Mažina stresą, padeda grūdintis
Pasirodo, vaikščiojimas basomis gali net ir padėti sumažinti stresą. Gydytojo dr. G. Tankevičiaus teigimu, užsiimant tokia veikla dirginami pado receptoriai, todėl smegenys gauna tokių impulsų, kuriuos kartais net ir būname pamiršę.
Be to, tai padeda organizmui grūdintis – ugdoma optimalesnė, operatyvesnė termoreguliacija. O jei vaikštome po malonius paviršius – žolę, samanas, smėlį, tai mums suteikia tam tikro malonumo. Taip pat ir stiprina pėdos raumenis.
„Tenka matyti vaikų, kurie dėl mažo fizinio aktyvumo ir dėl to, kad beveik niekada nebėgiodavo basi, turi daug silpnesnes pėdas. Ortopedai tą patį patvirtintų. Priešingai nei tie vaikai, kurie lanko sportinius būrelius ir ten sportuoja basomis. Pavyzdžiui, aš pats praktikuoju, treniruoju karate ir džiaugiuosi, kad turiu galimybę kelis kartus per savaitę po kelias valandas aktyviai pajudėti basas, nesvarbu ar vasarą, ar žiemą“, – kalbėjo gydytojas.
Ar vaikščiojimas basomis gali išgydyti plokščiapadystę?
„Vaikštant be batų stimuliuojami pėdos skliautą palaikantys raumenys. Todėl tie, kurie dažniau vaikšto ar sportuoja basi, pavyzdžiui, karate, turi tvirtesnius blauzdų, pėdos skliautą formuojančius raumenis. Mat raumenys, kurie formuoja pėdos skliautą, vaikščiojant basomis gauna daugiau stimuliavimo. Dėl to plokščiapadystė išsivysto rečiau arba laikui bėgant lengvėja jos eiga, mažėja su tuo susijusių komplikacijų“, – sakė dr. G. Tankevičius.
Žinoma, jei basoms kojoms yra taikomos per didelės apkrovos, tarkime, turėdami plokščiapadystę ar pėdos deformaciją bėgiosime, fizinius krūvius pasirinksime netinkamai, ypač jei tai darydami jausime nuolatinius, nemažėjančius skausmus, savo fizinei sveikatai pakenksime dar labiau ir ji nepagerės.
„Todėl dar vienas privalumas – jei vaikai vaikšto ar sportuoja basomis, tai gali apsaugoti nuo plokščiapadystės ir užkirsti kelią jos progresavimui“, – pasakojo pašnekovas.
Puiki profilaktinė priemonė
Pasak gydytojo, vaikščioti basomis ne tik galima, bet ir patartina. Ypač skatintina vaikščioti basomis po namus, jei yra galimybės išeiti vaikščioti ant pievos, smėlio, žvyro ir pan. Neturintiems tokių galimybių, pėdų stimuliavimui puikiai pasitarnaus specialios balansavimo pagalvėlės nelygiais paviršiais, šiek tiek badančios kojų padus.
„Vaikščiojimas basomis neišspręs rimtų ortopedinių problemų, tačiau tai gali būti puiki profilaktinė ar pagalbinė priemonė“, – patarė gydytojas.
Beje, šiuo metu itin madinga įrengti specialius pojūčių takelius, kuriuose vis keičiamas paviršius – smėlis, žvyras, akmenys, vanduo, šakelės ir panašiai. Pasak gydytojo, pamačius tokį takelį tikrai verta nusiauti batus ir per jį pereiti. Dar geriau – kelis kartus. Bus ne tik smagu, bet ir naudinga.
Reikia nepamiršti, kad pėdose gausu refleksogeninių zonų, kurių aktyvinimas mažina fizinį, psichologinį stresą ir skausmą, gerinama vidaus organų veikla ir miego kokybė.
„Avalynė yra geras išradimas, bet reikia rasti aukso viduriuką ir balansą. Kiekvienas žmogus turėtų prisiminti ir, progai pasitaikius, pavaikščioti basomis, – sakė dr. G. Tankevičius.
– Be to, avalynę iš dalies galime vertinti kaip tam tikrą, ypač nepatogios avalynės atveju, pėdos suvaržymą, lyg laikymą įtvare. Lygiai taip pat kaip ir rankos nusilpsta ilgainiui nešiojant įtvarus – panašūs procesai vyksta pėdose, apautose nefunkcionaliais batais“.
Nuolat apsaugodami pėdas darome joms meškos paslaugą
Pasak gydytojo, jei mūsų pėdos nuolat apsaugotos batų, nepatiria įvairiapusiškų apkrovų, jos tampa gležnesnės, mažėja jų atsparumas krūviams, silpnėja raiščiai, retėja kaulai, silpsta pėdos raumenys.
Vis dėlto, jei bėgiodami avime kokybišką sportinę avalynę pėdai suteikiama reikalinga apsauga – tiek amortizacinė pagalvė po kulnu, tiek mechaninė apsauga pirštams, kurie gan lengvai pažeidžiami. Pasak gydytojo, jei sportininkai daug ir intensyviai bėgiotų be batų, daugelis jų patirtų kojų pažeidimus, trumpėtų pėdų „tarnavimo“ laikas. Be avalynės bėgioti reiktų lėčiau, vengti kietų, agresyvių paviršių, reikėtų labiau saugoti pėdas.
Dažnai mamos vaikams stengiasi neleisti vaikščioti basomis kojomis, nes bijo, kad jie peršals ar susižeis. Ar tai gera praktika?
„Jei šaltoje aplinkoje esame nepakankamai aktyvūs, kad būtų šiltos pėdos – rizikuojame peršalti. Bet, jei galūnės šaltos ir dėl to tampa net mažiau jautrios – tuomet verta kuo greičiau apsiauti ir jas sušildyti, nes šaltomis kojomis dažniau patirsime traumas“, – sakė dr. G. Tankevičius.
Kaip sakė pašnekovas, vaikščiojant be batų, ypač kai prie to nesame pripratę, kyla rizika kažkur užkliūti, nubrozdinti pėdų odą, sumušti ar net sulaužyti pirštus. Vis dėlto, pasak gydytojo, rizika patirti traumą vaikščiojant basomis ir tai darant apdairiai yra labai maža, nebent žmogaus pėdos yra itin silpnos ar deformuotos, kai be spec. avalynės ar batų įdėklų pagalbos nepavyksta išlaikyti fiziologinės pėdos padėties.
Taip pat rizika didesnė, kai sportuojame basomis – šokinėjame, bėgiojame.
„Reikia stengtis vaikščioti basomis. Tik neiti į kraštutinumus – nevaikščioti basomis skubotai, per pavojingas, nežinomas, nelygias, nestabilias, smarkiai akmenuotas vietoves, kur galime nykstelėti čiurną, susilaužyti pirštus ar juos nusimušti“, – apibendrino gydytojas.
