Daugelis išgirdę naujieną kalbėjo: „Kodėl komanda, kuri jau buvo įspėta dėl neteisėtų veiksmų, vėl rizikavo tai darydama?“ Atsakymas paprastas. Komandai daug lengviau laimėti, kai gali numatyti kitą priešininkų veiksmą, užuot tik reagavusi į tai, kas vyksta.
Tas pats pasakytina ir apie kūną. Jam patinka, kai iš anksto įspėjame apie būsimus veiksmus. Jei kūnas pasiruoš priimti didelę sūrainio porciją su gruzdintomis bulvytėmis ir pienišku kokteiliu, daug geriau juos suvirškins.
Kaip tai padaryti? Šį darbą atlieka cirkadinis laikrodis. Jis reguliuoja bemaž visą kūno veiklą. Ankstesniame skyriuje jau pristačiau cirkadinį ritmą, bet jis nusipelnė atskiro skyriaus. Cirkadinis (lotyniškai circa reiškia „maždaug", o dian - „diena") ritmas - tai vidiniai procesai, besikartojantys maždaug dvidešimt keturių valandų ciklu. Tai nuostabus dalykas, beveik nereikalaujantis mūsų įsikišimo - tarsi stebuklingas organizmo laikrodis.
Šie ritmai būdingi ne tik žmonėms, bet iš esmės visiems gyvūnams, augalams ir netgi grybams. Sakydami, kad šis mechanizmas plačiai paplitęs, nepasakytume nieko! Kam jums ir aguonai reikalingas cirkadinis ritmas? Atsakymą galima rasti Jeano-Jacqueso d’Ortous de Mairano darbuose. J. de Mairanas klasikiniu tyrimu įrodė, kad heliotropas išsiskleidžia ir susiskleidžia pagal saulę, bet gali išsiskleisti net ir laikomas tamsoje. Paprasčiau tariant, augalas turi gebėjimą nuspėti įvykius (saulės judėjimą), o ne tik į juos reaguoti.
Per evoliuciją tos rūšys, kurios nuspėjo įvykius, gyvavo sėkmingiau už negebančias tai padaryti rūšis. Pasukime porą milijonų metų į priekį - ir štai mes geriame kokteilius su daigintais kviečiais ir per plokščiaekranį plazminį televizorių žiūrime kovos menų rungtynes.
Mums nereikia atlikti fotosintezės, kad prasimaitintume, kam tada reikalinga saulė? Ar mums jos apskritai reikia? Maždaug prieš aštuoniasdešimt metų du vyrukai, mėgindami atsakyti į šį klausimą, leidosi į vyrišką žygį. Nathanielis Kleitmanas, JAV moderniosios miego medicinos krikštatėvis, ir jo bendradarbis Bruce’as Richardsonas iš Čikagos nuvyko į Mamutų urvo parką Kentukyje, pasiryžę „pertvarkyti“ cirkadinį ritmą - pailginti ciklą nuo dvidešimt keturių iki dvidešimt aštuonių valandų. Jie samprotavo, kad jei pavyktų įtvirtinti dvidešimt aštuonių valandų ciklą, būtų įrodyta, jog žmogaus cirkadinis ritmas kyla ne iš vidaus, o yra atsakas į dvidešimt keturias valandas trunkantį paros ciklą.
Kleitmanas ir Richardsonas tame nuošaliame, šaltame ir drėgname urve praleido trisdešimt dvi paras. Jų patirtis neprilygo „Vidurnakčio ekspresui“, bet buvo sunku. Po mėnesio išlindusius iš urvo juos apspito žiniasklaidos atstovai (tautos susidomėjimas buvo tikrai didelis, nors šiais laikais daugiau dėmesio sulaukia įžymybių poros, sujungusios savo vardus į vieną skambų vardą, pavyzdžiui, Brutanielio). Deja, jų atradimai nebuvo sensacingi, o kadangi realybės šou tuo metu dar neegzistavo, už savo vargą jie negavo nė skatiko.
Mokslininkai patvirtino, kad žmogus turi vidinį ritmą, truputį ilgesnį nei dvidešimt keturios valandos (dvidešimt keturios valandos ir vienuolika minučių, jei kam rūpi). Organizmo cirkadinio ritmo laikas paprastai žymimas raide t. Taigi žmonių t = dvidešimt keturios valandos ir dar truputis.
Labai paranku, nes para trunka maždaug dvidešimt keturias valandas. Kam reikalingas tas nedidelis skirtumas tarp aplinkos laiko ir vidinio cirkadinio ritmo? Mūsų smegenys sugeba aptikti užuominas ir kasdien šiek tiek „patikslinti“ kūno laikrodį.
Pasitelkime pigaus rankinio laikrodžio analogiją. Įsivaizduokite, jūs su bičiuliu nuėjote ir nusipirkote pigius rankinius laikrodžius. Tarkime, jūsų laikrodis kasdien po dešimt minučių paskuba, o jūsų draugo - kasdien po dešimt minučių atsilieka. Užsisegate laikrodžius ir toliau gyvenate savo gyvenimą.
Jei nė vienas netikrinsite laikrodžio, gyvenime ims kilti sunkumų, ypač draugui, kurio laikrodis atsilieka. Jūs į susitikimus atvyksite kasdien vis dešimčia minučių anksčiau, o draugas vis labiau vėluos. Pirmą dieną jis pasivėlins dešimt minučių. Antrą dieną - jau dvidešimt. Mažiau nei po savaitės jis į darbą vėluos jau visą valandą, valandą vėliau pasiims iš mokyklos vaikus, valandą vėliau patieks vakarienę ir t. t.
Jums iš pradžių seksis geriau. Būsite įvertinti už uolumą darbe ir spartą virtuvėje. Vaikai džiaugsis, nes namo sugrįšite valanda anksčiau. Bet po kiek laiko ir jūs susidursite su bėdomis. Kol ateis laikas sėsti vakarienės, valgiai atauš; viršininkas ims įtarinėti, kad taikotės į jo vietą.
Galiausiai padarysite išvadą, kad jūsų laikrodis niekam tikęs, ir nuspręsite, jog reikia ko nors imtis. Kas rytą įsijungsite „Today" laidą, perstatysite laikrodį pagal jų laiką ir kibsite į dienos darbus. Žinote ką? Jums puikiai seksis! Kuo dažniau reguliuosite laikrodį pagal televizijos laidas, rodančias valandas, tuo tiksliau žinosite laiką.
Šis pavyzdys iliustruoja kelias mintis. Pirma, geriau turėti šiek tiek skubantį nei šiek tiek atsiliekantį laikrodį, kad viskam pasiruoštume iš anksto (užuot vėlavę). Todėl žmogaus cirkadinis ritmas apima dvidešimt keturias valandas ir vienuolika minučių, o ne lygiai dvidešimt keturias valandas.
Mums kasdien reikia išorinių nuorodų, kad pagal jas reguliuotume vidinį laikrodį. Bene aiškiausia gairė yra saulės šviesa.
Laikrodį nusistatome ir pagal valgymo, sporto, bendravimo laiką, taip pat pagal temperatūrą ir miegą. Šių nuorodų gauname dažnai, taigi kūnas savo laikrodį labai tiksliai priderina prie išorinio laiko. Kuo daugiau laiko nuorodų žmogus gauna, ypač jei jos kartojasi kasdien tuo pačiu metu, tuo sklandesnis yra jo cirkadinis ritmas.
Kasdienės smulkios pataisos atliekamos nepastebimai, nebent įvyktų kokių nors staigių, dramatiškų pokyčių. Dažniausiai taip nutinka lėktuvu kertant laiko juostas ar dirbant pamaininį darbą.
Po tolimos kelionės lėktuvu aplinkos nuorodos netikėtai pasikeičia. Pokyčių pasekmės priklauso nuo kelionės krypties ir kirstų juostų skaičiaus. Paprastai kyla daug nemalonių simptomų: mieguistumas, negalėjimas užmigti, virškinimo problemos, sumažėjusi motyvacija ir susilpnėjęs dėmesys. Prisiminus pigius laikrodžius šie simptomai atrodys visiškai suprantami.
Jei iš Atlantos nuvykstate į Las Vegasą, išorinis laikas staiga pasikeičia trimis valandomis, o vidinis cirkadinis ritmas iš pradžių lieka koks buvęs. Kitaip tariant, jūs vaikštote po „Bellagio" viešbutį, o smegenys tebeveikia pagal Rytų standartinį laiką. Kai viešbučio restorane sėdate vakarieniauti, gali kilti visokių sunkumų. Skalsūs makaronai su grietinėle ir sūrio pyragas su braškėmis į jūsų virškinimo sistemą atkeliauja 22:00 Las Vegaso laiku, bet smegenys to dar nežino. Jos mano, kad dabar 1:00 nakties, tad stebisi, kodėl į žarnyną nutekėjo „Alfredo" padažas, kai jau turėtų būti laikas dvi valandas pamiegojus pereiti į REM fazę. Turbūt įsivaizduojate, kaip tam pasiruošusi, teisybę sakant, visiškai nepasiruošusi, virškinimo sistema. Galiausiai suvoksite, kad skrandis nėmaž nesidžiaugia šiomis vaišėmis už 41 dolerį.
Gebėjimas palaikyti pokalbį irgi nunykęs. Galvoje sukasi tik viena mintis: „Greičiau į lovą“. Jūs mieguistas, negalite blaiviai mąstyti, o kazino vadovybei tai puikiai tinka. Viskas baigsis gerai. Kūnas prisitaikys per tiek dienų, kiek laiko juostų kirtote. Kadangi peršokote tris laiko juostas, vadinasi, tris dienas jums nesiseks ridenti kauliukų... O tada sėsite į lėktuvą ir parskrisite namo su gerokai pratuštėjusia pinigine.
Skrydžio pasekmes juntame visi, bet nebūtina apkeliauti pasaulio, kad sužinotume, kas yra rūkas galvoje ir laisvi viduriai. Jei svajojate užmigti per susirinkimus, žygiuokite - ne, lėkite, - į artimiausią pamaininį darbą ir pareikalaukite, kad jus priimtų.
Pamaininių darbuotojų matome visur. Vienas jų vairuoja didžiulį šalia jūsų riedantį aštuoniolikos ratų vilkiką. Kiti rūpinasi jums brangiais žmonėmis visose šalies ligoninėse. Jie yra pilotai ir lėktuvo įgula, parskraidinę jus namo iš Las Vegaso (pilotams dvigubai linksmiau - jie ir dirba pamaininį darbą, ir dar kerta laiko juostas!).
Dirbant pamaininį darbą laiko nuorodos lieka tos pačios, keičiasi tik jūsų dienotvarkė (skrendant lėktuvu aplinka nekinta, kinta tik laiko nuorodos). Pamaininis darbas taip pat stipriai veikia įvairias organizmo sistemas, kaip ir ilgi skrydžiai. O jei pamainos keičiasi dažnai (trys naktinės, po to dvi rytinės) arba žmogus dirba dviejuose darbuose, rūpesčių neišvengti.
Jei gydytojų paklausinėtumėte, kokia būklė sukelia tikrą patologinį mieguistumą, daugelis atsakytų: narkolepsija. Narkolepsija sergantį žmogų dažnai apima mieguistumas, jis gali netikėtai panirti į sapnų miegą. Galbūt kai kurie gydytojai jums papasakos apie antsvorio turinčius pacientus, sergančius sunkia miego apnėja. Spėjimas geras, bet jei norite sužinoti, kas yra tikras mieguistumas, gana pažvelgti į pamainomis dirbantį žmogų. 2001 metais atsirado sąvoka „pamaininio darbo miego sutrikimas" (po to ji buvo sutrumpinta iki „pamaininio darbo sutrikimo"). Nuo tada su pamaininiu darbu susijęs mieguistumas oficialiai laikomas sutrikimu.
Negi naktinė pamaina gali susargdinti? Ne, to nebūna. Mes juk žmonės. Su viskuo susidorosime. Tik duokit mums stiprios kavos! Klystate.
Viena priemonė išmatuoti žmogaus mieguistumą yra paprastas testas, vadinamas dauginės miego latencijos testu (Multiple Sleep Latency Test, MSLT). Atliekant šį testą žmogui leidžiama naktį išsimiegoti, o rytą jis pažadinamas. Po to jam leidžiama dvi valandas daryti, ką tik nori, tik ne miegoti. Po dviejų valandų ateina pogulio laikas. Pacientas paguldomas į lovą, jam suteikiama galimybė numigti. Tiesa, ne per ilgiausiai. Netrukus jis žadinamas (jei spėjo užmigti), dvi valandas vėl veikia ką nori, o tada gali pasnausti. Paprastai taip daroma iki vakaro, per tą laiką pacientas maždaug penkis kartus prigula. Po to skaičiuojama, per kiek laiko žmogus užmigo (jei tik per tas penkias dvidešimties minučių pertraukėles jis spėjo pamiegoti).
Narkolepsija ir miego apnėja sergantys žmonės dažnai jaučiasi mieguisti, bet paprastai ne tokie mieguisti kaip tie, kuriuos vargina pamaininio darbo sutrikimas.
Suvoksite, kad kartais atsigulate į lovą ir negalite užmigti. O kartais sunku sulaukti, kada ateis laikas miegoti. Darbininkams, kurių pamainos dažnai keičiasi, dar blogiau. Lyginant su kitais darbininkais, jie per savaitę miega vidutiniškai šešiomis valandomis mažiau. Tai sunkus išbandymas.
