Elanai, kas paskatino pradėti kovą su korupcija policijoje? Ar galėtumėte išskirti konkretų įvykį, nulėmusį šį sprendimą?
Viskas prasidėjo gana seniai, kai 2011 metų rugpjūčio 2 d. policijoje buvo įkurta Imuniteto tarnyba. Manau, kad tai buvo tas atskaitos taškas, nuo kurio Lietuvos policija pasuko kitu, skaidrumo keliu. Apie konkrečius įvykius būtų sudėtinga kalbėti, kadangi jų buvo ne vienas ir visi šie atvejai policijai garbės tikrai nedaro. Galiu tik teigti, kad tuo metu nei visuomenė, nei patys policijos pareigūnai nepasitikėjo esama sistema.
Dalis tuo metu naudotų kovos su korupcija būdų buvo gan drastiški – buvo atlikta 5000 ikiteisminių tyrimų, atleista dalis policijos pareigūnų. Kaip nusprendėte imtis tokios drąsios metodikos?
Galbūt yra girdėjusių, kad panašiu metu vyko aktyvi kova su korupcija ir Gruzijoje. Šioje šalyje buvo atleisti visi kelių policijoje dirbantys pareigūnai ir priimti nauji. Mano nuomone, tai – revoliucinis sprendimas. Lietuvos policija nuėjo kitu, pavadinčiau tai evoliuciniu keliu. Pradėjome aktyvią vidinę ir išorinę komunikaciją korupcijos klausimais, vykdėme prevencines programas, viešai deklaravome nulinę toleranciją korupcijai ir paskelbėme aiškią dovanų politiką. Viešas esamos problemos pripažinimas buvo veiksmingas, tačiau, mano įsitikinimu, pati efektyviausia priemonė buvo bandymų papirkti policijos pareigūnus fiksavimas.
Su kokiomis kolegų reakcijomis susidūrėte, pradėję pokyčius? Kiek laiko prireikė, kol šios reakcijos pradėjo keistis?
Pasipriešinimas. Kritika. Nenoras keistis. Žinoma, kiekvienai naujovei, ypač ribojančiai laisvesnį gyvenimo būdą, pasipriešinimas visada buvo ir bus. Tuo metu buvo priešinamasi viskam, kas keitė senąją organizacijos kultūrą. Pasitaikė atvejų, kai buvo piktybiškai gadinama nauja įranga, tačiau bausmės neišvengiamumas iš esmės padėjo keisti situaciją. Kalbu ne tik apie baudžiamąją, bet ir apie tarnybinę, drausminę atsakomybę. Pasitaikydavo ir grasinimų, keršto akcijų tyrimą atliekantiems tyrėjams, bet šie veiksmai nieko nepakeitė. Įvyko tam tikra natūrali atranka - tie, kurie sugebėjo pasikeisti ir adaptuotis, policijoje dirba iki šiol.
Kokios kovos su korupcija priemonės buvo efektyviausios?
Manau, kad efektyviausia ir veiksmingiausia priemonė buvo bandymų papirkti policijos pareigūnus fiksavimas – kai pareigūnui duodamas ar siūlomas kyšis, pareigūnas ne tik jo atsisakydavo, bet papirkėjui pradėdavo baudžiamąją bylą. Vėliau skatinome policijos pareigūnus viešai atsiskaityti visuomenei už pasiektus rezultatus, nustatytus korupcijos atvejus. Švietėme policijos pareigūnus bei visuomenę, organizavome prevencinius renginius, susitikimus su bendruomenių atstovais ir kt.
Pokyčio pagrindas buvo veiksmingų priemonių planavimas ir vykdymas, o ne deklaratyvus ataskaitų metų pabaigoje rengimas. Svarbiausias žingsnis - problemos pripažinimas.
Kas labiausiai pasikeitė policijoje, įgyvendinus minėtas priemones? Kokias problemas vis dar matote policijos sistemoje? Kaip matote policiją po 10 metų?
Pasikeitė daug kas, tačiau vienas iš svarbiausių ir pamatuojamų rodiklių yra visuomenės pasitikėjimas policija, kuris augo kasmet nuo pokyčių pradžios ir vis dar tebeauga. Drąsiai galiu teigti, kad sumažinus smulkiąją korupciją, žymiai padidėjo visuomenės pasitikėjimas policija.
Ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje vyrauja korupcijos latentiškumas - korupcijos formų yra įvairių ir jos vyrauja įvairiose pareigybėse. Siekiame ne pagauti kuo daugiau nesąžiningų pareigūnų, bet užkirsti kelią jiems tokiais tapti.
Kaip skiriasi Jūsų ir kolegų savijauta dirbant korumpuotoje ir skaidrioje sistemoje?
Skirtumas tikrai yra – buvo laikas, kai sąžiningas pareigūnas buvo beveik išskirtinis asmuo kolektyve, o su Imuniteto padalinio darbuotojais niekas nenorėdavo sveikintis. Nors ir šiomis dienomis sutinku asmenų, kurie lifte man rankos nepaduoda, tačiau iš esmės pareigūnai jaučiasi daug laisvesni, gerbiami ir besididžiuojantys savo profesija. Neretai patys informuoja apie nesąžiningus kolegas, nes puikiai suvokia, kad jų nesąžininga veikla gali pakenkti ne tik policijos sistemos autoritetui ir prestižui, bet ir jiems patiems. Mūsų bendruomenėje yra suvokiama korupcijos kaina ir jos daroma žala. Aš asmeniškai jaučiu garbę, galėdamas dirbti savo darbą.
Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), spręsdama skaidrumo medicinos srityje klausimą ir ieškodama būdų užkirsti kelią korupcijai bei padidinti sveikatos priežiūros darbuotojų sąmoningumą, kartu su Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) organizuoja Lyderystės, skaidrumo ir profesionalumo mokymus gydytojams rezidentams, kuriuose Jūs dalinatės savo patirtimi didinant skaidrumą viešajame sektoriuje. Kodėl, Jūsų manymu, svarbu kalbėti šiomis temomis su medikais?
Iš pradžių darėme pilotinius mokymus ir ieškojome to, kas naudinga ir būtina medicinos sektoriaus darbuotojams, džiaugiuosi, kad pavyko identifikuoti temų aktualumą ir parengti medžiagą, kurią dėstydamas sulaukiu aktyvaus mokymų dalyvių įsitraukimo. Diskusijų įvairovė rodo, kad sistemoje tikrai yra problemų. Mokymų metu apie korupcijos problemas kalbu ne tik plačiąja prasme, bet gilinamės ir į detales, pvz.: kavos pakuotė - atrodo visiška smulkmena siaurąja prasme, bet plačiąja prasme - ta pati kavos pakuotė menkina mediko profesiją, kenkia organizacijos kultūrai, mažina visuomenės pasitikėjimą medicinos sektoriumi. Dažnai klausiu - ar jūs už tą kavą ir saldainius dirbate? Kaip iš šono atrodo pacientas, įeinantis į kabinetą su maišeliu ir išeinantis be jo, kito, ilgai eilėje prie gydytojo kabineto sėdinčio paciento, akimis?
Ką apie korupciją galvoja jaunieji gydytojai? Kaip keičiasi jų požiūris po mokymų?
Jei atvirai - tikrai esu pakeitęs nuomonę apie medikus, per mokymus, įvairius renginius pamačiau kitą jų gyvenimo pusę. Aktyvios diskusijos mokymų metu tik pagyvina mokymų eigą ir verčia mane, kaip lektorių, kaskart surasti stiprių argumentų, kad pavyktų pakeisti įsisenėjusius stereotipus medikų bendruomenėje.
Kas Jus, policijos atstovą, paskatino savo laiką skirti korupcijos sveikatos sektoriuje problemai nagrinėti?
Taip, pagrindinė mano veikla yra policijoje, tačiau laisvu nuo tarnybos metu esu lektorius. Žinoma, laisvą laiką galima išnaudoti ir kitaip, bet mane ši lektorystės sritis paprastai kalbant „veža”, be to, negalėjau praleisti progos prisidėti prie pokyčio medicinos sektoriuje, kuris, esu įsitikinęs, yra labai labai arti.
Kaip manote, ar policijoje naudotos priemonės būtų efektyvios ir sveikatos priežiūros sektoriuje?
Ne visos, bet kai kurias, manau, tikrai būtų galima pritaikyti. Šiuo metu aktyviai diskutuojame dėl įspėjimo formos pacientams, kurie bando papirkti mediką. Nulinė dovanų politika, komunikacijos svarba - priemones galima vardinti ir vardinti, bet visko pagrindas - aktyvi lyderystė. Mane džiugina tai, kad realus, matomas ir komunikuojamas nepasitenkinimas korupcinėmis apraiškomis sveikatos priežiūros sistemoje girdimas būtent iš jaunosios kartos medikų.
Plačiai paplitęs požiūris, kad vienintelis būdas kovoti su korupcija medicinoje yra atlyginimų didinimas. Policijoje pokyčius pradėjote nelaukę atlyginimų didinimo. Kas lėmė tokį sprendimą?
„Kyšius ima dėl mažo atlyginimo” - šią frazę aš vadinu korupcijos mitu, kadangi, kad ir kiek kelsime nesąžiningam pareigūnui, medikui, valstybės tarnautojui atlyginimą, jis vis tiek norės gauti dar truputį papildomai. Pokyčio policijoje pradžią lėmė mažas visuomenės pasitikėjimas, nepagarba institucijai. Kai susigrąžinome visuomenės pagarbą ir pasitikėjimą bei atlikome sisteminius pokyčius, atsirado galimybė didinti atlyginimus.
Turbūt dažniausiai sutinkamas klausimas - kokia yra riba tarp dovanos ir kyšio? Kaip Jūs vertinate šią ribą?
Mano vertinimas paprastas - kyšis negali būti dovana ir atvirkščiai. Dovanos be progos nėra dovanojamos šiaip sau, jos būna susijusios su užimamomis pareigomis. Užduokite sau trijų klausimų testą: kodėl man dovanojama ši dovana? Kokie yra mano motyvai priimti dovaną? Ką apie tai parašys spauda?
Kiek švietimas turi įtakos korupcijos mažinimui?
Švietimas būtinas visose stadijose, nes ir dabar medicinos sektoriuje vyrauja labai klaidinga nuostata - jei pacientas atsidėkoja po gydymo, tai vertinama kaip atsidėkojimas, nors teismų praktika aiškiai pasisako: „nesvarbu, kada duodamas kyšis: prieš, proceso metu ar po to, tai vertinama kaip kyšininkavimas”.
Pabaigoje norėčiau palinkėti drąsos ir užsispyrimo siekiant pokyčių bei atminti, kad sukurti reputaciją kartais prireikia ir 20 metų, bet ją sugriauti užtenka ir 15 minučių.
