Apie protarpinį pasninkavimą, kaip svorio mažinimo metodą, ir anksčiau buvo užsiminta ne vieno tyrimo išvadose, primenama portale „Medical News Today“.
Nors ir toliau netyla diskusijos apie tai, kiek būtent pasninkavimas pranoksta kokias nors dietas arba specialius mitybos planus, kai siekiama sulieknėti, mokslininkai bando atkreipti dėmesį į tai, kuo dar naudingas pasninkavimas.
Pavyzdžiui, su žiurkėmis atlikti eksperimentai parodė, kad badavimas teigiamai veikia gyvenimo trukmę.
Kad ir kaip žavėtų tokia perspektyva, būtent toks bado poveikis žmogui kol kas neįrodytas.
Žurnale „Scientific Reports“ aprašyto paties naujausio tyrimo autoriai pabandė kitu kampu pažvelgti į pasninkavimo poveikį žmogaus organizmui ir sugebėjo pasiūlyti keletą dėmesio vertų įžvalgų.
„Pastaruoju metu atlikti tyrimai parodė, kad kalorijų ribojimas gali lemti ilgesnę laboratorijose stebėtų gyvūnų gyvenimo trukmę, – teigia vienas iš tyrimo autorių Takayuki Teruya. – Deja, tikslaus šio poveikio mechanizmo kol kas atskleisti nepavyko.“
Specialistai iš Japonijos Okinavos mokslo ir technologijų instituto ypač didelį dėmesį skyrė pasninkavimo ir medžiagų apykaitos ryšiui.
Nustatę pasninkaujant pakintančius medžiagų apykaitos procesus, specialistai tikisi išsiaiškinti, kaip užsitikrinti maksimalią pasninkavimo teikiamą naudą nesistengiant pernelyg ilgai išbūti nevalgius.
Atliekant tyrimą buvo stebėti keturi jame sutikę dalyvauti asmenys, turėję pasninkauti 58 valandas. Taikydami metabolomikos (organizmo metabolitų pokyčius tikrinti mokslo sritis) metodus, mokslininkai atitinkamais intervalais analizavo pasninkaujančių tiriamųjų kraujo mėginius.
Kas pasninkaujant vyksta organizme?
Negaudamas maisto, žmogaus organizmas patiria ne vieną su medžiagų apykaitos aktyvumu susijusį pokytį.
Paprastai, kai angliavandenių netrūksta, organizmas kaip tik juos ir naudoja kaip savotišką kurą. Tačiau kai jų atsargos išsenka, energija tenka apsirūpinti iš kitų šaltinių. Tada inicijuojama gliukoneogenezė – procesas, kuriam vykstant gliukozė gaminama ne iš angliavandenių, o kitų substratų, kaip antai aminorūgštys.
Kad gliukoneogenezė iš tiesų vyksta, mokslininkai nustatė vertindami tam tikrų metabolitų, įskaitant karnitiną, taip pat butiratą, lygį kraujyje.
Kaip ir buvo tikėtasi, po pasninkavimo laikotarpio eksperimento dalyvių kraujyje buvo aptikta šių metabolitų.
Vis dėlto tai nėra vieninteliai pasninkavimo sukelti metaboliniai (medžiagų apykaitos) pokyčiai. Viena iš nustebti privertusių pasekmių yra akivaizdus trikarboksirūgščių, arba Krebso, cikle dalyvaujančių produktų kiekio padidėjimas.
Krebso ciklas vyksta mitochondrijose, o jo tikslas – išlaisvinti sukauptą energiją. Su šiuo procesu susijusių metabolitų kiekio padidėjimas rodo gerokai suintensyvėjusį mitochondrijų, vaizdžiai vadinamų ląstelių jėgainėmis, aktyvumą.
Dar vienas nuostabą sukėlęs atradimas – purino ir pirimidino lygio padidėjimas, tik su pasninkavimu šio reiškinio mokslininkai kol kas nesieja.
Šios cheminės medžiagos signalizuoja apie suintensyvėjusią baltymų sintezę ir geno raišką. Tyrimo rezultatai rodo, kad pasninkaujant ląstelės priverčiamos pakeisti jų funkcionavimą užtikrinančių baltymų tipą ir kiekį.
Pasninkaujant skatinama su senėjimu kovojančių junginių gamybą
Pakilęs purino ir pirimidino lygis rodo, kad organizme galėjo padidėti ir tam tikrų antioksidantų kiekis. Mokslininkams pavyko nustatyti, kad tokių antioksidantų kaip ergotioneinas ir karnozinas lygis iš tiesų pakyla.
Ankstesniais tyrimais tai pačiai mokslininkų komandai pavyko įrodyti, kad su metais metabolitų kiekis mąžta. Šiems metabolitams priskiriami leucinas, izoleucinas ir oftalminė rūgštis.
Naujausio tyrimo išvadose nurodoma, kad pasninkaujant minėtų trijų rūšių metabolitų kiekis padidėja. Tai, anot mokslininkų, gali būti paaiškinimas, kodėl badu marinamų žiurkių gyvenimo trukmė pailgėja.
Tirdami keturis eksperimente sutikusius dalyvauti asmenis, mokslininkai identifikavo 44 metabolitus, kurių kiekis pasninkaujant padidėjo – kai kurių – net 60 kartų.
14 iš minėtų 44 metabolitų su pasninkavimu buvo sieti ir anksčiau. Apibendrindami gautus rezultatus tyrimo autoriai daro išvadą, kad pasninkavimas metabolizmą suaktyvina daug labiau nei buvo manyti iki šiol.
Mokslininkai mano, kad antioksidantų kiekio šuolis gali būti su organizmo pastangomis išgyventi susijusi reakcija. Dalykas tas, kad pasninkaujant organizmas gali patirti gana ženklų oksidacinį stresą. Suintensyvėjusi antioksidantų gamyba šiuo atveju gali padėti išvengti tam tikro laisvųjų radikalų keliamo pavojaus.
Dabar mokslininkai ketina pakartoti tyrimą su didesniu kiekiu tiriamųjų, kad įsitikintų gautų rezultatų patikimumu. Jie sieks išsiaiškinti, kaip būtų galima suvaldyti pasninkavimo daromą teigiamą poveikį, kitaip sakant, mėgins atsakyti į klausimą, ar įmanoma kalorijų deficito sukeliamus padarinius užsitikrinti neribojant kalorijų suvartojimo.
Nors iki to laiko, kai pasninkavimo rezultatais galėsime džiaugtis be jokių valios pastangų, matyt, dar reikės palaukti, pastaruoju metų gaunami rezultatai tik patvirtina nuostatą dėl pasninkavimo naudos sveikatai.
