„Tiesiog kalbuosi su pacientais“, – paaiškinau jam, rašo cnn.com
„Kalbiesi su pacientais? Papasakok, ką sunkiai sergantys mirštantys ligoniai prieš mirtį kalba su kapelionu“, – paprašė.
Niekada nebuvau apie tai susimąstęs, „Na, daugiausia jie kalba apie savo šeimas“, – pagalvojęs atsakiau. Dėstytojas neatlyžo ir paklausė, ar su pacientais kalbamės apie Dievą. Atsakiau, kad toli gražu ne visada. To paties paklausė ir apie religiją, ar su mirštančiais kalbamės apie religiją. Atsakymas vėlgi buvo neigiamas. Dėstytojas kamantinėjo toliau, norėdamas sužinoti, ar diskutuojame apie tokių žmonių gyvenimo prasmę. Paaiškinau, jog kartais.
„O ar meldžiatės? Ar mokai tuos žmones melstis? Kažkokių religinių ritualų?“, – tardė dėstytojas.
„Na, kartais, bet tai greičiau išimtis nei taisyklė“, – paaiškinau. Dėstytojo balse staiga pajutau lengvą pašaipą.
„Tai tu tiesiog lankai tuos mirštančius ligonius ir kalbiesi su jais apie jų šeimas?“, – toliau kamantinėjo.
„Na, kalba jie. Aš dažniausiai tik klausausi“, – paaiškinau. Dėstytojas susimąstė ir atsilošė savo krėsle.
Po savaitės to paties dėstytojo paskaitoje jis pradėjo pasakoti istoriją apie studentą, dirbusį vėžio klinikoje kapelionu.
„Aš jo paklausiau, kokios tiksliai yra kapeliono pareigos, ką jis veikia. Tas jaunas žmogus man atsakė, kad jis daugiausia su mirštančiais žmonėmis kalbasi apie jų šeimą. Norimam efektui išgauti, dėstytojas padarė pauzę. „Būtent taip tas studentas suprato tikėjimą! Tokio gylio buvo to žmogaus dvasinis gyvenimas. Jis apsiribojo pokalbiais su apie kitų žmonių šeimas!“, – dėstė dėstytojas.
Studentai juokėsi už pilvų susiėmę iš to studento kvailumo. Profesorius nebegalėjo liautis.
„Tada pamaniau sau: jeigu kada nors sunkiai sirgsiu ir gulėsiu ligoninėje, jei būsiu prie mirties slenksčio, tai paskutinis žmogus šioje žemėje, su kuriuo norėsiu pasikalbėti, bus tas Harvardo kunigų seminarijos studentas, norintis su manimi pasišnekėti apie mano šeimą“, – kalbėjo dėstytojas.
Jaučiau, kaip visą kūną užliejo gėdos jausmas. Tada maniau, jog, jeigu būčiau geresnis kapelionas, tikrai žinočiau, kaip kalbėti su mirštančiais žmonėmis, kaip paliesti dvasingesnius klausimus ir temas. Ėmiau galvoti, kad, jei žmonės sutiktų tikrai gerą kapelioną, su juo kalbėtųsi apie Dievą.
Praėjo trylika metų. Esu hospiso kapelionas. Lankau mirštančius – jų namuose, klinikose, slaugos ligoninėse. Jei man kas nors dabar užduotų tą patį klausimą (apie ką žmonės prieš mirtį kalba su kapelionu), be jokios abejonės ar dvejonės pateikčiau tokį patį atsakymą. Daugiausia jie kalba apie savo šeimą: motinas ir tėvus, sūnus ir dukras.
Kalba apie patirtą meilę, apie atiduotą meilę. Dažnai kalba apie meilę, kurios taip ir nesulaukė, arba meilę, kurios nemokėjo perteikti, sulaikytą ar užslopintą meilę, netgi meilę, kurios tiems, kuriuos turėtų mylėti be išlygų, niekada taip ir nepajuto.
Jie pasakoja, kaip išmoko mylėti, suprato, kas yra meilė, ir kas ne. Kartais mirties akimirką jie tiesia rankas į daiktus, kurių nėra, ir kviečiasi motiną ar tėvą.
Kai dar buvau studentas, niekaip nesupratau, jog, kalbėdami su manimi apie savo šeimą, žmonės kalba apie Dievą. To nesuprato ir mano dėstytojas. Būtent taip kalbame apie savo gyvenimo prasmę. Taip kalbame apie dvasinius žmogaus egzistencijos klausimus.
Negyvename savo galvoje, teologijoje ir teorijose. Gyvename savo šeimose: tose, kuriose gimėme, tose, kurias sukūrėme, šeimose, kurias sudaro mūsų artimiausi bičiuliai.
Šeima – kiekvieno iš mūsų meilės gavimo ir davimo patirčių terpė. Būtent šeimoje patiriamas pirmasis mylimo žmogaus sukeliamas dvasinis skausmas, būtent šeimoje išmokstama, jog meilė nugali viską. Meilė – geriausias kontekstas svarstyti svarbiausius dvasinius klausimus.
Yra tekę savo akimis matyti visa apimančios meilės įrodymų: vyras švelniai drėgna šluoste valantis sunkiai sergančios žmonos veidą, kantriai padedantis valgyti ir pakeliantis nuplikusią galvą, nes pati ją nulaikyti ji tiesiog nebeturi jėgų. Dukra šaukštu maitinanti nusilpusią mamą – moterį, jau daugybę metų nebeatpažįstančią savo vaikų. Žmoną, purenančią pagalvę po savarankiškai nebekvėpuojančio vyro galva.
Gyvenimo prasmės klausimų apie juos diskutuodami tikrai neįminsime. Apie juos nerašo knygose ir nepasakoja paskaitose, atsakymų į juos nerasite ir maldos namuose. Jie atsiveria tik mylint.
Jei Dievas yra meilė, ir mes tuo tikime, tuomet prie Dievo priartėjame ir jį pažįstame krimsdami meilės mokslus. Pirmoji ir dažnai paskutinė meilės pamoka vyksta būtent šeimoje.
Kartais ta meilė ne tik netobula – kartais ji netgi nepanaši į meilę. Šeimose neretai nutinka siaubingų dalykų. Žymiai dažniau nei norėčiau, pacientai man pasakoja apie iš artimiausiųjų patirtą įvairiausių pavidalų smurtą. Žmonės pasakoja, ką išgyveno supratę, kad tėvai niekada jų nenorėjo. Atskleidžia, ką reiškia tapti kito įniršio taikinu. Dalijasi išgyvenimais, kaip gyventi likimo valiai palikus savo vaikus ar kankintis sugriovus šeimą, nesugebėjus pasirūpinti tais, kuriems rūpesčio reikėjo labiausiai.
Net ir tokiais atvejais nepaliauju stebėjęsis žmogaus dvasios stiprybe. Savo šeimoje meilės nepažinę žmonės intuityviai suvokia esą verti būti mylimi. Jie kažkokiu stebuklingu būdu supranta, ko jiems stinga, gali įvardyti, ko yra verti.
Patiriant meilės stygių arba gyvenant destruktyvioje šeimoje galima išmokti visai kitų dalykų: pavyzdžiui, atlaidumo. Didžiausias ir svarbiausias kiekvieno žmogaus darbas – išmokti mylėti ir atleisti. Norint kalbėti apie Dievą, mums nereikalingi ypatingi žodžiai: arti mirties atsidūrę praktiškai niekada to nedaro. Mirštantys mus gali išmokyti, kad geriausias būdas išmokyti savo atžalas tikėjimo, yra beatodairiškai mylėti vienas kitą ir mokėti atleisti.
