Nepaisant ženklaus progreso medicinoje, kaip moksle, deja, Higienos instituto duomenimis, Lietuvos gyventojų mirties priežasčių struktūra jau daugelį metų išlieka nepakitusi.Trys pagrindinės mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, onkologinės ligos ir išorinės mirties priežastys – 2017 metais sudarė 83 proc. visų mirties priežasčių. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau nei pusė (56,1 proc.), nuo onkologinių ligų – 19,9 proc., o nuo išorinių mirties priežasčių – 7 proc. Nuo minėtų ligų 2017 metais Lietuvoje mirė 40,1 tūkst. žmonių – 964 mažiau negu 2016 metais.

Apie demografinius rodiklius ir fitoterapijos problemas kalbamės su fitoterapijos puoselėtoja Lietuvoje, Lietuvos veikliosios ilgaamžystės akademijos sekretore ir vaistažolių ūkio savininke gyd. Zofija Tikuišiene.

– Palyginkime Lietuvos ir ES gyventojų pagrindinius rodiklius.

– Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) priskiria Lietuvą prie valstybių, pasižyminčių didele gyventojų rizika sirgti ir mirti nuo miokardo infarkto ir insulto. Esame storėjanti ir tunkanti tauta. Antsvoris nustatomas kas trečiam. Nepakankamai efektyviai didėja žmonių būsimasis vidutinis amžius. Lietuvos vyrų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė yra 69,5 metai – trumpiausia ES, kurios vyrai gyvena 11 metų ilgiau. Lietuvos moterų vidutinė gyvenimo trukmė 80 metų (2016). Lietuvos vyrų standartinis mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų beveik 3 kartus, o moterų 2,5 kartus didesnis nei ES.Pateikti duomenys rodo,kad reikia tobulinti esamas gydymo gaires.

– Gerb. gydytoja, kaip Jūs apibrėžtumėte fitoterapijos objektą?

– Fitoterapija – tai žolinė (augalinė) medicina, kuri pradėjo formuotis maždaug prieš 50 tūkstančių metų, kai mūsų protėviai ėmė kaupti žinias apie vaistažolių profilaktines bei gydomąsias savybes ir jų panaudojimo galimybes.

Foto: Adobe Stock

– Turbūt sutiksite su manimi, kad tokią sudėtingą gydymo sistemą negali valdyti bet kas. Tam reikia didelio patyrimo ir atitinkamo bazinio išsilavinimo.

– Daug amžių žolininkais buvo savamoksliai žiniuoniai, kurie rėmėsi savo patirtimi ir žmonijos sukauptomis žiniomis. Šių laikų fitoterapeutai dažniausiai yra baigę universitetus ir susipažinę su medicininėmis disciplinomis. Geriausiai, jei fitoterapija užsiima gydytojai ar farmacininkai. Deja, Lietuvoje fitoterapija, kaip alternatyvus gydymo būdas, nelicencijuojama. Žinomi pavieniai gydytojai, taikantys šį gydymo metodą praktikoje.

– Fitoterapija – gydymo žolelėmis mokslas pastaruoju metu tampa vis svarbesnė priemonė, saugant žmonių sveikatą. Kodėl į ją pastaruoju metu kreipiamas vis didesnis dėmesys tiek gydytojų, tiek ir ligonių?

– Kaip matome, cheminių vaistų vartojimas neduoda norimo rezultato. Apie augalinius preparatus kalbama vis dažniau, nes juos užgožė nenatūralūs cheminiai vaistai, nors jie kaip junginiai yra tie patys.

Pažymėtina, kad šiuo metu Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija baigė ruošti ilgai lauktą „Lietuvos Respublikos papildomos ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymą“ (2018), kuris įsigalios 2020m. lapkričio1 d. Noriu pasidžiaugti, kad ir mano nuomonės buvo paklausta LR Seime dėl šio įstatymo.

Noriu pažymėti, kad ūminių ligų atvejais vaistiniai augalai negali pakeisti sintetinių vaistų, antibiotikų veikliųjų medžiagų, pavyzdžiui, gripo, plaučių uždegimo, meningito ir kitais atvejais.

– Kodėl Jūs, būdama klasikine gydytoja, susidomėjote fitoterapija?

– Aš, dirbdama gydytoja, supratau, kad norint gauti teigiamą gydymo efektą – išgydyti pacientą, negana klasikinio gydymo algoritmo. Greta cheminių preparatų būtina taikyti natūralius preparatus. Reikia gydyti ne ligą, o žmogų. Supratimas apie sveikatos filosofiją pateiktas garsaus filosofo Vydūno raštuose.

– Gerb. gydytoja, kodėl įsigijote tokį sudėtingą vaistažolių ūkį?

– Aš tuo metu dirbau Klaipėdos ligoninės radiologe ir pulmonologe, o vyras – vaikų chirurgijos skyriaus vedėju. Darbas buvo sudėtingas, todėl reikėjo intensyviai tobulėti. Vyras darė visas chirurgines operacijas vaikams. Todėl buvo reikalingas poilsis. Tada ir nusprendėme įsigyti ūkį arčiau Ievos Simonaitytės bei Vydūno gyvenamųjų vietų, kad jaustume didžiųjų humanistų dvasingumą.

– Ar įgyta sodyba iš karto patenkino Jūsų lūkesčius?

– Deja, vokiško tipo dvaras buvo 100 metų senumo ir labai suardytas, vidus išgriautas. Prasidėjo pastatų renovacija. Daug padėjo vaikai ir anūkai.Vyras prikėlė dvarą su savo sugebėjimais. Jis labai mėgo medžio darbus. Turėjo meistriškas rankas. Be to, vyras turėjo ir kitų talentų: muzikavo daugeliu instrumentų, buriavo– dalyvavo pirmame žygyje per Atlantą 1989 metais, žaidė krepšinį už Klaipėdos „Neptūną“ ir kt.

– Kaip jums sekėsi kontroliuoti našlio sindromą po lemtingo vyro išėjimo. Mes, medikai, turime apie tai kalbėti ir patarti kitiems. Man asmeniškai buvo sunkiausi pirmieji metai.

– Staiga užgriūna vienatvė, kurios daroma žala sveikatai prilyginama rūkymo ir alkoholio žalai. Vienatvė sukelia uždegimą, nes imuninė sistema funkcionuoja prasčiau. Padidėja streso hormonų, C reaktyvaus baltymo, interleukino-6 ir fibrinogeno koncentracijos.Organizme susidaro sudėtinga patologinė situacija, kuri gali išsispręsti ir tragiškai.

Mane užgriuvo ne tik vienatvė, bet ir dvigubas darbo krūvis, reikėjo tęsti visus darbus ir išlaikyti sodybos ekologinio ūkio pastatus. Turėjau susitvarkyti ir su psichologiniu smūgiu. Daug meditavau ir meldžiausi, dalyvavau pamaldose ir įvairiuose atlaiduose. Bendravau su daugeliu žmonių.

Dalyvavau daugelyje piligriminių kelionių. Bendravimas ir ūkinė veikla – geriausias vaistas nuo vienatvės. Šiame etape buvo itin svarbus bendravimas su vaikais ir anūkais. Būtina ieškoti naujos veiklos formų, naujų draugų, surasti mėgstamą užsiėmimą.

– Našlystės problema Lietuvoje labai aktuali, nes našlių daug: esama apie 298,8 tūkst., kas 9 asmuo – našlys arba našlė. Moterų našlių yra 6,7 karto daugiau.

– Tai sudėtingas socialinis reiškinys, kuriuo praktiškai niekas nesidomi.

Net šeimos klinikos gydytojas neturi laiko pasiteirauti apie šeimoje įvykusią nelaimę.Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra specialus ministras našlystės problemoms spręsti.Lietuvoje tokias problemas turime spręsti patys. Kitaip tariant, skęstančiojo reikalas yra jo problema.

– Gerb. gydytoja, Jūsų aktyvumas visuomeninėje veikloje gali būti pavyzdžiu daugeliui vienišių. Neretas mato jūsų visureigį, skuodžiantį per mišką į kokią nors priemonę Klaipėdos rajone ar kitur.

– Dalyvauju kaimo turizme ir jo versle. Artimiausiu laiku rugsėjo mėnesio pabaigoje laukiu ekskursijos. Turėsiu ne tik parodyti ir paaiškinti vaistinių augalų auginimo specifiką, bet, žinoma, ir pavaišinti savo firmine arbata. Gana dažnai ekskursantai būna vaikai, pravedamos botanikos pamokos. Noriu pažymėti, kad ypač emocingai mano informaciją priima vaikai. Jie tiesiog žavisi geltonomis medetkų ir kitų augalų lysvėmis.Vien tuo mano edukacinė programa neapsiriboja. Nemažai paskaitų apie sveiką gyvenseną, jos ryšį su gamta tenka skaityti įvairioms rajono bendruomenėms, demonstruoti savo arbatos kompozicijas.

– Kiek žinau, Jūs turite ir kitų visuomeninių pareigų.

– Taip esu Lietuvos veikliosios ilgaamžystės akademijos sekretorė, esu homeopatijos ir homotoksikologijos asociacijos narė. Minėtos akademijos nariai lankėsi mano vaistažolių ūkyje ir tapo mano arbatų vartotojais. Dėl būsimos ekskursijos turėsiu praleisti vyksiančią homeopatijos tarptautinę konferenciją Kaune.

– Jūs esate ir praktikuojanti homeopatė, tad kuo skiriasi homeopatiniai preparatai nuo fitoterapinių?

– Homeopatiniai preparatai turi daug mažesnę biologiškai aktyvių medžiagų koncentraciją nei augaliniai. Homeopatiniai vaistai būna ypač efektyvūs vyresniems žmonėms ir mažiems vaikams. Homeopatija tiesiog neįkainojama pagalba asmenims, kurie turi įvairių sveikatos problemų ir serga keliomis ligomis. Jie yra saugūs ir neturi šalutinio poveikio.

– Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad gydymasis žolių arbatomis ir užpilais – pats natūraliausias sveikatos gerinimo būdas.

– Kaip žinoma, profilaktikos ir gydymo tikslas – padidinti organų gebėjimą gerai pasisavinti maisto medžiagas ir apdorojus pašalinti iš organizmo atliekas. Augalinės kilmės preparatai gali sureguliuoti nervų sistemą ir taip padėti įveikti stresą; gerokai sustiprinti imuninę sistemą; atstatyti hormonų pusiausvyrą; sumažinti ar net pašalinti uždegimus bei skausmus; sustiprinti širdį bei kraujagysles.Šiuo požiūriu vaistažoles turėtų parinkti fitoterapeutas.

– Arbatos ir užpilai dažniausiai vartojami ligų profilaktikai ar lengvoms lėtinėms ligoms gydyti? Kaip jie ruošiami?

– Jie ruošiami paprastu būdu: ant džiovintų vaistinių augalų dalių užpilamas 80o C vanduo. Užpilams gaminti naudojami lapai, žiedai,pumpurai, uogos ir kitos antžeminės augalų dalys. Karštas vanduo gerai iš paminėtų augalų dalių ištraukia vandenyje tirpius komponentus, tad labiausiai tinka tos vaistinių augalų rūšys, kurios sukaupia eterinius aliejus (tikroji levanda,vaistinis šalavijas, vaistinė ramunėlė, paprastasis kmynas, kvapusis rozmarinas, pipirinė mėta ir daugelis kitų).Ligų profilaktikai gerkite 1-2 puodelius per dieną 30 min. prieš valgį ar 1-2 val. prieš eidami miegoti.

– Kodėl Jūs rekomenduojate vartoti žolelių kompozicijas, o ne vieno augalo užpilus?

– Tokiu būdu panaudojama didžioji gamtos vaistinė ir organizmui sudaromos sąlygos pasirinkti ir pasisavinti tas medžiagas, kurios jam reikalingos duotu momentu. Įrodyta, kad efektyviausiai veikia tie augalai, kurie greta mūsų, o ne atvežti iš kitų regionų.

– Augalai sukaupia daugybę cheminių medžiagų, kurios yra biologiškai aktyvūs junginiai.Jų kiekis priklauso nuo augalo rūšies, rinkimo laiko, džiovinimo būdo bei saugojimo sąlygų. Gydytoja, gal galite nurodyti svarbiausias veikliąsias medžiagas, aptinkamas lietuviškose vaistažolėse?

– Svarbiausios iš jų būtų: alkaloidai, glikozidai, eteriniai aliejai, taninai,vitaminai, pektinas, organinės rūgštys, flavonoidai,mineralinės medžiagos, hormonai, fermentai, ląsteliena.

Todėl būtina suprasti, kad kiekvienas žoliniu pagrindu pagamintas preparatas yra vaistas, todėl jį reikia vartoti atsakingai, nepamiršti saiko, nes galimi šalutiniai poveikiai.

– Neretai žmonės greta gydomųjų arbatų vartoja ir cheminius vaistus. Šiuo atveju iškyla vaistų suderinamumo problema.

– Tai aktualus klausimas, kurį gali padėti išspręsti vaistinės darbuotojas. Pastaruoju metu patariama domėtis vaistų suderinamumu ne tik geriant arbatas, bet ir iš viso vartojant cheminių vaistų rinkinius.

– Gal nurodytumėte vieną-kitą nesuderinamumo atvejį?

– Pavyzdžiui, negalima antidepresantų ir raminamųjų vartoti su valerijono preparatais. Nepatartina vartoti ežiuolės preparatų su imunine sistemą slopinančiais vaistais ir t. t.

Ta pačia proga pakartosiu vaistininkės E.Stankevičiūtės mintį, kad pati universaliausia žolelė, kurią reikėtų turėti kiekvienoje namų vaistinėlėje, yra ramunėlės žiedai.

Kalbėjosi žurnalo „Ko gydytojai tau nepasako“ redkolegijos narys, prof. habil. dr. Leonardas LUKOŠEVIČIUS