Juolab kad ir padaryti stengiamės daugiau dėl gerų paskatų: tinkamai pasirodyti naujame darbe, būti uolūs komandos nariai ar įrodyti savo, kaip specialisto, talentą, rašoma BENU vaistinės leidinyje „Laikas sau“.
Tačiau neretai kartu su pastangomis „padaryti dar šiek tiek daugiau“ apima apatija, užgęsta akys ir galiausiai nebesinori nieko. Kada „daug“ yra per daug ir kaip degti entuziazmu, tačiau neperdegti iš nuovargio?
Jei patiriate jausmą, kad nieko nenorite, kai darbas, kurį anksčiau atlikote su džiaugsmu, jo ima nebeteikti, kai nuolat nepasiekiate norimo rezultato ir gyvenate nuo pirmadienio iki penktadienio, tai gali signalizuoti, kad priėjote ribą.
Dažniausi perdegimo požymiai
Fizinis ir emocinis nuovargis. Jei nuolatos jaučiate nuovargį ar atrodo, kad visai neturite energijos, tai gali būti perdegimo ženklas.
Nusivylimas, cinizmas ir kitos neigiamos emocijos. Nors neigiamas emocijas jaučia visi ir tai normalu, reikia atpažinti, kada jos jums tampa neįprastos. Galite pradėti jausti, jog tai, ką darote, yra visai nesvarbu, o gal tapote pesimistiškesnis nei įprastai.
Perdegęs žmogus jaučia mažesnį pasitenkinimą savo veikla ir gyvenimu arba visai jį praranda.
Sumažėjusi dėmesio koncentracija. Stresas ar perdegimas mažina gebėjimą susikaupti. Kai patiriame stresą, mūsų dėmesys koncentruojasi į siaurą, neigiamą mums nutikusį dalyką, kurį priimame kaip grėsmę. Tai normalu, nes mūsų psichika taip susitvarko su problemomis. Vis dėlto jei stresas nuolatinis, netenkame galimybės sutelkti dėmesio į kitus, ne tik neigiamus dalykus.
Suprastėjusi darbo kokybė. Jei nežinote, kaip atpažinti perdegimą, palyginkite, kaip atlikote jums pavestas užduotis pastarosiomis dienomis ir prieš metus. Kadangi perdegimas yra ilgalaikis, per metus pamažu prastėjanti darbo kokybė gali rodyti, kad perdegėte.
Kiti ženklai: dažnesni konfliktai su kitais žmonėmis ar kolegomis, sumažėjęs rūpinimasis savimi, sveikatos sutrikimai.
Psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė
Kas yra perdegimas darbe?
Perdegimas darbe yra išsekimas, kai nieko nebesinori, kai žmogus praranda motyvaciją, norą ir turėtus tikslus. Taip nutinka, kai atiduodame ir įdedame pernelyg daug – daugiau nei gauname, kai darbas kainuoja per daug fizinių ir emocinių išteklių.
Dažniausiai perdegama tada, kai žmogus neišlaiko balanso tarp darbo ir poilsio, atsipalaidavimo. Gal buvo labai įsitraukęs į darbą dėl vienokių ar kitokių priežasčių, galbūt vadovai taip pageidauja, gal ir pats taip norėjo. Svarbiausias perdegimo požymis – prarastas interesas, motyvacija dirbti ir noras įsitraukti.
Tai, kad žmogus būna įsitraukęs į atliekamą darbą, yra gerai: tada jis patiria daugiau pasitenkinimo savo veikla, rezultatas būna geresnis. Tačiau nepaprastai svarbus darbo ir nedarbinių dalykų gyvenime balansas. Perdegimą lemia ne darbo gausa, o balanso nebuvimas.
Žmogaus gyvenime turi būti įvairių elementų, ne tik darbas. Darbo ir poilsio ritmas turi papildyti vienas kitą. Dažniausia perdegimo priežastis yra ta, kad žmogaus gyvenime pradeda trūkti emocinės atsvaros, trūksta laiko ar energijos kitai veiklai, kuri emociškai įkrauna, įkvepia, pavyzdžiui, socialiniam gyvenimui, mėgstamai veiklai, kuri teikia džiaugsmą, kelia savivertę, stiprina visavertiškumo jausmą.
O gal tiesiog trūksta motyvacijos?
Svarbu skirti perdegimą ir paprastą motyvacijos stoką. Motyvacijos stoka gali būti nesusijusi nei su pervargimu, nei su perdegimu. Žmogus gali būti tiesiog nemotyvuotas, nes veikla jo nedomina. Tai nėra tiesiogiai susiję dalykai. Perdegimas susijęs su tuo, kad žmogus iš pradžių gali būti labai motyvuotas, bet vėliau motyvaciją praranda.
Perdegimas tam tikra prasme yra įsisenėjęs nuovargis. Momentinis nuovargis yra kitoks: nuvargęs žmogus pailsi ir vėl gerai jaučiasi. Perdegimas yra ilgas procesas: nuovargis ne momentinis ir kaupiasi tol, kol žmogus jo nebeatlaiko, todėl nieko nebenori ir praranda iki šiol turėtą energiją. Perdegimas gali peraugti ir į depresiją.
Ar jis kam nors gresia labiau?
Tam tikrų savybių žmonės linkę perdegti lengviau. Pavyzdžiui, perfekcionistams, norintiems viską ir visada atlikti tobulai, perdegti gresia labiau. Perfekcionizmas vargina, nes atlikti viską tobulai labai sunku, o dažniausiai ir neįmanoma. Perdegti dažniau gresia ir tam tikrų profesijų atstovams: gydytojams, mokytojams, taip pat psichologams.
Perdegti gresia ne tik profesinėje veikloje. Moteris, auginančias mažus vaikus, ši problema taip pat gali užklupti. Pavyzdžiui, jei vaikai pametinukai, jie prikausto visą mamos dėmesį ir yra labai daug veiklos, labai daug atsidavimo, moteris taip pat gali pervargti. Mamą reikia tiesiog dažniau išleisti, kad ji galėtų pabūti viena, atskirai, pailsėti.
Perdegimą gali lemti ir įvairios aplinkybės. Vis dėlto nusistatyti ribas turime tik patys, kiek dar darysiu, o kada sustosiu. Dažnai būna taip: reikia greičiau, reikia dabar, reikėjo vakar, dar vieną projektą, dar vieną užduotį... Patys turėtume nuspręsti, ar norime dirbti tokioje įmonėje, kurioje negerbiamas darbo ir poilsio balansas.
Jei manote, kad perdegėte
Perdegama ne per vieną minutę ar parą. Jei taip atsitiko, žaibiškai pasveikti taip pat nepavyks, tačiau pradėti spręsti problemą reikia nedelsiant.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, užsibrėžkite vieną vakarą ar vieną savaitgalį nesinešti darbo namo.
Pasirinkimų yra daugiau, nei įsivaizduojame: tik jūs renkatės, imsitės dar vieno projekto ar turėsite kelias dienas atostogų, išeisite pasivaikščioti ar mąstysite apie darbą, pietausite su kolegomis ar prie darbo kompiuterio, neatsitraukdamas nuo darbų.
Skirkite laiko sustoti. Poilsis – ne prabanga, kurią sau gali leisti ne kiekvienas, o būtinybė. Ir jis turi būti priimamas taip pat rimtai, kaip ir darbas. Kai skaitote knygą, kalbatės su draugais, žaidžiate su vaikais ar vaikštote po mišką, stenkitės būti „čia ir dabar“.
Atsijunkite. Nors kiekvieną technologijų pažangos dieną tai padaryti vis sunkiau, tačiau perdegimą patiriantiems žmonėms būti nepasiekiamiems labai svarbu. Po darbo skaitomi elektroniniai laiškai neleidžia visiškai atitrūkti nuo darbo rūpesčių, net jei ir nesate darbe. Tai kuria jausmą, kad vis dar dirbate. Jei toks atsidavimas darbui tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, atsijunkite pamažu – tikrinkite paštą tik tam tikru laiku arba neatsiliepkite telefonu, kai bendraujate su šeima ar vakarieniaujate.
Pamažu kurkite gyvenimą šalia darbo: tai gali būti sporto salė, darbas sode ar savanorystė labdaros organizacijoje. Veiklos, nesusijusios su tiesioginiu darbu, gali padėti rasti teisingą atsvarą.
Ieškokite pagalbos. Jei jaučiatės visiškai palūžę, gali prireikti psichologo.
