Apie žmonos priklausomybę nežinojo
Nors su pašnekovu iš Bristolio (Anglija) susitikome pasikalbėti Vilniuje vykusiame tarptautiniame AA susitikime („EURYPAA“), jis nėra priklausomas nuo alkoholio. Stevenas jau daugiau nei dešimtmetį lankosi kitos panašios organizacijos, „AL-ANON“ bendrijos, susitikimuose, kur savo išgyvenimais dalijasi ir vieni iš kitų mokosi asmenys, kurių šeimos nariai arba draugai yra priklausomi nuo alkoholio.
Pirmiausiai pagalbos prireikė jo antrai žmonai, kuri iki dabar jau vienuolika metų reguliariai lanko AA susitikimus.
„Savo antrąją žmoną vedžiau prieš daugiau nei trylika metų. Tuomet nesupratau, kas yra alkoholizmas, nesuvokiau, kad vedžiau žmogų, priklausomą nuo alkoholio. Tačiau ne už ilgo tai sužinojau.
Kai buvome vedę maždaug dvejus metus, ji pradėjo lankytis AA susitikimuose. Pagalbos prireikė ir man. Buvau visiškai sutrikęs, išsigandęs, sugniuždytas dėl jos elgesio. Būti šalia žmogaus, kuris išgyvena šią, kaip mes vadiname, alkoholizmo ligą, gali būti labai žalinga. Gali būti daug žodinio smurto, psichologinių žaidimų.
Jei kas nors, ką myli, yra alkoholikas, tai gali sukelti rimtų problemų tavo paties gyvenime. Kai tik nuėjo į tą susitikimą, supratau, kad ji priklausoma nuo alkoholio. Tada sužinojau ir apie „AL-ANON“, organizaciją, teikiančią paramą žmonėms, kurių gyvenimą paveikė nuo alkoholio priklausomi artimieji. Man labai reikėjo pagalbos ir aš ten labai daug ko išmokau. Tai pakeitė mano gyvenimą.“
Niekaip negalėjo užkirsti kelio išgėrinėjimui
Stevenas pasakoja, kad pradėjęs lankyti susitikimus, pirmiausiai išmoko vieną, atrodo, paprastą pamoką – kad jis negali kontroliuoti to, kaip kitas žmogus geria alkoholį.
„Jei mano žmona arba dukra, kuri irgi yra besigydanti alkoholikė, norėjo išgerti, nebuvo nieko, ką aš galėjau dėl to padaryti. Priklausomybės įtaka tokia didelė, kad nesvarbu, ką darysi, vis tiek susimausi. Jei jos norėjo išgerti, jos gėrė. Tiksliau, kuo ilgiau priklausiau „AL-ANON“, tuo geriau išmokau ir supratau vieną dalyką apie alkoholio vartojimą, kuris gali būti pritaikytas viskam – galiu kontroliuoti savo, bet ne kitų elgesį.“
Mintis apie tai, kad jo žmona gali būti alkoholikė, atrodė nesąmoninga ir dėl tokio, kaip pats Stevenas sako, istoriškai pagrįsto stereotipo, kad Britanijoje priklausomybė nuo alkoholio dažniau pasitaikydavo tarp vyrų, ne moterų. Dabar, anot pašnekovo, Anglijoje vis daugiau ir vis jaunesnės moterys pasineria į alkoholio liūną.
„Tai mane labai išgąsdino, nes anksčiau aš negalėjau to suprasti. Negalėjau suprasti elgesio, susijusio su priklausomybe nuo alkoholio, negalėdavau suprasti, kodėl mano žmona būdavo tokia pikta. Iš pradžių galvojau, kad tai dėl manęs, tačiau vėliau supratau, kad viskas vyko ne mano, o jos galvoje. Išmokti to buvo labai sunku, bet ilgainiui pradedi atpažinti įprastą elgseną, kuri dažnai pasitaiko tarp žmonių, priklausomų nuo alkoholio.
Tas elgesys niekur nepranyksta, kai kas nors nustoja gerti. Tame nėra jokios magijos. Teko išmokti, kad negaliu pakeisti to, kaip elgiasi mano žmona arba mano dukra, nors ir galvodavau, kad galiu“, – prisimena pašnekovas.
Išpilti butelį – neveiksminga
Paklaustas, kaip jis prisitaikė prie situacijos ir kaip bandė prisidėti prie žmonos sveikimo, Stevenas papasakojo apie laikotarpį, kai visos priemonės atrodė teisingos ir dabartį, kai jis jau žino, kodėl jos neveikia.
„Išmokau, kad geriausia, ką galiu padaryti – tai nepadėti. Kitais žodžiais tariant, nedaryti to, ką mes Anglijoje įvardiname manymu, jog gali „suteikti teisę“ ar „įgalinti“ žmogų gerti.
Pamenu, kai būdami kartu kartais išeidavome į miestą ir ji bare nusipirkdavo butelį vyno. Man atrodė, kad tiesiog puiki mintis – man išgerti pusę butelio, juk tuomet ji išgers tik pusę. Tačiau pusė butelio vyno man yra per daug, todėl aš išgerdavau daugiau nei man pačiam norėjosi, o ji ties tuo nesustodavo. Negana to, ji pasislėpusi išgerdavo dar prieš mums išeinant į miestą. Taigi, šis planas nesuveikė.
Bandai išpilti visus butelius vyno, kuriuos randi namuose – tai irgi neveikia, nes ji nueis ir nusipirks dar. Bandžiau eiti su ja apsipirkti, prižiūrėti, kiek alkoholio ji perka – po kurio laiko ji man pasakė, kad neičiau kartu su ja, teigė, jog esu „niekam tikęs“ apsiperkant. Ko ji iš tiesų nenorėjo – kad aš eičiau iš paskos ir prižiūrėčiau, kiek alkoholio ji perka.
Kitais žodžiais tariant, nesvarbu, ką bedariau, aš negalėjau užkirsti kelio jos išgėrinėjimui. Tai neveikia, tiesiog neveikia. Žmogus, priklausomas nuo alkoholio, ras alkoholio, todėl, kad tai yra prioritetas jo gyvenime.
Ką dar išmokau – tai, kad tokie žmonės, kaip aš, nori emociškai „išgelbėti“ kitus. Norime patenkinti žmones, sutvarkyti viską, bet problema yra tai, jog tuomet pradedi kontroliuoti kito žmogaus gyvenimą, o tai, žvelgiant iš emocinės pusės, nėra gerai, tai nesveika“, – apie savo patirtį pasakoja vyras.
Išmoko rūpintis pačiu savimi
Pašnekovas paaiškino, kodėl negali sakyti, kad praėjus dešimčiai metų jo žmona jaučiasi pasveikusi. Anot jo, kalbant apie alkoholizmą, įprasta sakyti, kad žmonės reabilituojasi, gydosi ir jie praleis visą gyvenimą, netikėdami, kad kada nors bus visiškai pasveikę. Tarp AA ir jų artimųjų alkoholizmas laikomas ne kuo nors kitu, kaip liga.
„Būdas kam nors padėti – tai pačiam jaustis gerai. Jei praleisiu visą savo laiką, galvodamas, ką padaryti, kad ji jaustųsi geriau – aš pats susirgsiu. Išmokau, kad turiu, kaip mes Anglijoje sakome, atsiskirti, bet su meile. Kitais žodžiais tariant, atsiribojame nuo blogos elgsenos, susijusios su alkoholizmu, bet mylime patį žmogų. Asmuo, kuris kenčia nuo priklausomybės alkoholiui, nėra blogas žmogus.
Išmokti to – labiau dvasinis dalykas, nes reikia pažvelgti į save ir paklausti: „ar rūpinuosi savimi?“, „ar esu geras sau?“ Tik tada aš galiu būti geras kitiems, ne tik ko nors iš jų reikalaujantis.
Ar tai, ką sakau, turi kažkiek prasmės?“
Tikriausiai dėl pasimetusio žvilgsnio tokį klausimą uždavusiam Stevenui paaiškinau, kad besiklausant jo darosi sunku suprasti, kaip artimieji turi atsiskirti, nekontroliuoti kito žmogaus gėrimo įpročių ir kartu išvengti tokios baigties, kai telieka tiesiog du svetimi žmonės, gyvenantys tame pačiame name.
„Tai ir yra didžiausias iššūkis. Jei pavyksta tai padaryti, tampate ne priklausomi vienas nuo kito, o tarpusavyje susiję. Kitaip pasakius, gyvenate kartu, tačiau abu išliekate savimi. Aš labai jaudindavausi dėl to, kokios nuotaikos mano žmona bus, kai pusryčiaujame, nes maniau, kad nuo to priklausys, kokia bus mano diena. Išmokau dėl to nebepergyventi. Tai jos nuotaika, ne mano. Tai nereiškia, kad dėl to negalime gyventi kartu, tačiau galime gyventi sveiką gyvenimą vienas šalia kito, o ne persipynę žalinguose santykiuose“, – aiškina Stevenas.
Antras patirtas smūgis – dėl dukros
Anksčiau pokalbyje buvo paminėtas ir antras didžiulis smūgis Stevenui – ne tik žmona, bet ir dukra buvo priklausoma nuo alkoholio.
„Tai mano dukra iš pirmosios santuokos. Kai susituokėme su antrąja žmona, jau turėjau keturis suaugusius vaikus, o kai vyresnioji dukra sužinojo, kad mano antroji žmona priklauso AA, ji kreipėsi į ją ir pasakė: „man atrodo, kad aš turiu problemų“. Mano žmona jai padėjo ir nusivedė į AA.
Dukra išliko toje bendrijoje, joje jau dešimt metų. Iki tol nežinojau, kad ji priklausoma, tuomet jai buvo jau virš trisdešimt, todėl man tai buvo didžiulis šokas, bet tuo pačiu metu labai ja didžiavausi.
Nežinau, ką jums anksčiau sakė kiti žmonės, bet tie, kas turi tokią stiprią asmenybę, kad gali prisijungti prie AA ir nori išmokti toliau gyventi su žmonėmis, kurie neturi šios problemos, žmonės, kurie yra pasiryžę paklausti savęs „kas aš esu?“ ir „kuo aš noriu būti?“ – pasaulyje nedaug tokių, kurie tai padaro. Tai nenutinka dažnai.
Svarbi dvylikos žingsnių programos dalis (AA asmeninio sveikimo nuo alkoholizmo programos pagrindas – DELFI) yra darbas su savimi.
Labai atsargiai įvertini, kokios mano stiprybės, kokios silpnybės ir daug apie tai kalbiesi, prisėdus su kitu žmogumi iš ten. Pagalvoji apie tai, ar esu piktas žmogus, kaip elgiuosi, kai pykstu, ar aš esu dosnus, ar godus – visa tai reikia apmąstyti. Taip pat svarbu kalbėti apie gerąsias savo savybes, kad išmoktume save mylėti, išmokti, kaip pagerinti tai, kas nėra gerai.
Taigi, mano žmona priklauso AA. Ne mano reikalas stebėti, kaip jai sekasi įvertinti save. Žinau, kas yra dvylikos žingsnių problema, galbūt turiu tam tikrą nuomonę apie tai, matau, kad ji nedaro vieno ar kito dalyko, bet tai ne mano reikalas. Ši kelionė yra jos.“
Kelionė, truksianti visą gyvenimą
Pasakius, kad Steveno atsidavimas primena besąlyginę meilę, pašnekovas priminė, kad apsalti nuo žodžių nereikėtų – jiedu su žmona tai daro jau vienuolika metų, tačiau pabaigos šiame kelyje, anot jo, nėra.
„Toks siekis, tačiau noriu pabrėžti, kad tai yra sudėtinga. Mes visi klystame, vargstame. Vėlgi, jokios magijos – visas pasaulis staiga nepasikeičia, tam reikia daug darbo.
Aš einu į tuos susitikimus kiekvieną savaitę ir planuoju eiti į juos visą likusį gyvenimą. Tai taip sunku, kai suprantu, kad įpročiai, kuriuos turėjau anksčiau, visą gyvenimą buvo blogi įpročiai dabar bandau išmokti kaip jų atsikratyti.“
Pasikalbėjus apie dvasinius dalykus, kilo klausimas apie kitą alkoholizmo pasekmę – gniuždančią finansinę naštą šeimai, kuri santykius apsunkina dar labiau.
„Man taip nenutiko, bet žinau daug žmonių, kurie tai išgyvena. Tai tragedija, absoliučiai siaubingas dalykas. Alkoholizmas sugriauna šeimas, ne tik finansiškai, bet ir smurtu, išskiriant žmones, kurie po to daugiau niekada nebesikalba. Tai visa griaunantis dalykas, net sunku nusakyti, kaip stipriai alkoholizmas gali pakenkti šeimoms ir kaip stipriai jas jau paveikė.“
