Pradėjusi sveikti nuo depresijos, Agota rado jėgų ne tik atsikelti ryte, bet ir mesti nemėgstamą darbą, studijas ir imtis savo verslo – kosmetikos produktų , draugiškų gyvūnams ir jų šeimininkams, kūrimo, rašoma BENU vaistinės tinklarašytyje.
– Paauglystėje sirgai itin sunkia liga displazija, išgyvenai ilgą, skausmingą gydymą. Ar yra ryšys tarp šios patirties ir psichologinės savijautos?
– Displazija man paaštrėjo dar pirmoje antroje klasėje. Būdavo sunku eiti, atsisėdus ant laiptų – atsistoti. Iš pradžių tėvai manimi netikėjo, galvojo, kad nenoriu eiti į mokyklą ir tiek. Galiausiai kreipėmės į gydytojus ir... dešimt metų ieškojome priežasties. Jau sunkiai begalėdama eiti, patekau pas gydytoją, pradėjusį išsamius tyrimus. Paaiškėjo, kad mano diagnozė – vienintelė tokia Europoje, nes turėjau pėdos displaziją. Operaciją man nemokamai atliko gydytojai, kuriems buvo įdomus šis unikalus atvejis – nebūtume galėję susimokėti tūkstančių, kuriuos ji kainavo.
Iš viso man atliktos dvi operacijos. Pirmoji buvo visai lengva, o antra – labai skausminga, nepadėjo jokie vaistai. Po jos pradėjau pykti ant bendraamžių: kodėl jiems viskas gerai, o aš turiu kentėti? Nuo tada ir prasidėjo sunkūs psichologiniai išgyvenimai... Manau, kad mūsų fizinė savijauta tikrai turi poveikį psichikai – jos glaudžiai susijusios. Viskas dar pablogėjo, kai mirė senelis, kuris man buvo kaip tėtis. Dėl to tik dar labiau užsisklendžiau savyje. Nebegalėjau jausti visaverčio džiaugsmo.
– Kokie buvo tavo depresijos požymiai?
– Ryte nubudusi galėjau valandų valandas žiūrėti į savo rudą sieną – nė kiek nenorėjau keltis. Kasdien verkiau, pradėjau silpti fiziškai. Galvodavau: gyvenimas toks trumpas, o aš tik noriu gulėti ir žiūrėti į sieną. Kas man yra? Labai erzino tai, kad nesuvokiau, kur yra ta tiesa, kaip jaučiuosi, o kur – tik mano mintys, įsivaizdavimai.
Neslėpsiu, galvojau ir apie savižudybę, apie tai, koks jos būdas tiktų labiausiai, kad mano šeimai būtų paprasčiau išgyventi. Tos mintys buvo realios, stiprios. Iki paskutinių jėgų bandžiau išgyventi dar vieną dieną. Kartą, sėdėdama prieš veidrodį ir besiruošdama į paskaitas, garsiai pasakiau sau: „Agota, išgyvenk dar šiandien dieną.“ Tada mane ištiko panikos priepuolis, užtrukęs apie 40 minučių – visą tą laiką atrodė, kad mirštu. Tai buvo jungtukas – viskas, privalau kažką daryti.
Susimąsčiau, jog mane supa laimingi žmonės, spinduliuojantys džiaugsmu ir vakarais negalintys užmigti iš... laimės! Pradėjau mąstyti, kodėl aš nesu patyrusi tokio jausmo? Labai daug apie tai kalbėjau su draugu, kuris ir padrąsino kreiptis į psichologą.
– Kas paskatino drąsiai ir garsiai kalbėti apie savo ligą?
– Labai ilgai nesikreipiau į psichologą – artimieji nepripažino mano savijautos kaip ligos, sakydavo: „Negi tu jau tokia, kad turėtum eiti pas psichologą.“
Pradėjau internete ieškoti istorijų, tinklaraščių žmonių, kurie išgyveno depresiją ir aprašė savo patirtis. Galiausiai, skaitydama jų istorijas, atradau, kad lankosi pas psichologą, todėl į jį kreiptis išdrįsau ir aš.
Be to, pamaniau, kad jei atskleisiu savo patirtis sergant depresija, padėsiu ir kitiems su šia liga susiduriantiems žmonėms. Tad apie depresiją papasakojau vienoje televizijos laidoje, o po jos išvykau į kelionę. Apie savaitę nebuvau prisijungusi prie interneto... Radau tiek žinučių! Šimtai žmonių rašė, kad šiuo metu sėdi, verkia, nes nebežino, ką daryti. Užtrukau, bet atsakiau jiems visiems.
Manau, kad būtina rodyti geruosius pavyzdžius tų žmonių, kurie atsitiesė po ligos, sukūrė verslą, šeimą ir gyvena laimingai – tai įkvepia kitus nepasiduoti.
– Su kokiais šios ligos mitais susidūrei?
– Pagrindinis – neturiu, ką veikti, ir prisigalvoju ligų. Aš visą laiką šypsojausi, garsiai juokiausi ir atrodžiau laiminga, todėl aplinkiniams buvo keista, kad sergu depresija. Prasidėjo apkalbos, kad čia viskas iš gero gyvenimo, kad noriu daug dalykų, kurių negaliu sau leisti, ir dėl to depresuoju.
Dar vienas mitas – neva jauni žmonės mažai susidūrę su tikru gyvenimu (neturi šeimos, darbo problemų) ir negali sirgti depresija. Deja, nepagalvojama, kiek spaudimo šiais laikais patiria jaunas asmuo. Socialiniuose tinkluose matome idealiai gražius žmones, nufotošopintus iki negalėjimo, jaunus ir jau viską pasiekusius. Žiūri ir galvoji: kodėl man taip nėra? Ką darau blogai? Įsivaizduojame, kad ir mes atlygį už visus darbus turime gauti čia ir dabar, bet realiame gyvenime taip nėra. Pasitikėjimas savimi krenta ir kyla slogių minčių.
– Kas tau padėjo pasveikti?
– Sveikti pradėjau skaitydama kitų žmonių istorijas įvairiuose tinklaraščiuose (daugiausia – užsienio, nes lietuviai dar nedrįsta taip atvirai pasipasakoti). Galiausiai kreipiausi į psichologą, kuris padėjo sujungti visas mano patirtis, išgyvenimus su tuo, kaip jaučiuosi. Dabar suvokiu, kiek daug dalykų apie save nesupratau ir nežinojau.
Pas psichologą lankiausi apie aštuonis mėnesius, kartą per savaitę, kartais – ir po du, jei savijauta būdavo labai bloga. Taip pat išsiugdžiau įprotį: pradėjau aktyviai sportuoti, kad kūnas išsikrautų ir aš negalvočiau apie tam tikrus dalykus. Pakeičiau ir mitybos įpročius, kartu su psichologine būsena pradėjau rūpintis ir fiziniu savo kūnu. Išbandžiau ir meditaciją: anksčiau į ją žiūrėjau įtariai, o dabar tai – vienas didžiausių mano atradimų. Be to, pradėjau lankyti jogą – labai džiaugiuosi treniruotėse sutiktais žmonėmis. Jie tokie ramūs, stabilūs, žavi jų supratimas, kiek daug problemų yra nereikšmingos. Pasak jų, svarbu kiekvieną dieną pajausi dabarties jausmą – kaip jautiesi būtent šią akimirką, negalvodamas apie praeitį ar ateitį.
Pradėjau intensyviai skaityti – knygos yra nauja mano aistra. Iš tiesų, jose yra visi atsakymai, tik turi skirti tam laiko.
Žinoma, didžiausias mano atradimas – šuniukai (šypsosi). Pradėjau savanoriauti prieglaudoje, rūpintis beglobiais gyvūnais. Kaip tik tuo metu perskaičiau įdomią mintį, kad slogią būseną galima įveikti padedant kitiems. Pasirinkau padėti šunims. Jiems iki šiol esu dėkinga už tai, ką sukūriau – už „Shoo“, už veiklą, kurią myliu. Dabar, kai būna sunku, kai atrodo, kad liga sugrįš, atsigulu prie šuniuko, glostau jį ir atsipalaiduoju. Jie – mano nusiraminimas.
– Kaip ryžaisi pradėti savo verslą?
– Tai buvo viena iš sveikimo dalių. Sunku, kai sergi depresija ir dar eini į darbą, kuris tau nepatinka. Teisės studijose taip pat nemačiau savęs – supratau, kad nenoriu dirbti kontoroje. Giliai viduje jaučiau, kad gyvenime nenoriu daryti įprastų dalykų. Troškau kažko kito, kažko ypatingo ir žinojau, kad tai dar laukia.
Kaip tik tuo metu pradėjau savanoriauti šunų prieglaudoje, pati pasiėmiau auginti šuniuką, galvoje sukosi idėjos apie gyvūnams nekenksmingą kosmetiką ir... pradėjau savo verslą! Buvo toks beprotiškas momentas: dabar arba niekada, todėl ėmiausi šios avantiūros. Šioje veikloje atradau save – tą tikrą, visavertę laimę.
– Kaip elgtis patartum depresija sergančio žmogaus artimiesiems, draugams?
– Pirmiausia patarčiau atidžiai išklausyti žmogų ir nepulti jo su išankstiniais vertinimais, nuostatomis. Įsiklausykite, ką jums sako sergantis artimasis, apsvarstykite jo mintis, gilinkitės į jas, paklauskite, kodėl jis mano, kad serga depresija. Rekomenduojama užduoti penkis „kodėl?“ – sakoma, kad atsakymas į paskutinį parodys, kaip žmogus iš tiesų jaučiasi.
Svarbu įsigilinti į artimojo ligą, suprasti, kokia liga yra depresija, kaip galima pasveikti. Patariu gerai apsvarstyti savo žodžius – depresija sergantis žmogus labai jautriai reaguoja į pašaipas ir kitus neapgalvotus pareiškimus.
Jei jaučiate, kad negalite artimajam padėti pats – ieškokite kitų žmonių, specialistų, kurie patartų, pagelbėtų. Svarbiausia – sveikite kartu su sergančiu žmogumi. Būčiau buvusi labai laiminga, jei per šitą ligą su manimi būtų ėjusi visa šeima.
