Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas šįkart aiškinasi Vilniaus klinikos (pirmąkart paminėtos 1518 m.) detektyvą, laisvai cituoja Napoleono Bonaparto chirurgo Dominique Jean Larrey padėką sostinės gydymo įstaigoms, skaidrėse pateikdamas įdomių istorinių duomenų apie Lietuvos medicinos istoriją.

„Mes - „sniadeckistai“, mums rūpi jį ne tik prisiminti, bet ir atstatyti jo vardą“, - užsidegęs kalba mano būsimas pašnekovas.

Medicinos istorija – tik viena iš jo aistrų. S. Špokevičius prieš keletą metų yra išleidęs knygą „Lietuvos plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija“ bei „Iškilieji lietuviai Fricas Šaudinis ir Jonas Lelis“. Pateikdamas J. Lelio gyvenimo bei mokslinių darbų apžvalgą bei dr. Christel Kuhn studijas apie sifilio sukėlėjo atradėją Fricą Šaudinį, autorius skatina jaunąją medikų kartą siekti mokslo aukštumų.

Gydytojas, be visa ko, jau daugiau kaip 30 metų dainuoja chore „Ąžuoliukas“ (ką tik grįžo iš koncerto Berlyne), tobulina medicininius instrumentus ir, svarbiausia, yra puikus mikrochirurgas.

Nuo širdies iki plaštakų

„Norėjau studijuoti chemiją, aktorinį, chorinį dirigavimą, o galiausiai pasukau ten, kur reikia visų šių įgūdžių. Be to, mūsų šeima gerai bendravo su vienu kaimynu, dirbusiu ginekologu. Jis turėjo labai daug medicininės literatūros. Mane neapsakomai žavėjo tai, kad tiek literatūros gali būti prirašyta apie vieną ir tą pačią specialybę. Didžioji tarybinė medicinos enciklopedija jau imponavo, kiek daug reikės žinoti, kad galėtum gydyti žmones“, - prisiminimuose paskęsta S. Špokevičius.

Mokytis sunku nebuvo ir tai jaunojo gydytojo netenkino.

„Kai kurių dėstytojų paskaitos migdė, vos įžengus į auditoriją. Vienas jų net turėjo pravardę liuminalis (migdomasis)“, - šiandien šypsosi gydytojas. Vadovėlių buvo nedaug, jų temų spektras – gana siauras, tad didžiąją dalį laisvo laiko jaunasis S. Špokevičius galėjo skirti savo aistrai – širdies ir kraujagyslių chirurgijai.

„Su kolegomis operuodavome šunis – persodindavome jiems širdis, atstatinėdavome kraujagysles ir t.t. Tai per kelerius metus man davė neprastą techninį pasiruošimą, nes anuomet, 1982 m., gauti chirurgo specialybę Vilniuje buvo gana sunku, chirurgų buvo per daug, tad per visą savo rezidentūrą beveik nepriėjau prie operacinio stalo!“, - mena pašnekovas.

Daugmaž tais metais chirurgijoje ėmė vystytis atskira mikrochirurgijos atšaka, turėjusi užimti rankos-plaštakos traumatologijos nišą.

„Stambesnę kraujagyslę dar galima susiūti kažkur iki riešo, o žemiau... Pacientai prarasdavo ir pirštus, ir plaštakas. Šios nišos pradininkai – kardiochirurgas Algimantas Jonas Marcinkevičius bei Mečislovas Vitkus. Kadangi širdies ir kraujagyslių skyriuje praleisdavau dienas ir naktis, man buvo pasiūlyta prisijungti“, - pasakojo pašnekovas.

Taip jaunų medikų komanda ėmė operuoti ne širdis, o, kaip jis pats sako, „sumaltas, niekam nereikalingas vargšų žmonių rankas“.

„Jei sugebi sujungti 2-3 mm kraujagyslę, kuo tai prasčiau nei gelbėti širdis?“, - retoriškai klausė S. Špokevičius.

Vėliau mikrochirurgijos sritis plėtėsi, jaunieji medikai gydė veido traumas, nervų sužalojimus. Vieni pasuko į andrologiją, kiti – į urologiją. S. Špokevičiui, pavyzdžiui, teko atlikti pirmąją Lietuvoje sėklidės autotransplantaciją (1986 m.), sostinėje – pirmąją smegenų arterijos revaskuliarizaciją.

„Mikrochirurgija atvėrė dideles galimybes pasiekti tai, kas dar nebuvo pasiekta, pirmauti kai kuriose srityje net Sovietų Sąjungoje“, - dėstė gydytojas, šiandien dirbantis kaip plaštakos, pėdos, plastikos, lazerių chirurgas. Būtent sferos platumas pašnekovą ir sulaiko Lietuvoje.

Sunkiai įsivaizduojama prabanga

Tiesa, S. Špokevičius turėjo unikalų šansą ką tik nepriklausomybę iškovojusios Lietuvos medicinos situaciją palyginti su Amerikos.

Po konsultacijų ir operacijų Fort Knox karinėje bazėje, kur saugomos visos JAV aukso atsargos. Ant tanko Abram A1M1: instruktorius, gyd. Amit Gupta, Harold Kleinert ir Saulius Špokevičius – ką tik patys “išbandę” naujausią techniką 1994 m.
Foto: Asmeninis albumas

„Tuo metu buvau ką tik tapęs Greitosios pagalbos ligoninės skyriaus vadovas. Per porą metų labai pasistūmėjome į priekį, tapome plaštakos chirurgijos daugialypiu centru, turėjome stažuotojų iš užsienio. Visgi mokslo bazė stagnavo, mikrochirurgija nebuvo plečiama, tad nusprendžiau pats važiuoti stažuotis konkurso tvarka į JAV – į patį žymiausią mikrochirurgijos ir rankos chirurgijos privatų institutą“, - kalbėjo pašnekovas. Kasmet čia, Christine Kleinert Institute prie Louisville universiteto, buvo priimami vos 24 klinikiniai ordinatoriai.

Nuvykęs į Ameriką ir pradėjęs ten dirbti S. Špokevičius patyrė nemažą kultūrinį šoką.

„Pirmiausia, nesupratau, ko jie iš manęs nori. Antra, man buvo neaišku, kodėl reikia tiek visko mokėti, kai viskas yra daug paprasčiau. Plaštakos chirurgijoje čia teko išmanyti vos ne kiekvieną plaukelį ir su kokiu nervu jis jungiasi“, - dėstė jis.

Institute jis turėjo ne tik greitai ir gerai operuoti, bet ir skaityti studentams paskaitas. Per pusmetį įrodęs, ką sugeba, gydytojas sulaukė pasiūlymo likti ilgiau.

„Atsisakiau. Turėjome planų kurti privačią kliniką Lietuvoje, todėl po pusantrų metų palikau svajonių darbovietę“, - kalbėjo S. Špokevičius.

Per šį laiką ketvirtą dešimtį įpusėjęs medikas darė pačias sudėtingiausias operacijas.

„Ten – kitas pasaulis. Tai buvo viena brangiausių privačių žydų ligoninių. Kas du-tris mėnesius kompiuteriai buvo keičiami naujais. Viskas blizgėjo. Gydytojams nereikėjo rūpintis nei maistu, nei kvepalais. Tokios prabangos nemačiau nei Bostone, nei Harvarde“, - pripažįsta jis.

Per pusantrų metų jis atliko 3,5 tūkst. operacijų. Būtent ten gydytojas pradėjo tobulinti medicininius instrumentus, gavo profesoriaus laipsnį, keliems metams tapo universiteto narys, galėjo mokyti studentus.

„Vėliau, grįžęs ir įkūręs Baltijos Amerikos kliniką, sulaukiau kelių studentų iš Amerikos, kurie atvyko čia, į Lietuvą, pasimokyti“, - nesigirdamas pasakojo pašnekovas.

Klinikos įkūrėjai - Andrius Guobys, Kenneth Leavitt ir DELFI pašnekovas S. Špokevičius.

„Per 1994-2000 m. patyrėme viską, ką įmanoma – ir teismus, ir pavydą, ir patyčias. Lengva nebuvo. Apie tai mane perspėjo prieš paliekant Ameriką, tačiau nesigailiu nieko. Čia visada turėjau duonos, galėjau save pilnai realizuoti, turėjau puikiausių pacientų. Anuomet gal ir gailėjausi savo sprendimo grįžti, bet dabar – jokiu būdu. Lietuvoje gali pasiekti labai daug, tau čia sudarytos visos galimybės, gali dirbti vienas“, - atviravo jis.

Lietuvoje, mikrochirurgo manymu, šiandien yra per daug medikų. Bet kai kuriems esą stinga vieno labai svarbaus elemento.

„Raudonojo kryžiaus ligoninėje turėjome vieną talentingą gydytoją, apie kurį juokais sakydavo „jis yra geriausias rašytojas tarp gydytojų ir geriausias gydytojas tarp rašytojų“. Skliutauskas Jokūbas visada pabrėždavo, kad ir ką darytume, mums reikia siekti dvasingumo. Kiekvieną mėnesio ketvirtadienį jis mus visus, gydytojus, suvarydavo į „penkiaminutę“ ir ten vykdavo pokalbis su rašytoju, publicistu ar poetu. Jis norėjo, kad mes savo srityje nesustabarėtume. Tai, manau, yra viena didžiausių medicinos problemų šiandien. Nebereikia gero mediko. Reikia geros mašinos, gero aparato, gerų tyrimų ir visai nesvarbu, kas juos interpretuos. Pacientas jau ateina turėdamas rankose penkis tyrimus (nuo magnetinio rezonanso iki tomografijos), bet ne taip pinigus reikia leisti“, - piktinosi S. Špokevičius.

Tokia kryptis, gydytojo manymu, yra ydinga, nes kiekvienam pacientui reikia individualaus priėjimo ir dėmesio, o ne industrinio požiūrio.

„Užtat pas mane sumažėjo estetinių operacijų – daug pacientų stengiuosi nuo operacijos atkalbėti, jei jos visiškai nereikia. Jei darysiu operaciją, pacientas ant manęs pyks visą gyvenimą, jei nedarysiu – po poros savaičių pyktis užsimirš. Noriu su kitaip elgtis taip, kaip kad kiti elgtųsi su manimi“, - gyvenimiška filosofija dalijosi S. Špokevičius.