Vis dėlto, išeičių yra – reikalingą pagalbą gali suteikti RVUL Toksikologijos centro medikai, rašoma pranešime spaudai. Tai vienintelis toks centras Lietuvoje, kur žmonėms, kamuojamiems priklausomybės nuo benzodiazepinų ir ZET hipnotikų grupėms priskiriamų vaistų arba, paprastai tariant, migdomųjų ir raminamųjų, atliekama stacionarinė detoksikacija. Čia dirbantys toksikologai skaičiuoja, kad su tokia priklausomybe susiduriančių pacientų RVUL kasmet gydoma apie 70-80.
Anot RVUL Toksikologijos centro vadovo dr. Roberto Badaro, tokios tendencijos iš vienos pusės liūdina, nes rodo, kad į priklausomybės nuo vaistų liūną grimzta vis daugiau žmonių, iš kitos – džiugina, nes žmonės supranta, jog jiems reikalinga pagalba ir jos ieško. Tačiau daktaras pabrėžia, jog didžiausia blogybė yra ta, kad skaudžias pasekmes sukeliantys vaistai įsigyjami pernelyg paprastai.
„Užtenka šeimos gydytojui ar psichiatrui pasakyti, kad gyvenimas nemielas, ir tokie vaistai – jau tavo kišenėje. Taip, iš pradžių jie suveikia, tačiau tas poveikis būna trumpalaikis ir vėliau situacija keičiasi iš esmės: vaistams išsivysto tolerancija, vartojamos dozės auga, patys pacientai reikalauja, kad vaistai jiems būtų skiriami, nepaisant simptomų ar ligos.
Ir čia jau aiškiai matome priklausomybę, panašią, kokią sukelia greitieji kreditai – pavartoji vieną tabletę, kuri tau, atrodytų, padeda, bet kitą dieną tos pačios tabletės tau jau nebe užtenka ir griebiesi dar kitos arba didini tų pačių medikamentų dozę“, – sako dr. R. Badaras.
Savo ruožtu, RVUL Ūminių apsinuodijimų ir Toksikologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių vedėja Gabija Laubner pastebi, kad vaistai gali būti paskirti visiškai „nekaltai“, pavyzdžiui, nemigai gydyti, tačiau atsiradęs pripratimas į jų vartojimą įklampina dešimtmečiams.
„Pas mus atsiunčiami pacientai, vartojantys migdomuosius ar raminamuosius netgi dešimt ar dvidešimt metų, nes kažkada specialistui pasisakė apie tai, kad turi miego ar nuotaikos sutrikimų, ypač po skaudžių gyvenimo situacijų, netekčių.
Žmogui paskiriami vaistai, kurių vartojimas, deja, tęsiamas ir praėjus gedėjimo laikotarpiui. O galutinis rezultatas toks, kad, nepaisant didėjančių dozių, medikamentus vartojančiajam pradeda atrodyti, jog be vaistų jis tiesiog nebegalės užmigti“, – apie darbo praktikoje pasitaikiusius atvejus pasakoja G. Laubner.
Be to, gydytoja priduria, kad auga skaičius ir iš skausmo klinikų atsiunčiamų pacientų, kurie ilgą laiką vartoja receptinius opioidus, t. y., stiprius nuskausminamuosius (pavyzdžiui, morfiną, tramadolį, fentanilio pleistrus) ir tampa priklausomi nuo tokių medikamentų. Dažniausiai tai nulemia itin sunki abstinencijos – vaistų nutraukimo – būklė, pasireiškianti nepagrįstu nerimu, nemiga, panikos atakomis ir kt.
Gydytoja G. Laubner pastebi, kad itin dažnai į priklausomybę įklimpsta onkologinėmis ligomis sirgę žmonės, kurie, nepaisant to, kad onkologinė liga yra įveikta, būna įpratę vartoti nuskausminamuosius.
Dėl lėtinio skausmo pradėję vartoti receptinius opioidus pacientai, net ir pagydžius skausmo priežastį ir praėjus skausmui, patys nebegali nutraukti vaistų vartojimo.
RVUL gydytojai toksikologai ragina žmones, kamuojamus tokių priklausomybių, ieškoti pagalbos ir pabrėžia, kad, jei žmogus yra motyvuotas, nori pasveikti, nėra svarbi nei užimama visuomenėje padėtis, nei jokios kitos aplinkybės, nes visiems galimybės vienodai prieinamos – reikalingas šeimos gydytojo, skausmo klinikos specialisto ar poliklinikos psichiatro siuntimas, kurį turėdami pacientai visiškai nemokami gali registruotis Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Konsultacijų centre toksikologo konsultacijai.
