Pirmąjį kartą mečiau veganizmą, nes negavau reikiamų vitaminų ir mikroelementų. Buvau išbalansuota. Nuėjau pas gydytoją, jausdamasi apsnūdusi ir kiek negaluojanti ir man pasakė, kad turiu du pasirinkimus: mesti veganizmą arba vartoti daug maisto papildų. Pasirinkau mėsą ir pieną, nes tiek piliulių erzino skrandį ir visai nepageidavau savęs apsunkinti dar ir tuo.
Tai nutiko prieš porą metų, o veganė buvau trejetą. Tada veganizmas tapo mainstreamu. Įžymybės nuo Natalie Portman ir Serena'os Williams iki Formulės 1 lenktynininko Lewiso Hamiltono pasiskelbė veganais. Iš pradžių maniau, kad žinau šiuo klausimu viską, ką reikia. Bet dar sykį peržvelgiau į poveikį aplinkai ir sveikatai, ir šis įsitikinimas nebėra toks tvirtas.
2014 metais veganai sudarė 1 procentą JAV gyventojų. Po trijų metų jų gretas papildė dar 16 milijonų amerikiečių – 5 procentai gyventojų. JK skaičiai kuklesni, bet taip pat auga. 2016 metų apklausa rodo, kad mėsos ar gyvūninės kilmės produktų niekad nevalgo vos daugiau nei 1 procentas britų. JK Vegan Society duomenimis, tai yra daugiau nei trigubas pagausėjimas per 10 metų. Tendencija ryškiausia 15 – 34 metų amžiaus grupėje. Parduotuvės ir restoranai judėjimą aprūpina augaliniais meniu, veganiškomis prekybos centrų lentynomis ir veganiškais ūkininkų turgeliais. Trumpiau tariant, veganizmas yra naujas gurmanų judėjimas. Bet ar iš tiesų tai sveikiau žmonėms ir planetai? Ir ar teisingai pasirinkau aš?
Žmonės pateikia daugybę priežasčių tapti veganais, nuo pasipriešinimo žiauriam elgesiui su gyvūnais iki noro padėti sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Pagrindinis principas – atsisakyti visų gyvūninės kilmės produktų, ypač – maiste. Tai yra, jokios mėsos, žuvies, pieno, sūrio ar kiaušinių – netgi tų, kuriuos padeda laisvai auginamos vištos, kurioms vis viena pašalinami snapai ir kurios gali būti laikomos labai ankštai – iki devynių paukščių viename kvadratiniame metre. Dauguma dietinių veganų taip pat vengia medaus, nes jį gamina bitės. Etiniai veganai priešinasi visų iš gyvūnų gautų produktų naudojimui.
Daugelis dietos apribojimų kelia pavojų sveikatai. Mėsa, žuvis, pieno produktai ir kiaušiniai ne tik skanūs, juose yra ir svarbių maisto medžiagų. Jų atsisakius, gali išsivystyti maisto medžiagų deficitas. Žmonės išsivystė kaip visavalgiai, tad, ar galima iš tiesų gauti viską, ko reikia vien iš augalų?
Trumpas atsakymas – taip. Lyg ir. Jei ketinate tapti veganu, reikės disciplinos. Apsirūpinti makronutrientais (riebalais, angliavandeniais, baltymais) nesunku. Riebalus veganai gauna iš tokių dalykų, kaip alyvų aliejus, riešutai ir avokadai. Angliavandenių netrūksta vaisiuose, grūduose ir pupelėse. Baltymų gausu lęšiuose, brazilinėje balandoje ir tofu. Jokiu būdu nereiškia, kad meniu turi tik šiais produktais apsiriboti. Burito su puse puodelio juodųjų pupelių, rudaisiais ryžiais ir avokadu, dar ketvirtis puodelio tofu suteiks ~25 gramus baltymų, tai yra, maždaug pusę rekomenduojamos paros normos – ir dar maždaug trečdalį angliavandenių normos.
Viskas taip, tačiau augaliniuose baltymuose dažnai trūksta nepakeičiamųjų aminorūgščių, kurių yra gyvūninės kilmės baltymuose, tarkime, piene, tad veganams reikia ieškoti alternatyvių šaltinių.
Pavyzdžiui, lizinas yra svarbus raumenų ir odos statybinis blokas. Jo daug pupelėse ir salotose, o kitų nepakeičiamųjų aminorūgščių yra sėklose ir avinžirniuose.
Kaip ir vegetarai, veganai nevalgo jūros gėrybių, tad neturi patogaus šaltinio gauti omega-3 riebalų rūgštis, kurios svarbios mūsų ląstelių membranoms. Be šios medžiagos kūnai negali gaminti arterijų elastingumą ir kraujo krešumą kontroliuojančių hormonų. Jos taip pat palaiko širdies plakimo reguliarumą ir smegenų veiklą. Nuolatos suvartojant pernelyg mažai omega-3, „tikriausiai nukentės kognityvinės funkcijos“, pažymi Davidas Rogersonas iš Sheffield Hallam universiteto, JK. Žemas omega-3 lygis vaikystėje siejamas su dėmesio deficito sutrikimu ir tokiomis elgesio problemomis, kaip hiperaktyvumas, nerimas ir emocijų proveržiai. Omega-3 padeda dėmesį išlaikyti ir suaugusiesiems, o gausesnis vartojimas koreliuoja su mažesniu demencijos lygiu.
Būtent todėl veganai stengiasi vartoti sėklas ir riešutus. Čija ir lino sėklose, lazdyno riešutuose ir lapinėse daržovėse yra alfa linolinės rūgšties, kuri yra omega-3. Tačiau suvalgyti tiek, kad būtų suvartotas rekomenduojamas kiekis, gali būti nelengva (žr. pav.Sveikas tu, žemiau), tad paprasčiau vartoti papildus iš dumblių aliejaus.
Gali praversti ir vitamino B12 papildai. Kaip ir omega-3 rūgštys, jis būtinas smegenų veiklai ir jo deficitas, be visų kitų problemų, gali sukelti demenciją. Tai vienas iš dažniausiai minimų vegetarizmo iššūkių, nors analizė parodė, kad B12 deficitas dažniau pasitaiko veganams.
Sveiki perspėjimai
Vitaminą B12 gamina bakterijos kai kurių gyvūnų, pavyzdžiui, karvių, žarnyne, ir visavalgiai gauna jo iš mėsos. Veganai ir vegetarai šią spragą gali užpildyti pagerintais pusryčių dribsniais. Kitas geras šaltinis – maistinės mielės. Gal skamba neapetitiškai, bet iš tiesų skonis malonus, kiek primena čederio sūrį.
Nėščiųjų ir krūtimi maitinančių moterų, o taip pat vaikų maitinimuisi reikia skirti ypatingą dėmesį. Būta pranešimų apie sunkius maitinimo deficito, neurologinių ir fiziologinių sutrikimų atvejus veganų auginamiems vaikams. JK Nacionalinė sveikatos tarnyba (NHS) pažymi, kad didžiuma maisto medžiagų įmanoma gauti iš subalansuotos dietos, tačiau veganams gali prisireikti vartoti papildus ar reikiamomis medžiagomis papildytą maistą, ir NHS pataria visų reikiamų medžiagų gavimą aptarti su gydytoju.
Nenaudojantys pieno produktų veganai kalcio turi gauti iš žalių daržovių, tokių kaip brokoliai ir lapiniai kopūstai. Skydliaukės funkcionavimui ir metabolizmui svarbų jodą galima gauti iš jūros kopūstų ar spanguolių. Nors geležies žaliose daržovėse, ankštinėse kultūrose, riešutuose ir sėklose yra, tačiau ji sunkiau įsisavinama, todėl JAV Nacionalinis sveikatos institutas rekomenduoja mėsos nevalgantiems žmonėms augaluose esančios geležies suvartoti dvigubai daugiau.
Visa tai rodo, kodėl tapus veganu, sunkiausia daug daugiau galvoti apie maistą. Mėsos ir pieno produktų nevalgyti gali būti sunku ir vieniša, paprasčiausiai dėl to, ką patiekia parduotuvės ir restoranai. Labai svarbu buvo turėti draugų, su kuriais galima pasidalinti receptais ir galiausiai naujasis maistas man taip patiko, kad ir dabar dažnai valgau veganiškus patiekalus.
Pirmasis postūmis, paskatinęs mane atsisakyti mėsos ir pieno produktų, buvo jų gamybos žala klimatui. Nagrinėjant turimus įrodymus, aiškėja, kad tai tiesa. Studijos rodo, kad jei visi taptume veganais, būtų įveiktos dvi didžiausios aplinkosaugos problemos – šiltnamio efektą sukeliančios dujos ir miškų kirtimas žemės ūkiui.
„Gyvuliams ar jų pašarui sunaudojame daugybę dirbamos žemės,“ sako Jonathan Foley, Kalifornijos mokslų akademijos direktorius. JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, ketvirtadalis ledu nepadengtos sausumos naudojama gyvulių ganymui. O be to, pašarams sunaudojama trečdalis visų ž.ū. paskirties žemės. Gal vertėtų tą žemę panaudoti maisto žmonėms auginimui? Galvijai suėda daugiau baltymų, nei grąžina žmonių vartojimui – 3 – 20 kartų daugiau. Foley teigia, kad vienas akivaizdus būdas išmaitinti dar ne vieną milijardą žmonių – valgyti daugiau savo pačių auginamų augalų ir mažiau jais šerti gyvulius.
Gyvulininkystė yra ir didelis šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis. Iš dalies taip yra dėl naujoms ganykloms ir laukams kertamų anglies dvideginį sugeriančių ir užrakinančių miškų. O be to, kaip ir bet kurioje kitoje pramonėje, gyvulininkystės sektorius sunaudoja daugybę iškastinio kuro, o be to, atrajotojai, tokei, kaip karvės, kaip žinia, išskiria daug metano. FAO skaičiavimais, gyvulininkystė išskiria 14,5 % ŠES dujų – tai palyginama su dalimi, kurią išskiria visi traukiniai, automobiliais, laivai ir lėktuvai. Labiausiai kenkia karvės, išskiriančios du trečdalius visų gyvulininkystės emisijų, ir – kas svarbu visiems veganams, – ne tik dėl mėsos auginimo. Mėsiniai ir pieniniai galvijai prie ŠES dujų emisijos prisideda maždaug po lygiai.
Tai būtų galima išspręsti, pereinant prie sojų pieno. 1 kilokalorijai gauti iš karvės pieno baltymų, sunaudojama 45 kartus daugiau iškastinio kuro energijos, nei užauginti iš sojos. Žinoma, sojų plantacijoms miškai irgi sėkmingai kertami, bet pagrindinis jų produktas yra ne tofu ir sojų pienas, o pašarai, sako Charlotte Streck, Climate Focus idėjų centro Nyderlanduose direktorė. „Net jei visą mėsą pakeistume soja, jos vis viena reikėtų nepalyginamai mažiau, nes jos naudojamos pašarams,“ sako ji. 2017 metų vertinimais, Climate Focus išsiaiškino, kad kasmet ganykloms ir pašarų laukams iškertama 26 700 km² miškų. Tuo tarpu sojų plantacijoms iškertama 6 000 km².
Apibendrinant, atsisakę mėsos, savo anglies pėdsaką sumažinsite labai smarkiai, o tapę veganais, jį sumažintumėte dar labiau. Jei, kaip aš, valgote mėsą tik keletą kartų per savaitę, tapę veganais, savo anglies pėdsako emisijas sumažinsite dvigubai.
Ray Pierrehumbert iš Oksfordo universiteto tyrė įvairių dietų poveikį aplinkai. Jei norime išmaitinti iki 9 milijardų 2050 m. išaugsiančią žmonių populiaciją nesunaikindami aplinkos, turėsime tai daryti augalais, sako jis. O augant veganizmui tai kelia potencialią problemą. Veganiški maisto produktai, kaip kokoso riešutų aliejus ir riešutų sviestas, dažnai nebūna auginami vartojimo vietoje. Jei didelė gyventojų dalis atsisakytų mėsos ir pieno, reikėtų transportuoti daugiau augalų, kas padidintų anglies pėdsaką, kuris sumažėjo, atsisakius mėsos ir pieno.
Žinoma, sutinka Pierrehumbertas, bet nedaug. Jis nurodo pranešimą, kuriame nagrinėjamos viso Brazilijos jautienos gamybos ciklo emisijos. Jame parodyta, kad mėsos transportavimas į Europą sudaro vos 2,5% bendrų emisijų. Tai rodo, kad dėl augalų transportavimo padidėjusios emisijos būtų nereikšmingos, lyginant, su išskiriamomis, auginant gyvulius, sako Pierrehumbertas.
Perėjimas prie augalinio maisto žmonėms galėtų suteikti ir ekonominę naudą. Daug mėsos vartojantys labiau rizikuoja susirgti širdies vainikinių kraujagyslių ligomis, insultu, antro tipo diabetu ir vėžiu. Marco Springmann iš Oksfordo universiteto paskaičiavo šių ligų kaštus. Remiantis jo vertinimu, visam pasauliui tapus vegetarais, pasaulyje per metus būtų išvengta 7,3 mln ankstyvų mirčių – 8,1 mln, jei visi taptų veganais. Sveikatos apsauga kasmet sutaupytų po daugiau nei $1 milijardą. „Didžioji dalis [žemės ūkio] subsidijų tenka galvijų auginimu,“ sako Springmann. „Galėtume nukreipti jas aplinkos apsaugos ir sveikatos tikslams.“
Ir visa tai padėjo apsispręsti. Kai skaitysite šias eilutes, jau būsiu suvalgiusi visus neveganiško maisto likučius namie ir vėl imsiuosi veganiškos dietos. Šį kartą turėsiu būti labiau disciplinuota, kad gaučiau pakankamai būtinų maisto medžiagų, ir jau pradėjau planuotis standartinius patiekalus, kurie galės man tai suteikti. Tikiuosi, bus paprasčiau, nei praėjusį kartą. Įžymybėms reklamuojant veganišką gyvenseną, o prekybos tinklams pradedant sekti tendenciją, gauti ingredientų ir planuoti patiekalus tampa paprasčiau.
Ir žinau – nepaisant paplitusio įsitikinimo, – kad tas maistas nebus nepatraukliai beskonis. Tuos metus, kol buvau veganė, švęsdavau Padėkos dieną – tradiciškai kalakutocentrinę šventę – su kitais nevalgančiais mėsos. Ji visada buvo mano mėgiamiausia ir iš pradžių nerimavau, kad veganiškoji versija bus pilkai bedžiaugsmė. Klydau.
Kasmet susirenkame padėkai prie stalo, nukrauto Briuselio kopūstais ir veganiškais „čederio“ sausainiais, netikru dešros įdaru ir grybų padažu. Dažnai ant stalo būna ir tempe ar seitano ar kokio kito mėsos pakaitalo. Desertui – moliūgų sūrio pyragas su anakardžio riešutais. Tai buvo skalsu ir skanu ir nieko netrūko, labiausiai – džiaugsmo.
Chelsea Whyte, www.newscientist.com
