Profesinio perdegimo sindromas apibrėžiamas kaip emocinis ir fizinis išsekimas, atsirandantis dėl darbinėje aplinkoje esančių psichologinių ir fizinių faktorių. Šis sindromas pasireiškia sumažėjusiu darbingumu, irzlumu, nerimu, migrena, nemiga bei kitais simptomais. Perdegimo sindromo atsiradimui įtakos turi ne tik stresas, išsekimas, dvasinės harmonijos disbalansas, bet ir žmogaus charakterio bruožai.
Pasitikrinkite, ar turite šias būdo savybes:
1. Perfekcionizmas. Perfekcionizmas gali būti dviejų tipų: orientuotas į save arba orientuotas į aplinkinius. Pirmojo tipo perfekcionistai – asmenybės, kurios tobulų rezultatų reikalauja iš savęs, negali susitaikyti su padarytomis klaidomis, tuo tarpu į aplinkinius orientuoti tobulumo ieškotojai taiko itin aukštus standartus kitiems: draugams, kolegoms, įmonėms.
Abiejų tipų perfekcionistams nepriekaištingas darbų atlikimas pareikalauja itin didelių pastangų, nes šie žmonės ne visada yra linkę priimti pagalbą. Tobulumo siekiantys asmenys daug laiko praleidžia ne tik dirbdami, bet permąstydami klaidas bei tobulindami vizijas. Perdegimo riziką padidina nuovargis, neteisybė, buvimas nesuprastiems (pavyzdžiui, dirbant į kiekybę, o ne kokybę orientuotą darbą) ir stresas dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Perfekcionistams perdegimo sindromo išvengti padeda gebėjimas prisitaikyti ir nukreipti perfekcionistinį požiūrį į tinkamas veiklas.
2. Darboholizmas. Į šį sąrašą patekusi savybė iš pažiūros nekelia nuostabos, tačiau darboholizmas yra itin svarbus charakterio bruožas, galintis prisidėti prie perdegimo darbe. Darboholikai dažniausiai yra užsispyrę, pamirštantys poilsio būtinumą ir naudą, laikantys savo darbą nemažiau svarbiu, ar net svarbesniu už šeimą. Perdegimo sindromo pavojų padidina tai, kad negailėdami savęs, darboholikai persistengia ir pamiršta, kad ,,kai nudirbsi darbus – pailsėsi‘‘ dažnai yra klaidinga mintis. Nudirbus vienus darbus, atsiras kiti. Toks poilsio būtinybės neįvertinimas, galvojimas apie darbą laisvalaikiu, papildomų užduočių susikūrimas, taip pat padidina stresą.
Norint išvengti perdegimo, darboholikams reikia atrasti aktyvų, atpalaiduojantį, bet bent minimalių pastangų reikalaujantį laisvalaikio leidimo būdą, pavyzdžiui, rankdarbystę. Darbdaviai neretai darboholikus laiko puikiais darbuotojais, turinčiais didelę vidinę jėgą, užsispyrimą, tačiau svarbu nepamiršti, kad visi turi savo nuovargio ribą, kurios negalima ignoruoti norint išvengti profesinio perdegimo.
3. Vienatvė. Didėjantis perdegimų skaičius siejamas su visuomenės susvetimėjimu, kuris pasireiškia ir darbo aplinkoje. Vis dažniau minimas ,,užburtas ratas‘‘: kuo vienišesnis esi, tuo daugiau laiko dirbi, kuo daugiau dirbi, pervargsti, tuo vienišesnis jautiesi. Vienatvė, kylanti ne iš darbo aplinkos, o asmeninio gyvenimo, yra taip pat svarbus perdegimo rizikos faktorius. Ši būsena gali būti sąmoningas pasirinkimas, tačiau nesupratingumas ar gailestis iš bendradarbių, neigiamai veikia darbovietės mikroklimatą, kuris yra svarbus, norint užtikrinti produktyvią ir sveiką darbo aplinką.
Dalis vienišų žmonių dažnai daug laiko praleidžia dirbdami, todėl nesėkmės bei pripažinimo stoka gali prisidėti prie perdegimą sukeliančių veiksnių. Taigi, norint išvengti šio sindromo, svarbu šilti santykiai su kolegomis, paramos, pagarbos ir saugumo jausmo užtikrinimas darbe, turiningas laisvalaikis.
4. Asmeninio identiteto ir pasitikėjimo savimi trūkumas. Asmeninių gebėjimų, savo unikalumo suvokimas gali būti prarastas ilgą laiką dirbant monotonišką, turintį griežtas elgesio normas darbą arba dėl asmeninių nuostatų. Monotoniją gali sukelti ne vien darbe atliekamos nuolat besikartojančios veiksmų kombinacijos, bet ir baimė išeiti iš komforto zonos ir siekti pokyčių. Į tokias situacijas patenka per mažai savimi pasitikintys asmenys, kurie jaučia didesnį stresą ir baimę suklysti, kuriems sunkiau sekasi bendrauti ir pasiekti laimės pojūtį nei savimi pasitikintiems.
Pasitikėjimą savo jėgomis mažina ir dėl nuovargio padarytos klaidos, nuolat slegiančios abejonės, priklausymas nuo vadovų ar galimybių priimti savarankiškus sprendimus nebuvimo. Visa tai gali sukelti depersonalizacijos (pakitusio savęs suvokimo, emocijų praradimo) sutrikimą, kuris neretai yra vienas iš pagrindinių profesinį perdegimą sukeliančių ir apibūdinančių veiksnių. Sunkiausias žingsnis yra suprasti, kad pasitikėjimas savimi yra sumažėjęs, o savęs tapatumas neatrastas, tačiau suvokus problemas ir esant norui keistis, būdų, motyvuojančių knygų bei žmonių galinčių padėti, atrasti nėra sunku.
5. Ambicingumas. Ambicingiems asmenims dažnai dėl susikurtų aukštų siekių, karjeros, tenka aukoti laisvalaikį, šeimą bei draugus. Perdega dažniausiai tie ambicingieji, kuriems nepasiseka karjera arba tikslo pasiekimas pareikalauja per daug pastangų ir asmeniniam gyvenimui skirto laiko.
Jei šalia ambicijų vyrauja ir konkurencingumas (nors identifikuoti šį bruožą sau yra sudėtinga) tai susiduriama su dar didesnėmis laiko sąnaudomis, intrigomis, stresu, o nepavykus pasiekti tikslo, gali būti neigiamai paveikta savivertė.
Dažnai ambicingas žmogus, pavyzdžiui darbo skelbimuose, vadinamas daug žadančiu, perspektyviu lyderiu, tačiau kas nutinka, jei jam tenka daug metų trunkantis ,,ambicijas užgniaužusio sraigtelio didelėje sistemoje‘‘ vaidmuo? Tokiu atveju matomumo stoka, neišpildyti pažadai, didelių iššūkių nereikalaujantis darbas gali neigiamai veikti psichologinę būklę ir prisidėti prie motyvacijos dirbti sumažėjimo. Siekiant išvengti profesinio perdegimo, ambicingiems asmenims svarbu palaikymas iš artimųjų, galimybė tobulėti ir priimti iššūkius darbe ar užsiimti kitomis nei darbas savęs realizavimo sritimis.
Profesinio perdegimo sindromo pasireiškimas priklauso ne tik nuo charakterio savybių, bet ir nuo daugelio kitų nemažiau svarbių faktorių. Kiekvienas asmuo, turėdamas tvirtai susiformavusią pasaulėžiūrą, individualiai patikrintą ir pritaikytą atsipalaidavimo techniką ar charakterio savybių lankstumą – gali puikiai susidoroti su gyvenimo mestais iššūkiais ir išvengti perdegimo sindromo.
