Kalbėdami apie naudingus vaistinius augalus neretai išgirstame apie medaus žoles, arba stevijas (Stevia rebaudiana), kurių forma šiek tiek primena mėtas. Stevijos, priklausančios Astrinių (Asteraceae) šeimai, yra Pietų Amerikos džiunglių augalai, kurių natūralios augavietės – Brazilijoje ir Paragvajuje. Šis augalas vis dažniau auginamas namų sąlygomis, kaip ir kiti vaistiniai augalai Lietuvoje, rašoma leidinyje „Savaitraštis Kaunui“.
Naudojama maisto pramonėje
Pasaulyje stevijos labai paplitusios. Jos auginamos pramoniniu būdu ir naudojamos maisto pramonėje dėl saldžių lapų. Šiuose augaluose randama iki septynių saldžiųjų junginių glikozidų ir antioksidantų. Lapų ištraukos tinka kaip cukraus pakaitalas, kuriame nėra kalorijų. Taip pat stevijų lapai įeina į įvairius vaistažolių mišinius. Net džiovinamas augalas nepraranda vaistinių savybių.
Vertingiausia augale esanti medžiaga – steviozidas. Tai sudėtinė medžiaga, sudaryta iš gliukozės, steviolio ir kitų junginių. Grynas steviozidas saldesnis už cukrų 300 kartų, tačiau, skirtingai nei cukrus, neturi kalorijų ir nedidina gliukozės kiekio kraujyje, todėl ypač rekomenduojamas sergantiems diabetu. Augalas tinka saldžių gėrimų, vaisių, salotų gamybai, padažams, jogurtams ir daugumai desertų skaninti. Stevija gali pakeisti cukrų kepiniuose, tačiau ne visada.
Daugelis gėrimų gamintojų naudoja stevijų ekstraktą kaip cukraus pakaitalą. Rebaudiozidas – veiklioji iš stevijų išskiriama medžiaga, kuri nurodoma gėrimų etiketėse (kartais įvardijama kaip Reb A arba Rebiana). Nors ir natūralus, šis pramoniniu būdu gautas saldiklis yra praradęs daug gerųjų augalo savybių.
Gydomosios stevijų ypatybės
Pasaulyje stevijos naudojamos ne tik kaip natūralus cukraus pakaitalas. Augalas ir jo pagrindu paruošti preparatai pasižymi gydomosiomis ypatybėmis: slopina uždegimą, stiprina imuninę sistemą, mažina stresą, apsaugo nuo hepatito, neutralizuoja ir šalina toksinus, normalizuoja kraujo mikrocirkuliaciją, stabilizuoja arterinį kraujo spaudimą, stimuliuoja virškinimo organų ir šlapimo bei šalinimo sistemų darbą, normalizuoja angliavandenių, baltymų ir lipidų apykaitą.
Tavosveikata.info rašoma, kad stevijos gydo cukrinį diabetą, arterinę hipertenziją, stenokardiją, išeminę širdies ligą, aterosklerozę, ėduonį, parodontozę, nutukimą, virškinamojo trakto ligas, miego ir atminties sutrikimus, seborėją, dermatitą, egzemas, spuogus, alergines ligas ir kt. Stevijos naudojamos šiomis formomis: švieži lapai (saldžiausi jie būna augalui žydint, tačiau galima skinti ir kitu metu), džiovinti lapų milteliai (džiovinti lapai susmulkinami į miltelius; 2 valgomieji šaukštai miltelių atstoja 1 stiklinę cukraus), lapų užpilas, arbata, ekstraktas (namuose galima pasigaminti vandeninį arba spiritinį ekstraktą).
Kaip auginti
Stevijos yra daugiamečiai augalai, mėgstantys šilumą ir šviesą. Jas galima auginti vazonuose ar loveliuose su vandeniui laidžiu dirvožemiu, kadangi augalas nemėgsta užmirkusios dirvos. Rekomenduotina šviesi, saulėta vieta. Jei dirvožemis humusingas, į jį reikėtų įmaišyti dalį smėlio.
Jei stevijas auginsite vazonuose ant palangės, parinkite pietinę pusę, kurioje daugiau saulės. Stevijos geriausiai auga šiltoje, saulėtoje vietoje. Jeigu sąlygos patinka, krūmelis gali užaugti iki 60 cm aukščio ir pločio. Vėsesnėmis vasaromis stevija užauga ne aukštesnė kaip 38–40 cm aukščio ir tokio paties pločio. Norint turėti pakankamai džiovintų stevijų lapų, reikėtų auginti mažiausiai tris krūmelius, o geriausia – penkis.
Stevijas galima dauginti sėklomis, kurios daiginamos žiemos pabaigoje, tačiau parankiausia – auginiais, nes jie greit įsišaknija. Žiemą augalai laikomi patalpoje, o pavasarį, kuomet atšyla, galima išnešti į saulėtą terasą ar kiemą. Tarp jų reikėtų palikti tarpus, kad stevijos galėtų plėstis į šalis. Rekomenduojama nuolat genėti. Jei to nedarote, stevijos išstypsta ir pražysta baltais smulkiais žiedeliais, tačiau lapų turi mažiau. Genimos stevijos labiau šakosis ir išaugs daugiau lapų.
