- Diana, žiūrint į tave dabar sunku patikėti, kad buvai kitokia. Kiek esi svėrusi daugiausiai?
- Maksimalus mano svoris buvo 2015 metų pavasarį - vasarą, 73 kg. Šiuo metu sveriu 56 kg.
- Kada pastebėjai, kad svarstyklių skaičiai svarstyklių apvalesni, nei galėtų būti? Ar buvo kažkoks konkretus įvykis?
- Pati turbūt nebūčiau atkreipusi dėmesio į tai, ką rodo svarstyklės. Jaučiau, kad sveriu truputį daugiau, nes ir žandukai pasidarė apvalesni, ir džinsai siauresni... Mėgavausi vasara, jaučiausi gerai ir tie keli papildomi kilogramai man visiškai nerūpėjo. Sakiau sau: „baigsis vasara, patys kilogramai ištirps“.
Beveik visą vasarą praleidau kaime Marijampolėje, todėl daugelio draugų ilgai nemačiau. Atėjo ruduo, prasidėjo studijos. Pirmą kartą po atostogų susitikusi su kursiokais sulaukiau klausimų: „ar viskas gerai?“, „kaip tu jautiesi?“, „ar nieko neatsitiko?“. Net ir tada nesupratau, kad tai klausimai apie mano svorį. Tiesą pasakius, džiūgavau, kad mano kursiokai tokie rūpestingi ir iš kažkur sužinoję, kad vasarą buvau patyrusi kojos traumą, dabar manimi domisi ir klausia, kaip jaučiuosi. O tada teko skaudžiai ir smarkiai „nusileisti ant žemės“. Nusileidau per kokias 10 sekundžių, kai viena bendramokslė mestelėjo: „kokia dar kojos trauma? Visi klausia, kas tau atsitiko, nes pažiūrėk kaip išstorėjai“. Tuo metu man buvo šokas, grįžau namo, užlipau ant svarstyklių - 73 kilogramai! Iki tol jaučiausi gerai, staiga pradėjau jaustis blogai, išėjus į gatvę atrodė, jog visi į mane spokso, apšneka..
- Ką darei, kad kilogramai dingtų?
- Kai pamačiau svarstyklėse skaičių 73, puoliau daryti bet ką. Perskaitydavau internete apie „naują stebuklingą dietą“ ir jau kitą dieną puldavau jos laikytis. Tada pamačius naują ir geresnius rezultatus žadančią - mesdavau senąją ir puldavau prie naujosios... Pati nesupratau, ką darau, svarbiausia man tada buvo tiesiog daryti, nes juk negali sėdėti rankas sudėjus...
Aišku, rezultatų nebuvo jokių. Numeti 2 kilogramus, žiūrėk, jau 3 priaugai... Tas pats ir su sportu - radai kokią treniruotę kojoms - padarei. Kitą dieną pamatei straipsnį apie pratimus stipriai nugarai – vadinas, šiandien darysiu juos. Gyvenimas tapo visišku chaosu, kurio centre stovėjau aš ir nežinojau, kas manęs lauks rytoj ? Nauja dieta ? Stebuklingi pratimai dailioms kojoms ?
Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet viskas pradėjo keistis tuomet, kai įsimylėjau. Save. Iš pat pradžių jaučiausi blogai, nes nemylėjau pati savęs ir niekaip nesupratau, kaip kažkas kitas gali mylėt? Mečiau visas dietas, treniruotes ir pasiėmiau savaitę „atostogų nuo gyvenimo“ ir visko, kas jame vyksta. Per tą savaitę stengiausi visą laiką ir dėmesį skirti tik sau. Ilgai pykausi su savimi ir ant savęs ieškodama atsakymų į visus klausimus ir priežąsčių, kodėl taip atsitiko ir nuo ko viskas prasidėjo? Visi skubam, diena iš dienos lekiam nesustodami ir visiškai pamiršdami save. Darbas, vaikai, mokslai... O kai viso to atsisakai, atsisėdi vienas pats su savo mintimis, esi priverstas pasikapstyti savo galvoje ir susidraugauti su savimi. Po šių atostogų jaučiausi kitaip.
Vieną dieną besiruošdama išeiti iš namų pastebėjau gražią šypseną, kitą dieną - ilgus šviesius plaukus... Ir taip diena iš dienos vis atrasdavau savyje po mažą dalelę to, kas man patinka. Vien šios kasdienės savęs ieškojimo ir tyrinėjimo pastangos man „kainavo 5 kilogramus“. Kur ir kaip jie dingo? Aš pati nepastebėjau, nes nebuvo laiko apie juos galvoti. Pradėjau pamilti save, dažniau šypsotis, vėl jaučiausi gerai. Neveltui viena žavi moteris (Louise Hay) yra pasakius: „Yra tik vienas būdas išspręsti bet kurią problemą - tai meilė sau.“
- Kas buvo ir pradžių sunkiausia?
- Sunkiausia tikrai buvo ne prisiversti sportuoti, ar sveikai valgyti. Sunkiausia - visa tai pradėti. Kol nepradėjau, atrodė, kad reikės labai daug laiko, nespėsiu kitų darbų atlikti, o ir maisto dėžutes su savimi nešiotis atrodė kankynė... Juk moters rankinėje ir taip daiktai visiems gyvenimo atvejams, o dar ir maistą ten reikėjo kažkaip sutalpinti...
- Kai kilogramai nukrito, pasiekei 53 kg ribą - ar to pakako? Nes viena yra lieknas žmogus, visai kas kita - atletiškas ir sportiškas. Kodėl nusprendei tapti tokia gražiai treniruota?
- Nuo senų laikų esu „įsikalusi“, kad 175 cm ūgio panelei sverti 55 kg yra tobula ir nieko daugiau nereikia daryti. Toks visada ir buvo mano tikslas – 55 kg. Pasiekus jį, pamačiau kaip kvaila yra laikytis kažkokių stereotipų, jog pagal ūgį būtinai turi sverti tiek ir tiek. Laimė numetus nereikalingus kilogramus labai greitai išgaravo ir supratau, kad reikia kažką daryti toliau. O ir iš aplinkinių susilaukdavau vis dažnesnių komentarų, kad daugiau pavalgyčiau, nes atrodau kaip „vaikščiojanti pakaba“.
Kilo mintis pradėti valgyti viską - picą vakarienei, pyrago gabalėlį pusryčiams. Darbe nieko nevalgydavau, todėl pyragas pusryčiams neatrodė taip blogai. Juolab, kad ir kelis kilogramus norėjau priaugti. Ir nemeluosiu, tuo metu ir kibirėlį karamelinių ledų suvalgydavau. Bet visa tai - tik bevertės kalorijos. Pamažu pradėjo trūkti jėgų, jaučiausi nusilpusi. Mano gyvenimo būdas tuo metu jau buvo pasikeitęs - vakarų neleisdavau nei prie kompiuterio, nei prie televizoriaus. Dirbu ne sėdimą darbą, tiesiog dievinu pasivaikščiojimus, taip pat auginu savo svorio kategorijos šunį, su kuriuo ilgi pasivaikščiojimai ir žaidimai kieme tampa puikia fizine treniruote. Todėl svoris ne tik, kad neaugo, bet ir dar krito, o jau ir tie ledai ar šokoladas nebebuvo tokie skanūs kaip seniau...
Būdavo, stovi namie lašišos kepnys, o šalia šokoladas. Vis pagaudavau save, kad mano akys krypsta jau ne į šokoladą... O čia ir išmokau dar vieną pamoką - be tinkamos mitybos, sportas stebuklų nepadarys. Tuomet visiškai pakeičiau savo mitybą. Pastaruosius keturis mėnesius valgau 5 kartus per dieną, mano porcijos tikrai nėra mažos, bet viskas kas lėkštėje - sveika ir maistinga. Dažnai išgirstu klausimus „tau dar neatsibodo ta vištiena garuose ar kiaušiniai?“ O aš tik šypteliu ir mintyse pagalvoju: „kad Jūs matytumėt su kokiu džiaugsmu aš tą vištieną gaminu, o paskui – valgau“. Dabar visada su savimi turiu sveiko maisto. Pusryčiauju ir vakarieniauju namie, o visi kiti valgymai - mano rankinėje. Šalia jų - du termopuodeliai, darbo knyga, kosmetinė, piniginė ir likę daiktai, su kuriais turbūt ir į negyvenamą salą nebūtų baisu važiuoti, nes žinočiau, kad neprapulsiu. Ir žinote ką ? Kai labai nori - viskas puikiai telpa! O ir laiko rasti nėra taip sunku, kaip atrodo.
- Rašei, kad presas prasideda virtuvėje. Apie presą pagalvoja daugelis, bet įsivaizduoja, kad jį reikia be proto alinti sporto salėje. Kaip yra iš tikrųjų, papasakok savo pavyzdžiu. Ar smagu buvo stebėti ryškėjant kaladėles?
- Pilvo preso raumenis aš treniruoju tik 3 kartus per savaitę, po 10-15 minučių. Esu ne kartą girdėjusi ir skaičiusi, jog norint, kad „kvadratukai“ pradėtų matytis, reikia numesti riebaliuko nuo visur. Bet sverdama 53 kg kvardatukų tikrai nemačiau. Jie pasirodė tik pakeitus mitybą. Manau, man, kaip ir daugeliui moterų už kaladėles ant pilvo yra svarbiau laibas liemuo, bet neslėpsiu, kai pritrūksta motyvacijos, užtenka į jas pasižiūrėti ir jau jauti kaip kyla motyvacija nesustoti!
- Peržiūrėjau tavo nuotraukas. Tu man ir 73 kg tikrai neatrodei stora. Papasakok, kokie skirtumai - tiek fiziologiniai, tiek emociniai - kai taip pasikeitei? Nebūna sakančių, kad „gal jau persistengi“, „moteriai nereikia raumenų“ ar pan.?
- Tiesą pasakius, aš net ir nesijaučiau blogai sverdama 73kg. Bet aplinkinių reakcijos padarė savo - privertė jaustis nesmagiai, nebepasitikėti savimi. Ir iš laimingos putlutės merginos virtau sau stora ir nežinančia ko griebtis, kad tokia nebebūčiau. Įkėlus savo pasikeitimus į facebook'ą sulaukiau nemažai merginų, klausiančių, ką dariau, ką valgiau, kad dabar atrodau šitaip? Atsakymas visoms būtų - pamilau save! Ir Jūs pamilkit! Žmonės visais laikais šnekėjo ir šnekės.
Dabar vis prisimenu - svėriau 73 kg, aplinkiniai vis kartojo, kad esu stora, svėriau 53 kg - vadino rūbų pakaba, dabar sako, kad geriausiai atrodžiau sverdama 73 kg ir su raumenimis tik susigadinau moterišką figūrą. Visiems tikrai neįtiksi, vienintelis žmogus, kuriam turi įtikti ir patikti - tu pats. Taip kaip atrodau dabar - patinku sau, o ir jaučiuosi nepalyginimai sveikesnė, stipresnė ir pasitikinti savimi. Visiems, kurie siekia vieno ar kito tikslo, noriu palinkėti tik viena: mylėkit save! O kai save gerbsit ir mylėsit - siekti savo užsibrėžtų tikslų bus 150 proc. lengviau. Motyvuokit save ne tiek stebėdami ir lygindami save su kitais, kiek šiandieninį save su vakarykščiu. Ir svarbiausia - bandykit, eksperimentuokit, ieškokit ir atraskit save, nes niekas kitas už Jus to nepadarys, o atradimų kelias pilnas pamokų, patirties ir pergalės akimirkų. Patikėkit - verta!
P.s. Šiuo metu jaučiu, kaip kalbėjimas apie tai, kas trukdo pasiekti savo tikslus, padeda man su dar didesne motyvacija judėti į priekį, ir ne tik man. Todėl, noriu šia motyvacija toliau dalintis su kitais. Kiekvienas turime savo istoriją ir galbūt būtent šiuo metu esi užstrigęs vietoje, tau trūksta motyvacijos siekti tikslo ? Parašyk man! Paprastas 5 minučių pokalbis gali būti būtent tai, ko kažkam reikia... Neveltui sakoma: „Pasiduodantys niekada nelaimi, o laimėtojai niekada nepasiduoda.“ (Facebook profilio nuoroda čia)
