Stanfordo universiteto neuromokslininkas Davidas Eaglemanas (David Eagleman) savo naujausioje knygoje „Smegenys: pasakojimas apie tave“ rašo, kad maždaug per septynerius metus kiekvienas mūsų kūno atomas pakeičiamas kitais atomais. Fiziškai mes nuolat tampame vis kitais „mes“. Laimei, yra šis tas pastovaus, kas ir suvienija visus skirtingus mūsų „aš“ į visumą, – tai atmintis.
Toliau pateikiame leidyklos „Tyto alba“ ištraukas iš šiemet lietuvių kalba išleistos knygos
Veikiausiai atmintį ir galima laikyti ta gija, kuri padaro mus tuo, kas esame. Ji glūdi pačioje mūsų tapatumo šerdyje ir suteikia mums tą unikalų, nuolatinį savojo „aš“ jutimą.
Vis dėlto kaip tik čia ir slypi tam tikra problema. Ar gali būti taip, kad minėtas nuolatinumas tėra iliuzija? Įsivaizduokite, kad nuėjęs į parką jame susitinkate save – tokį, koks buvot ar būsit skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Štai jūs šešerių, o štai jūs paauglys, ana ten – artėjate prie trisdešimtojo gimtadienio, štai čia – įpusėjęs penktą gyvenimo dešimtį, o antai ten – vos įžengęs į septintą dešimtį. Tokiu atveju turbūt galėtumėte prisėsti kur nors visi drauge ir pasidalinti tomis pačiomis gyvenimo istorijomis, suverdami visus savo patyrimus ir išgyvenimus ant vienui vieno ir to paties savosios tapatybės siūlo.
Tik ar tikrai? Jūs visi turėtumėte tą patį vardą ir bendrą praeitį, – vis dėlto kiekvienas iš jūsų būtų ir kažkiek vis kitas žmogus, besivadovaujantis skirtingomis vertybėmis ir tikslais. O ir jūsų visų prisiminimai veikiausiai turėtų kur kas mažiau bendra, nei būtų galima tikėtis. Jūsų prisiminimai apie tai, koks buvote penkiolikos metų, skirsis nuo to, koks anuomet buvote iš tikrųjų. Maža to, kiekvienas, skirtingo amžiaus jūsų „aš“ tuos pačius praeities įvykius vaizduosis šiek tiek kitaip. Kodėl? Ogi todėl, kad tokia jau ta atmintis. Tiksliau – dėl to, kas ji yra ir kas ji nėra.
Atmintis anaiptol nėra tikslus įvairių jūsų gyvenimo akimirkų vaizdo įrašas, veikiau ji – trapi smegenų būsena iš praėjusio laiko, kurią, norėdamas tą laiką prisiminti, turite sužadinti iš naujo.
Štai pavyzdys: per draugo gimtadienį sėdite restorane. Viskas, ką čia patiriate, suaktyvina tam tikras jūsų smegenų veiklos struktūras. Tarkim, kurios nors jūsų draugų poros tarpusavio pokalbis išjudina vieną veiklos struktūrą. Kitą veiklos struktūrą suaktyvina kavos kvapas, dar kitą – nuostabus prancūziško tortuko skonis. Tai, kad padavėjas netyčiom kyšteli piršto galiuką į jūsų kavos puodelį, taip pat nelieka nepastebėta – smegenyse atitinkamai išsidėsto dar viena šėlstančių neuronų konfigūracija. Visi šie ląstelių žvaigždynai susijungia į didžiulį nervinį asociacijų tinklą, o šį vis iš naujo „pergroja“ hipokampas, kol šios sąsajos nusistovi. Neuronai, kurie buvo aktyvūs tuo pat metu, tik dar labiau sutvirtins tarpusavio ryšius. Galiausiai susidaręs tinklas ir bus unikali šio įvykio signatūra, ji ir išreikš jūsų prisiminimus apie gimtadienio vakarienę.
Įsivaizduokime, kad po pusės metų jūs vėl paragaujate tokio paties prancūziško tortuko, kokį anąsyk ragavote per gimtadienį. Šis ypatingas raktas netikėtai gali atrakinti ištisą sąsajų virtinę. Staiga, tarytum miesto apšvietimo stulpai, įsižiebs anąkart sušvitęs neuronų žvaigždynas, ir iš atminties užkaborių netruks išnirti tam tikri prisiminimai.
Mes ne visada tai įsisąmoniname, tačiau atmintis paprastai nėra tokia jau talpi, kokią galbūt norėtume įsivaizduoti. Štai ir šiuo atveju, prisimindamas gimtadienio vakarienę, galėsite tuo įsitikinti. Prisiminsite, kad ten buvote su draugais. Veikiausiai jūsų bičiulis tuo metu vilkėjo kostiumą, nes kostiumą jis vilki visada. O jo žmona buvo su melsva palaidinuke. Nors gal violetine? Bet ne, nei melsva, nei violetine. Veikiausiai – su žalia. Atidžiau panagrinėjęs savo prisiminimus netruksite suvokti, kad neprisimenate pernelyg daug smulkmenų ir iš kitų pasibuvojimų restorane, net jei ten tuo metu knibždėte knibždėjo žmonių.
Taigi, jūsų prisiminimai apie gimtadienio vakarienę pradėjo blankti. Kodėl? Pirmiausia reikia pasakyti, kad turite baigtinį neuronų skaičių, ir jie visi dalyvauja daugelyje veiksmų. Kiekvienas neuronas vis kitokiu metu įsitraukia į skirtingus neuronų žvaigždynus. Jūsų neuronai veikia dinamiškoje, nuolat kintančių sąryšių matricoje, ir jiems stačiai būtina nuolat jungtis į bendrus su kitais neuronais tinklus. Tad ir jūsų prisiminimai apie gimtadienio vakarienę pradeda blėsti, kadangi šiems „gimtadienio“ neuronams tenka įsitraukti į vis naujus, kitus atminties potyrių tinklus.
Prisiminimų priešas – anaiptol ne laikas, jų priešas – kiti prisiminimai. Kiekvienas naujas įvykis lemia tai, kad randasi nauji baigtinio skaičiaus neuronų sąryšiai. Nuostabą kelia tai, kad blankstantys prisiminimai mums patiems tokie neatrodo. Mums susidaro įspūdis, ar bent taip įsivaizduojame, kad atmintyje išlieka visas vaizdas.
Kita vertus, patys prisiminimai apie konkretų įvykį kelia netgi dar daugiau klausimų. Tarkim, per ateinančius metus jūsų draugų pora, su kuria tąkart restorane šventėte, išsiskiria. Prisiminus gimtadienio vakarienę dabar jums gali imti atrodyti, kad jau tada pastebėjote tam tikrus tai pranašaujančius ženklus. Ar tik jis tą vakarą nebuvo tylesnis nei įprastai? Ar tik kartais tarp jų nestodavo nejauki tyla? Ką gi, būti visiškai tuo tikram gana keblu, kadangi neuroniniuose tinkluose slypinti informacija – tam tikri prisiminimai – dabar pasikoreguos. Dabartis ims spalvinti praeitį vienokiais ar kitokiais atspalviais – niekur nuo to nesidėsite. Taigi vieną ir tą patį įvykį įvairiais savo gyvenimo etapais jūs suvoksite šiek tiek vis kitaip.
Atminties klaidingumas
Pagrindus suvokti atminties nepastovumą padėjo novatoriškas profesorės Elizabeth Loftus iš Kalifornijos universiteto Ervaine darbas. Įrodžiusi, kokie lakūs yra mūsų prisiminimai, ji pakeitė visą atminties tyrimų lauką.
Loftus sumanė eksperimentą, kurio metu savanoriai buvo kviečiami žiūrėti filmuotos medžiagos – automobilių avarijų vaizdų, o paskui jiems buvo pateikiamas pluoštas klausimų, kuriais siekta išsiaiškinti, ką jie įsiminė. Tai, kaip buvo formuluojami klausimai, turėjo įtakos ir atsakymams. Jos žodžiais tariant: „Paklausti, kokiu greičiu važiavo automobiliai prieš susidurdami ir kokiu greičiu važiavo prieš rėždamiesi vienas į kitą, eksperimento dalyviai greitį įvardydavo skirtingą. Pavartojus žodį „rėžtis“, žmonės nurodydavo didesnį automobilių greitį.“ Paakinta fakto, kad vien klausimo pateikimo būdas gali koreguoti žmogaus prisiminimus, mokslininkė žengė dar toliau.
Gal žmogui įmanoma įteigti net apskritai nebūtus dalykus, kuriuos jis imtų vaizduotis iš tiesų prisimenąs? Norėdama tai išsiaiškinti, Loftus atrinko būrelį respondentų, o jos komandos nariai susisiekė su šių artimaisiais ir surinko žinių apie jų praeitį. Remdamiesi gautais duomenimis, tyrėjai sukurpė po keturis pasakojimus apie kiekvieno tiriamojo vaikystę. Trys buvo teisingi. Ketvirtasis skambėjo gana įtikinamai, tačiau buvo visiškai išgalvotas – pateikta istorija, kaip tiriamasis vaikystėje kartą pasimetė prekybos centre, tačiau vėliau padedamas neabejingo suaugusiojo galiausiai vis dėlto rado tėvus.
Taigi, eksperimento dalyviams buvo papasakotos keturios istorijos. Mažiausiai ketvirtadalis jų patvirtino, jog iš tiesų pamena atvejį, kai pasimetė prekybos centre, nors iš tikrųjų to niekada nebuvo nutikę. O toliau tik dar įdomiau. Pasak Loftus, „jie imdavo po truputį prisiminti šį tą apie įvykį. Kai vėl susitikdavome po savaitės, jie prisimindavo jau daugiau. Tarkim, kuris nors pradėdavo pasakoti apie pagyvenusią moterį, kuri jam padėjo“. Laikui bėgant šie netikri prisiminimai apaugdavo vis gausesnėmis detalėmis: „ta senutė buvo su baisiausiai keista skrybėle“, „su savim turėjau mėgstamiausią žaislą“, „mama kaip reikiant įsiuto“.
Pasirodė, kad į žmogaus sąmonę išties įmanoma įskiepyti netikrus naujus prisiminimus, maža to, šie gali būti priimami noriai ir net pagražinami – šitaip visiški prasimanymai tampa integralia tapatybės dalimi.
Tokiam atminties manipuliavimui pasiduodame mes visi – net ir Elizabeth Loftus. Pasirodo, kai ji buvo visai maža, jos mama nuskendo baseine. Po daugelio metų jai šnekantis su giminaičiu paaiškėjo nepaprastas faktas: mamos kūną baseine rado ne kas kitas, o Elizabeth. Ši žinia ją tiesiog sukrėtė: ji to nežinojo ir, tiesą sakant, negalėjo tuo net patikėti. „Grįžusi namo iš to gimtadienio pradėjau svarstyti, kad gal viskas kaip tik taip ir buvo, – pasakoja mokslininkė. – Į galvą lindo kiti vaizdai, kuriuos vis dėlto prisiminiau – kaip į namus atvažiuoja gelbėtojai, kaip uždeda man deguonies kaukę. Galbūt šios kaukės man prireikė dėl to, kad, radusi mamos kūną, patyriau šoką?“ Netrukus ji jau prisiminė ir atitinkamą vaizdą.
Tačiau po kurio laiko jai paskambino visa tai papasakojęs giminaitis ir prisipažino, kad suklydo. Pasirodo, kūną rado visgi ne Elizabeth, o jos teta. Taip Loftus savo kailiu įsitikino, ką reiškia netikri, tačiau nepaprastai sodrūs ir giliai persmelkiantys prisiminimai.
Mūsų praeitis nėra tikslus, neatšaukiamas įrašas. Veikiau tai rekonstrukcija, kuri neretai gali susipinti net su savita mitologija. Todėl kas kartą, kai iš atminties iškyla mūsų praeities įvykiai, turime įsisąmoninti, kad ne viskas buvo būtent taip, kaip mums atrodo. Kai kas į mūsų patirtį perėjo iš kitų žmonių pasakojimų apie mus, o kai ką sau tiesiog įsikalbėjome. Šiaip ar taip, jei savo atsakymą į klausimą „Kas aš?“ grindžiate vien prisiminimais, turėkite omenyje, kad tokiu atveju ir jūsų tapatybė yra veikiau gana keistas, nuolat besirutuliojantis ir kintantis pasakojimas.
Prisiminimai apie ateitį
Pirmą rimtą epilepsijos priepuolį Henry Molaisonas patyrė per penkioliktąjį savo gimtadienį. Nuo tada priepuoliai tik dažnėjo. Baimindamasis tokių baisių konvulsijų ateityje, Henry ryžosi eksperimentinei operacijai – jos metu iš abiejų smegenų pusrutulių pašalinta dalis smilkininės skilties (įskaitant hipokampą). Epilepsijos priepuoliai liovėsi, tačiau Henry teko patirti ir nesmagų šalutinį poveikį: visą likusį gyvenimą jis nebepajėgė fiksuoti jokių naujų prisiminimų.
Tačiau tuo pasakojimas nesibaigia. Henry nebegebėjo ne tik įsiminti nieko nauja, bet ir apskritai įsivaizduoti ateities.
Įsivaizduokite, tarkim, kaip atrodytų rytdienos išvyka prie jūros. Kas ateina į galvą? Banglentininkai ir smėlio pilys? Dūžtančios bangos? Pro debesis prasiskverbiantys saulės spinduliai? Jei paklaustumėte, ką šiuo atveju įsivaizduotų Henry, tipiškas jo atsakymas būtų toks: „Vienintelis dalykas, kuris man ateina į galvą, – tai žydra spalva.“ Jo nelaimė atskleidžia šį tą apie žmogaus gebėjimą įsiminti grindžiančius smegenų mechanizmus – jų tikslas yra ne tik fiksuoti tai, kas jau įvyko, bet ir leisti mums projektuoti ateities vaizdus. Norint įsivaizduoti rytdieną paplūdimyje, esminis vaidmuo, be kita ko, tenka hipokampui – ateities vaizdus jis geba dėlioti tik persijodamas praeities informaciją.
Senstančios smegenys
Šiais laikais mūsų gyvenimo trukmė yra ilgesnė nei kada nors per visą žmonijos istoriją – tai savaime kelia iššūkių kalbant apie smegenų sveikatą. Tarkim, Alzheimerio ar Parkinsono ligos kėsinasi į mūsų smegenų audinius, o kartu ir esminę mūsų savastį.
Vis dėlto ne viskas taip blogai: mūsų aplinka ir elgsena formuoja smegenis ne tik jaunystėje, bet ir vėlesniu gyvenimo laikotarpiu.
Jungtinėse Amerikos Valstijose atliekamas unikalus tyrimas, pavadintas Religinių ordinų studija, kuriame yra dalyvavę per 1 100 kunigų ir vienuolių, – juo siekiama išsiaiškinti, kokių padarinių atneša smegenų senėjimas. Atliekant tyrimą ypač daug dėmesio skiriama Alzheimerio ligos rizikos veiksniams – tiriami šešiasdešimt penkerių metų ir vyresni žmonės, iki tol neturėję jokių aiškių ligos simptomų.
Be to, kad vienuoliai, vienuolės ir kunigai yra stabili grupė, su kuria nesudėtinga kasmet susisiekti, kad būtų atlikti reikiami sveikatos tyrimai, jų visų gyvenimo būdas panašus, jie panašiai maitinasi ir gyvena panašiomis sąlygomis. Tai leidžia tikėtis mažiau vadinamųjų nuokrypių, kitaip tariant, skirtumų, galinčių pasireikšti didesnėje visuomenės dalyje, kurie būtų atsiradę dėl nevienodos mitybos, socialinės ir ekonominės padėties ar išsilavinimo, – visa tai sudarytų prielaidas ginčyti tyrimo metu gautus rezultatus.
Duomenys pradėti kaupti 1994 metais. Iki šiol į dr. Davido Bennetto ir jo komandos iš Rašo (Rusho) universiteto Čikagoje rankas pateko kiek daugiau nei 350 smegenų. Kiekvienos buvo kruopščiai užkonservuojamos ir ištiriamos ieškant mikroskopinių su amžiumi susijusių smegenų ligų požymių. Ir tai tik dalis didesnio tyrimo – kita dalis apima išsamių duomenų apie kiekvieną tiriamąjį rinkimą, kol jis dar gyvas. Kiekvienais metais kiekvienam tyrimo dalyviui atliekama ištisa virtinė patikrinimų, pradedant psichologiniais ir pažintinių gebėjimų testais ir baigiant medicininiais, fizinės būklės ir genetiniais tyrimais.
Vos ėmęsi šio ilgalaikio tyrimo mokslininkai tikėjosi aptiksią aiškų ryšį tarp pažintinių gebėjimų prastėjimo ir trijų dažniausiai demenciją lemiančių priežasčių: Alzheimerio ligos, insulto ir Parkinsono ligos. Tačiau štai ką jie išsiaiškino: net jeigu Alzheimerio liga yra pažeidusi žmogaus smegenų audinius, tai anaiptol nereiškia, kad jis būtinai patiria kognityvinių sunkumų. Buvo net tokių tiriamųjų, kurie mirė su visiškai įsisiautėjusia Alzheimerio ligos patologija smegenyse, tačiau taip ir nepraradę pažintinių gebėjimų. Kaip tai paaiškinti?
Šiai mįslei įminti mokslininkų komanda dar kartą ėmėsi peržvelgti savo sukauptus duomenis. Bennettas aptiko, kad pažintinių gebėjimų netekimą arba išsaugojimą lemia tam tikri psichologiniai ir empiriniai veiksniai. Nuolatinė kognityvinė mankšta, t. y. veikla, užtikrinanti smegenų aktyvumą – tarkim, kryžiažodžių sprendimas, skaitymas, vairavimas, naujų dalykų mokymasis, įsipareigojimų turėjimas, – padeda išsaugoti šiuos gebėjimus. Tas pat pasakytina ir apie visuomeninę veiklą, įsitraukimą į socialinius tinklus, bendravimą su žmonėmis, fizinį aktyvumą.
O štai neigiami psichologiniai veiksniai, pavyzdžiui, vienatvė, nerimas, depresija, polinkis į psichologinį dirglumą, turi priešingą poveikį – visa tai lemia kur kas greitesnį pažintinių gebėjimų nykimą. Kita vertus, tokie teigiami bruožai kaip uolumas, gyvenimo tikslo pojūtis, nuolatinis užimtumas nuo to apsaugo.
Eksperimento dalyviai, kurių nerviniai audiniai buvo nesveiki, bet jie vis dėlto neturėjo pažintinių sutrikimų, gebėjo susikurti vadinamąjį kognityvinį rezervą. Nykstant vienoms smegenų audinių sritims, buvo neprastai išmankštintos kitos smegenų sritys, jų veikla kompensavo ar netgi visiškai perėmė ankstesniųjų funkcijas. Kuo labiau mūsų smegenys būna užimtos, t. y. kuo daugiau pažintinių iššūkių patiria atlikdamos sudėtingas ir naujas užduotis, įskaitant, be kita ko, ir socialinę sąveiką, tuo daugiau mūsų nerviniuose tinkluose atsiranda naujų greitkelių, leidžiančių iš taško A nusigauti į tašką B.
Įsivaizduokime, kad smegenys yra įrankių dėžė su komplektu įrankių. Jei ji tinkama, joje bus visi įrankiai, kurių reikia atlikti vienam ar kitam darbui. Tarkim, jei jums reikia atsukti varžtą, susirasite reketą. Jei reketo po ranka nėra, pasiimsite paprastą veržliaraktį, o jei neturite ir veržliarakčio, gal pamėginsite varžtą atlaisvinti replėmis. Panašiu principu veikia ir kognityviai prisitaikančios smegenys: jei dėl ligos daug pramintų nervinių tinklų kelių sunyksta, smegenys ieško kitų sprendimų.
Šie kunigų ir vienuolių smegenų tyrimai atskleidžia, kad smegenis galima apsaugoti ir taip padėti mums ilgai išlikti tuo, kas esame. Senėjimo procesas nesustabdomas, tačiau praktikuojant visus savo „įrankių dėžėje“ turimus įgūdžius jį bent galima sulėtinti.
