32 metų Londone gyvenanti moteris visą gyvenimą kovojo su antsvoriu. DELFI interviu moteris sutiko pasidalinti, kas jai padėjo atsispirti šaldytuvo kerams ir ilgam laikui atsisveikinti su nepageidaujamais kilogramais.

- Ar svarstyklių rodmenys visada kėlė siaubą?

- Niekada negalėjau pasigirti lieknu liemeniu. Kankinausi mokykloje, taip pat ir ją baigusi. Šiek tiek numesdavau kilogramų, o jie vėl ataugdavo. Tada prisidėjo du nėštumai. Kelių kilogramų atsikratydavau prieš suplanuotas atostogas, tačiau tada apsilankydavau Lietuvoje, palepindavau save lietuviškais patiekalais, močiutės cepelinais ar kugeliu, ir kilogramai grįždavo.

- Jei nepavyko nugalėti maisto, ar bandėte sportuoti?

- Sporto niekada nemėgau. Mokykloje džiaugdavausi, jei gaudavau atleidimą nuo kūno kultūros pamokos dėl, pavyzdžiui, sulaužytos rankos ar kelio operacijos. Visada atbėgdavau paskutinė, nušokdavau arčiausiai, neįlipdavau į virvę ar neperšokdavau ožio.

Tada prisidėjo nėštumai. Po pirmo sūnaus svėriau 92 kilogramus, o po antrojo pasiekiau rekordą – 111 kg.
Rita Celik

- Tad kas paskatino pokyčius?

- Supratęs mane, vyras nupirko bėgimo takelį. Buvau pasiryžusi keisti gyvenimą. Pirko ne todėl, kad skųstųsi mano išvaizda, tačiau dėl to, kad matė, kaip jaučiuosi. Užlipau ant takelio pirmą dieną. Pabandžiau. Po to jis stovėjo nejudintas dvi savaites. Vėl teko pasiryžti – kai pradėjau bėgti, taip ir iki šiol nesustoju.

Pirmus 47 kg numečiau vien tik bėgiodama. Visų pirma bėgiojau ant takelio savo namie. Kiek palengvėjusi išbėgau laukan. Prie bėgimo prijungiau ir pratimus su svoriais, kurį laiką sportavau ir su asmenine trenere.

Paskutinis kantrybės lašas, paskatinęs kažką keisti, buvo sveikatos sutrikimai. Perspėjo, kad turiu didelę riziką susirgti diabetu. Prisidėjo ir depresija. Tiesiog nenorėjau niekur eiti iš namų. Palikdavau namus tik tada, kai būtini reikalai prispirdavo. Tuo metu universitete mokiausi teisę, tad išeidavau tik į paskaitas ir pasiimti sūnaus iš mokyklos.

Rita Celik
- Bėgti su tiek „naštos“ veikiausiai buvo sunku.

- Žinoma, iš pradžių buvo labai sunku. Įveikdavau vos 15-20 minučių. Pabėgdavau, paeidavau, lipdavau į kalną ir to buvo per akis. Grįždavau visa šlapia, rūbus buvo galima gręžti. Pastangų ir valios reikėjo tikrai nemažai.

- Kai kilogramai pamažu ėmė tirpti, ar keitėte mitybą?
- Taip, tik keisdama valgymo įpročius galėjau užtikrinti, kad sunkios mano pastangos nenueitų veltui. Po truputį atsisakiau saldumynų, cukraus, miltinių patiekalų, makaronų, duonos ir bulvių. Ėmiau valgyti kuo daugiau žuvies, mėsos, salotų, daržovių, jūros gėrybių. Atsisakiau alkoholio. Viso to griežtai laikiausi 10 mėnesių.

- Nėkart „nepaslydote“?

- Iš pradžių pasmaguriaudavau savo mėgstamu „Snickers“ batonėliu. Paimdavau, supjaustydavau į 7 dalis ir kasdien suvalgydavau po gabalėlį. Taip dariau iki tol, kol organizmas jo nebeprašė. Skamba juokingai, bet tai tikrai suveikė.

- Kaip reagavote į tirpstančius svarstyklių skaičiukus?

- Kai pirmą kartą užlipau ant svarstyklių ir pamačiau minus du kilogramus, o tai jau buvo po pirmos savaitės, buvau neapsakomai laiminga. Tai mane užvedė ir motyvavo judėti toliau. Manau, kad savęs motyvacija ir yra pats geriausias variklis siekti savo tikslo.

Nebebūdavo naktinių reidų. Jei kažko užsimanydavau, pasiimdavau vynuogių kekę (jose esantis cukrus nesutrukdė palengvėti) arba jogurto indelį.

Dabar jaučiuosi labai gerai. Pasikeitė požiūris į gyvenimą. Esu laiminga ir patenkinta tuo, ką turiu. Net profesiją pakeičiau ir pagaliau atradau save. Iš dalies net džiaugiuosi tokia patirtimi, nes ji man padėjo pasiekti tai, ką turiu šiandien. Šiandien į darbą einu kaip į šventę. Nereikia žiūrėti į laikrodį kas 5 minutes, laukiant jo pabaigos. Būtent taip jaučiausi, kai dirbau advokatų kontoroje.
Rita Celik

- Tad galiausiai bėgimas tapo jūsų gyvenimo dalimi?

Visada patiko padėti žmonėms. Prieš kelerius metus pamilau sportą, kurio anksčiau visiškai nemėgau. Vis labiau domiuosi sporto tendencijomis, kitų žmonių patirtimis, naujienomis. Manau, kad atradau savo sferą.

Dabar bėgimas tapo neatsiejama mano dalis. Dabar sportuoju salėje, tačiau niekada nesiliausiu bėgusi. Bėgdama vidutiniškai įveikiu 8-10 kilometrų, būna, kad pasiekiu ir 12-16 kilometrų. Daugiausiai kol kas pavykę nubėgti 22 km.

Dalyvauju ir labdaros bėgimuose, kelis organizavau pati.

Noriu šiandien labai padėkoti savo vyrui, kuris padovanojo nuostabiausią dovaną, savo artimiesiems, kurie palaikė ir gelbėjo. Nuostabiems „Bėgimo klubo“ žmonėms – už jų palaikymą, pagyrimus ir nuoširdžias draugystes. Taip pat dėkinga ir treneriams, su kuriais dirbau ir bendrauju. Galiausiai, tiems, kurie mane suprato ir iki šiol palaiko.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (265)