Kodėl mums norisi vis daugiau bandelių, sausainių ir keksiukų
Amerikiečių medikas Williamas Davisas, kurio knygą „Kviečių pilvas“ į lietuvių kalbą išvertė ir išleido leidykla „Obuolys“, įsitikinęs, kad daugelio mūsų sveikatos negalavimų kaltininkas – kviečių prifarširuotas maistas. Mat kviečiai sukelia priklausomybę maistui, o tuo pačiu skatina apetitą.
„Kviečiai yra apetito stimuliatorius. Tai reiškia, kad norite jų vis daugiau – vis daugiau sausainių, keksiukų, riestainių, saldainių ir gaiviųjų gėrimų. Daugiau didriestainių, takų, suvožtinių ir picų. Taigi jums reikia daugiau ir kvietinio maisto, ir maisto, kuriame nėra kviečių. Galiausiai kai kuriems žmonėms kviečiai tampa narkotikais ar bent jau sukelia tam tikrą narkotikus primenantį poveikį.
Jei jūs sužinotumėte, kad jums skiriami tokie vaistai kaip naloksonas, galėtumėte paklausti: „O kas atsitiks, jei, užuot cheminiu būdu blokavęs kviečių poveikį, tiesiog visiškai atsisakyčiau kvietinių produktų?“ Aš irgi užduodu tą patį klausimą. Jeigu galite ištverti abstinenciją (abstinencijos sindromo poveikis nemalonus, tačiau paprastai visiškai nekenksmingas, išskyrus pagiežą, kurią išlieja susierzinęs sutuoktinis, draugai ar bendradarbiai), alkis ir potraukis sumažėja. Taip pat mažiau suvartojama kalorijų, o nuotaika ir savijauta labai pagerėja. Be to, ima kristi svoris ir nyksta „kviečių pilvas“. Mes tampame pajėgūs valdyti savo svorį: atsisakykite kviečių, meskite svorį“, - teigia knygos autorius.
Kodėl negalime atsispirti saldžiam skoniui
Pasak dietologės Žanos Antonovos, priklausomybės nuo maisto negalima tapatinti su priklausomybe, tarkime, nuo alkoholio, nes tuomet galima būti sakyti, kad mes priklausomi ir nuo oro, nes be jo neišgyventume. Kita vertus, ne veltui gimė posakis: valgome, kad gyventume, o ne gyvename, kad valgytume.
„Miltiniai patiekalai iš tiesų kelia apetitą, nes tai paprastieji, kitaip tariant, rafinuoti angliavandeniai. Miltiniai patiekalai turi aukštą glikeminį indeksą – jie greitai pakelia gliukozės lygį kraujyje, žmogus tampa sotus tik tam tikram laikui, t. y. trumpam, nes gliukozės kiekis kraujyje greitai sumažėja ir žmogus vėl jaučiasi alkanas. O biologinė šių produktų vertė dažniausiai yra maža. Staigiai imti ir išbraukti iš savo raciono visas bandeles ir saldumynus, pakeičiant juos pilnavertiškesniu maistu, būtų labai sunku, kadangi jau susiformavę ydingi valgymo įpročiai. Norint suvaldyti apetitą pirmiausiai rekomenduojama sureguliuoti mitybos režimą, t. y. valgyti reguliariai – tris kartus po daug, o tarp šių valgymų užkąsti, jei reikia nuslopinti alkį, kol sulauksime pagrindinio valgymo. Tačiau dažniausiai žmonės nekreipia dėmesio į savo kūno signalus, be to, aktyvi veikla, stresas gali juos slopinti, todėl dažnai kompensacijos procesas už visą dieną prasideda vakare – valgoma viskas iš eilės. Ypač tai liečia žmones, kuriems dėl jų nervinės sistemos ypatumų emocijos skatina apetitą“, - pasakojo dietologė.
Be to, miltiniai patiekalai turi paprastai turi daug cukraus, o saldus skonis mums įgimtas ir jo mums tikrai norisi. Net pirmasis kūdikių maistas – motinos pienas – natūraliai yra saldus, todėl atsisakyti saldaus skonio labai sudėtinga. Taip pat įdomu, kad jei produktas pasaldintas, neretai mes jo suvalgome per daug. Jeigu jis natūraliai saldus – suvalgome tiek, kiek reikia.
Pašnekovės teigimu, paprastai apetitą mažina kartus skonis, todėl su maistu verta valgyti įvairių šį skonį turinčių daržovių, pavyzdžiui, rukolos. Žolininkai šiam tikslui siūlo įvairius žolelių antpilus, kurie turi kartumo.
Tuo tarpu vaisiai turi organinių rūgščių, kurios kaip tik kelia apetitą, nors jie ir rekomenduojami kaip užkandis tarp valgymų. Dietologė teigė ne kartą girdėjusi klientas sakant, kad suvalgius obulį apetitas tik dar labiau padidėja. Kad apetitas nebūtų skatinamas, reikėtų rinktis kartumo turinčius vaisius, pavyzdžiui, greifrutus, arba, jei nėra problemų dėl svorio, kaloringus vaisius, pavyzdžiui, bananus.
„Tyrimų, kad rūkyti gaminiai skatintų apetitą, neteko matyti, tačiau sutinku, kad žmonės kartais net nepastebi, kad suvalgo jų vienu kartu daug. Taip yra todėl, kad šie gaminiai išreikšto skonio, todėl skanūs. Tačiau tai sunkus maistas, be to, jis turi daug druskos, kurios mes ir taip vartojame per daug. Nors pati druska neskatina apetito, žmogus, kuris įpratęs valgyti sūriai, paragavęs maisto be druskos, suvalgys jo daug mažiau. Tačiau jei druskos kiekis bus mažinamas palaipsniui, po kurio laiko toks maistas vėl atrodys skanus“, - teigė Ž. Antonova.
Ann Wigmore fondo direktoriaus, Gyvo maisto programos vadovas Paulius Jaruševičius įsitikinęs, kad druska, ypač derinyje su rūkytais gaminiais, slopina mūsų skonio receptorius, todėl skatina apetitą – norą tiek valgyti, tiek gerti, t. y. labai išbalansuoja organizmą. Kai žmonės atsisako tokio maisto, pradeda didėti organizmo jautrumas, jis pats jaučia, kokio maisto ir kiek jam reikia.
„Dar blogiau, kad rūkytus gaminius žmonės dažniausiai valgo su duona, o tai visiškai nesuderinamas maistas – koncentruoti baltymai ir angliavandeniai. Jeigu jau valgome rūkytą dešrą, valgykime ją vieną arba su daržovėmis, bet ne su bulvėmis. Ir geriausia, kad rūkyti gaminiai būtų priedas prie daržovių, o ne atvirkščiai. Tai palengvins virškinimą ir maistinių medžiagų įsisavinimą, tuomet sumažės poreikis tiek valgyti. Duoną taip pat valgykime su daržovės, galiausiai užsitepkime sviesto, bet nedėkime ant jos dešros. Vaisius valgykime prieš pietus, o ne po pietų kaip desertą, nes tuomet taip pat sutrikdome natūralų virškinimą. Taigi, mano galva, didžiausia problema, dėl kurios nesusitvarkome su savo apetitu, susijusi su netinkamu maisto derinimu: maistas nesuvirškinamas, dėl to maisto medžiagos gerai neįsisavinamos. Dėl to ir norime valgyti daugiau nei reikėtų“, - aiškino pašnekovas.
Pasak dietologės Jūratės Dobrovolskienės, dar viena bėda, kad mūsų šiuolaikinis maistas prifarširuotas maisto priedų, iš kurių pavojingiausias – natrio glutamatas (E621). Pirminė šio maisto priedo paskirtis – pagerinti produkto, ypač prastos kokybės, skonį. Tai augalinės kilmės baltymai, kurie gerokai pagerina maisto skonį, tačiau sukelia alkio jausmą. Todėl sočiai pavalgęs žmogus greitai ir vėl pasijunta alkanas.
Specialistės teigimu, žmogaus skonio receptoriai prie skonio stipriklių yra pripratinami, tad pamažu šių suvartojimų medžiagų kiekiai didėja, taigi natrio glutamato vartojimas yra tiesiogiai susijęs ir su alkio jausmu. Tai galima nesunkiai patikrinti – pasitikrinkite produktų, kuriuos perkate parduotuvėje dažniausiai, sudėtį. „Daugiausiai skonio stipriklių būna prieskonių mišiniuose, greitai paruošiamose sriubose ar košėse. Dažnai jais paskanintas ir pramoniniu būdu ruošiamas maistas. Kartą pati labai nustebau, kai viename pobūvyje sudvejojau, kokia mėsa yra mano lėkštėje. Patiekalas buvo išties labai skanus. Vėliau sužinojau, kad tai buvo paukštiena ir kiauliena. Įdomu ir tai, kad paprastai valgau negausiai, o tą kartą suvalgiau net keletą gabalėlių“, – savo patirtimi vienoje televizijos laidoje dalijosi medikė.
Santariškių klinikų endokrinologo Sauliaus Grigonio teigimu, glutamatai plačiai naudojami eksperimentuose su žiurkėmis, kai norima jas greitai nutukinti. Šios medžiagos mūsų organizme sukelia tam tikrus procesus, kurių metu į galvos smegenis siunčiami impulsai, stimuliuojantys alkio centrą. Kitaip tariant, slopinamas sotumo pojūtis. Įtariama, kad natrio glutamatas sukelia priklausomybę, artimą narkotinei. Mokslininkų grupė, tyrinėjusi pagyvenusių amerikiečių mitybos įpročius nustatė, kad vartojamo maisto kiekiai yra didesni nei fiziologiškai būtina, ir jie didėja.
Elementariausias pavyzdys – bulvių traškučiai. Visi žinome, kaip sunku liautis juos valgius, kol pakelis neištuštėja. Taip pat labai daug glutamatų dedama į bulvytes fri bei kitų greito maisto gaminius, prieskonių mišinius, prekybos centruose gaminamas mišraines bei kitus pusgaminius, majonezą, padažus, sausas sriubas, sultinio kubelius, konservuotus produktus, šlapias ir rūkytas dešras.
Knygos anotaciją rasite čia.
