Žinoma, remiantis neuromokslo pasiekimais šioje srityje, vienintelis objektyvus rodiklis būtų skenavimas funkciniu magnetiniu rezonansu (fMRI) ir galvos smegenų sistemos tyrimas. Tačiau čia susiduriame su sunkumais. Kol kas tokie tyrimai yra atliekami tik ilgus metus priklausomiems asmenims, vadinasi, ne diagnozuojant, o ieškant ligos reiškimosi ypatybių ir galimų gydymo būdų. Todėl aiškių, patikimų rodiklių, kuriais būtų galima remtis diagnozuojant (tokių kaip smegenų sistemos struktūriniai pakitimai ar kai kurių jų dalių aktyvumas), kol kas nėra.
Tad lieka subjektyvus būdas – diagnozuoti „iš akies“, remiantis paties žmogaus pateikiama informacija, kuri, žinoma, irgi yra subjektyvi.
Visų pirma, priklausomybės sindromas ypatingas tuo, kad pacientas dažniausiai paskutinis sužino ja sergantis, nes pats kaip įmanydamas neigia, dangsto, išsisukinėja ar „racionaliai“ aiškina įvairiausias jį ištinkančias tragikomiškas situacijas ir jų neigiamus padarinius. Turbūt įsivaizduojate, kaip sudėtinga iš tokių pasakojimų diagnozuoti būklę paciento, kuris išmaniausiais būdais neigia ligą, ir tie pasakojimai dažnai iš tiesų įtikinami.
Žinoma, gydytojas psichiatras, bendraudamas su pacientu, visų pirma vadovaujasi diagnostiniais kriterijais, tokiais kaip:
– Stiprus troškimas ir kompulsyvus noras vartoti psichoaktyvią medžiagą;
– Pacientui sunku pačiam kontroliuoti medžiagos vartojimą – kada, kokį kiekį medžiagos vartoti;
– Palaipsniui dingsta paciento domėjimasis kitais pomėgiais, mažėja interesų ratas, nes dėmesys sutelkiamas, kaip gauti medžiagos ir kaip atsigauti nuo jos poveikio;
– Pacientas medžiagą vartoja nepaisydamas akivaizdžiai žalingų pasekmių, net sveikatos problemų, tokių kaip kepenų funkcijos pažeidimai, depresijos būsena ir kt.;
– Pacientas patiria fiziologinės abstinencijos būseną, arba, liaudiškai, pagirias;
– Vystosi medžiagos tolerancija, reikalingos vis didesnės medžiagos dozės pasiekti efektui, kuris vartojimo pradžioje buvo pasiekiamas mažesnėmis dozėmis.
Šie kriterijai iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti, ir, manau, kad ne vienas iš jūsų pagal juos jau mėginate diagnozuoti savo artimųjų ar pažįstamų būklę. Tačiau viskas gerokai sudėtingiau. Išklausyti pacientą, gauti iš jo informaciją ir ją apibendrinti gali tik specialistas.
Priklausomybės ligų ankstyvas diagnozavimas yra sudėtingas procesas, o specialisto konsultacijos laikas, deja, dažniausiai ribotas. Gydytojui reikia ne tik daug sužinoti apie paciento gyvenimą, bet ir įsitikinti, kad pacientas sako tiesą, o ne mėgina sudaryti sveiko žmogaus įspūdį, nesvarbu, ar pats tuo tikėdamas, ar meluodamas.
Iš pateiktų šešių diagnostinių kriterijų keturi kriterijai remiasi žmogaus elgesiu, o apie tai sužinoti galime tik iš paties žmogaus. O žmogus, kaip jau minėjome, dažnai nelinkęs atsiskleisti ir, mėgindamas nuneigti problematiką, pasakoja iškreipdamas tiesą. Todėl tiksliai diagnozuoti priklausomybės sindromą galime tik tuo atveju, kai žmogaus būklė akivaizdžiai atitinka fiziologinius kriterijus – toleranciją ir abstinenciją.
Paprasčiau kalbant, kai priklausomas žmogus atrodo taip: pagiringas, t.y. drebantis, patinęs, sako daug dienų dirbęs (gėręs), ar teigia per parą suvartojantis savo paties nusistatytą „normalią“ raminamųjų dozę, na, apie 10 tablečių, ar „nuoširdžiai“ įtikinėja psichiatrą, kad lošimų skolos tesiekia dvidešimt tūkstančių eurų, bet jeigu kas nors (kad ir psichiatras) jam paskolintų du šimtus, dievagojasi, kad šįkart tikrai atsiloš ir grąžins skolą trigubai. Visa tai girdint, kyla natūralus klausimas – ar būtina studijuoti dešimt metų, kad, tapęs psichiatru, diagnozuotumei priklausomybės sindromą tokiam žmogui. Tačiau kyla ir kitas natūralus klausimas: gal vis dėlto įmanoma užbėgti įvykiams už akių pastebėjus pirminius sutrikimo ženklus, kol dar žmogus neatsidūrė visiškam dugne.
Taip, galima. Bet tyrinėti turime ne ką blogo žmogui padarė ar daro alkoholis, narkotikai, lošimas, o ką jie duoda gero, kad jis juos renkasi. Juk nė vienas priklausomas asmuo vaikystėje nesvajojo tapti priklausomu. Visi priklausomi asmenys savo priklausomybės kelią pradėjo nuo teigiamų patirčių: pavartotos medžiagos ar lošimo teikiami potyriai pradžioje buvo įdomūs ir nesukeliantys skausmo, praradimų. Tačiau ilgainiui, nelabai aiškią ribą peržengus, viskas apsiverčia aukštyn kojom ir tampa kančia, griūva gyvenimas.
Priklausomybės sindromo varginami žmonės gydymo programose analizuoja savo gyvenimus. O ar mes analizuojame jų gyvenimus? Kam to reikia? Ogi tam, kad pastebėję pirmuosius ženklus galėtume sureaguoti ir laiku užkardytume ligą.
Kaip teigia NIDA (National Institute of Drug Abuse), tik dešimt procentų pabandžiusių vartoti asmenų tampa priklausomi. Kyla klausimas, kodėl tie dešimt procentų vis dėlto tampa priklausomais.
Manoma, jog tai lemia skirtingi veiksniai, tokie kaip patirtos krizės, trauminės vaikystės patirtys, gretutiniai psichikos sutrikimai, genetika, biologija ir socialinė aplinka.
Jų veikiamas žmogus natūraliai nori ir ieško būdų vaduotis iš nemalonios psichikos būsenos. Medžiaga veikia skirtingai, ir kiekvienas bandydamas atsirenka savąjį „vaistą“, kuris tuo momentu tikrai pagerina psichikos būseną. Pradžioje tai atrodo nekalta, netgi padeda socializuotis, lengviau bendrauti. Tačiau ilgainiui asmuo, pats to nepastebėdamas, vis labiau įsitraukia, o kai pastebi, ima sumaniai slėpti nuo kitų, taip galiausiai likdamas vienas su savo paslaptimi ir savo liga – priklausomybe.
Apie 75 procentai psichikos sutrikimų žmonėms išsivysto iki 25 metų amžiaus, tarp jų ir priklausomybės sindromas. Noras keisti nemalonią būseną dažnai prasideda paauglystėje, tikėtina, dėl vaikystėje išgyventų neigiamų patirčių ar ankstyvų psichikos sutrikimų simptomų. Todėl turime ypač stebėti paauglius, kurie linksta vartoti vieną ar kitą medžiagą ar lošti, ir ieškoti priežasčių, kurios juos veda svaiginimosi ir priklausomybės link.
Taigi dažniau stabtelėkime ir žvilgtelėkime į bičiulį, su kuriuo linksminamės kompanijoje. Gal jis greičiau apsvaigsta, gal geria daugiau nei kiti, gal ieško dažnesnių progų, gal nerimsta jau ketvirtadienį, nes pagaliau penktadienį galės „atsipūsti“ neribodamas savęs, išgerdamas tiek, kad nejaustų šio žiauraus pasaulio teikiamo skausmo. O gal jūsų bičiulis nesitraukia nuo internetinio pokerio ar jo statymai už krepšinio varžybas jau nebe žaidimas, o vis labiau gyvenimo būdas, gal jis stato paskutinius pinigus ne tik už krepšinį, futbolą, tenisą, o ir už kažkokią negirdėtą Pietų Afrikos kriketo komandą ir ranką prie širdies pridėjęs tikina, kad šį kartą tai tikrai išloš.
Stebint rezonansines situacijas, kurios viena po kitos drebina Lietuvos mokyklas, atkreipčiau dėmesį, jog labai svarbu yra matyti vieni kitus, kalbėtis, šviesti jaunus žmones, taikydami prevencinius mokymus mokyklose tiek vaikams, tiek ir tėvams pasitelkdami šioje srityje besispecializuojančius specialistus, kadangi susidūrus su pasekmėmis mes sumokėsime daug didesnę kainą ir tai taps ne individuali, o visuomenės problema.
