Kodėl taip daug žmonių galvoja, jog jie yra išimtis ir jiems tai jau tikrai nieko nenutiks? Deja, paprasto atsakymo čia nėra. Paradoksalu, bet taisyklių ar tvarkos laužymas yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Visi kažkiek laužom taisykles, kurių esame įpratę laikytis, ir kurias nustatome patys sau, lygiai taip pat nesilaikome oficialių taisyklių ar įstatymų, o ši pandemija tai tik išryškino.

Psichologė M. J. Gelfand, tyrinėjanti, kaip skirtingose kultūrose laikomasi socialinių normų, teigia, jog mes visi esame linkę save laikyti sąžiningesniais nei esame iš tiesų, nors iš tiesų sulaužome daugybę taisyklių – nusirašinėjame mokykloje, vairuojame ir naudojamės telefonu, viršijame leistiną greitį, galbūt žiūrime „piratinius“ filmus ar vėluojame į darbą, neatliekame užduočių iki galo. Taigi kad laikytumėmės taisyklių ir jų nesilaikymas būtų daugiau išmintis nei taisyklė būtinos iš tiesų išskirtinės sąlygos. Kalbant apie pandemiją, žmonės, kurie laužo taisykles, galvoja daug skirtingų dalykų. Vieni veikiausiai mano, kad jie yra išimtys, kiti galbūt yra įsitikinę, jog apskritai neegzistuoja toks virusas, treti galvoja, kad jokios taisyklės jiems negaliojo ir negalios. Mokslas šiuo metu aktyviai nagrinėja, kodėl vieni geba prisitaikyti ir laikytis taisyklių pandemijos laikotarpiu, o kiti nesugeba, ir kokios priežastys tai lemia.

Šių metų gruodžio mėn. kaip tik pasirodė preliminaraus tyrimo rezultatai, kurio metu buvo apklausta daugiau nei 60 tūkst. asmenų, iš 30 skirtingų valstybių. Šie rezultatai nusako, kokie veiksniai lemia, jog žmonės nesilaiko pandemijos laikotarpiu iškeltų reikalavimų. Tyrėjai nustatė, kuo žmonės labiau pasitiki valstybe, tuo jie labiau linkę laikytis keliamų reikalavimų, netgi atsisakant asmeninės naudos tam, kad apsaugotų kitas, pažeidžiamesnes grupes. O asmenys, kurie jaučiasi apleisti valstybės, yra linkę elgtis priešingai. Dar daugiau – itin stiprus veiksnys, kuris lemia žmonių elgesio motyvus, yra finansinė gerovė, kuri motyvuoja labiau nei sveikatos veiksniai. Jeigu žmonėms aiškiai iškomunikuojama, kad jų elgesys padės išvengti finansinių problemų ateityje, tai gali turėti didesnę reikšmę jų elgesiui nei galimų sveikatos problemų akcentavimas. Tyrėjai pastebi, jog itin svarbu depolitizuoti viruso kontrolę, komunikuoti apie suvaržymų laikinumą ir jų teigiamą įtaką ekonomikai.

Taisykles laužyti skatina ir praeitis, ir suvaržymų katastrofizavimas

Amerikiečių psichologas J. W. Brehm yra pateikęs klasikinę teoriją, jog žmonės turi specifinių įsitikinimų apie tam tikras savo laisves ir elgesį, ir jeigu šioms laisvėms kyla grėsmė, tai motyvuoja elgtis priešingai. Tarkime, žmogus turi įsitikinimą, kad jis kasmet važiavo ir važiuos būryje žmonių pamatyti eglės įžiebimą, tad bandymas pasikėsinti į šią laisvę verčia jį elgtis priešingai. Remiantis kognityvine ir elgesio psichoterapija, kuriai atstovauju, tokią situaciją gana paprasta suprasti ir paaiškinti. Žinome, kad žmogaus elgesį lemia jo mintys ir įsitikinimai, kurie dažniausiai būna ankstyvosios patirties atspindys. Pavyzdžiui, jeigu žmogus augo šeimoje, kurioje buvo būdingas taisyklių laužymas arba dvigubų standartų taikymas, nestebina, jog jam yra įprasta nesilaikyti taisyklių, kurios jam nėra patogios, arba vienus dalykus garsiai deklaruoti, o paslapčia vis tiek elgtis priešingai. Tai galėtume sieti ir su A. Banduros socialinio išmokimo teorija, teigiančia, jog mūsų elgesiui įtakos turi modeliavimas, t. y. mokomės stebėdami, kaip elgiasi kiti žmonės. Lygiai taip pat žmogus, kuris augo itin griežtomis sąlygomis, užaugęs gali jautriai reaguoti į bet kokius reikalavimus laikytis taisyklių ir kaskart joms priešintis.

Esama ir kitų įsitikinimų, kuriuos turi žmonės, pavyzdžiui, jog „taisyklės apskritai yra skirtos tik kvailiams“, „taisyklės galioja kitiems, o ne man“. Mes esame linkę vienus dalykus nuvertinti, o kitus pervertinti, tik retais atvejais pavyksta matyti realistiškai, todėl dalis žmonių iš tiesų nuvertina rizikas ir pavojų, pasielgia rizikingai. Mūsų įsitikinimai būna susiję ir su taip vadinamomis „mąstymo klaidomis“, kai esame linkę pernelyg nuvertinti pavojų, jį minimalizuoti, darome perdėtus apibendrinimus arba suasmeniname dalykus, katastrofizuojame reiškinius. Pavyzdžiui, švenčių praleidimą atskirai nuo kitų žmonių galime laikyti didžiausia tragedija gyvenime, todėl ryžtis pažeisti bet kokius karantino reikalavimus.

Žmogaus psichologiją tyrinėjantys mokslininkai pastebi, jog taisykles laužantiesiems tai asocijuojasi su tuo, kad jie yra išskirtiniai, ne tokie kaip kiti, netgi pasijaučia protingesni ar gudresni, juos užplūsta adrenalino pojūtis. Dar daugiau, tai nemažai siejasi ir su mūsų asmenybės arba charakterio ypatumais. Dalis žmonių psichologiškai yra lankstūs arba ugdo savo lankstumą, jie geba gerai ir greitai prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų ir keliamų naujų reikalavimų, adaptuoti savo asmeninį ir profesinį gyvenimą, netgi keisti pasaulėžiūrą pagal besikeičiančias aplinkybes. Kiti stokoja lankstumo, negeba prisitaikyti. Paprastai tariant, jeigu kasmet važiavo prie eglutės įžiebimo, pas draugus, gimines, tai važiuos ir šiemet, to daryti „nesutrukdys jokia pandemija“. Bet kokie pasikeitę reikalavimai ar taisyklės jiems atrodo svetimos, nepriimtinos, kelia stresą, todėl ir kyla noras ne tiek jas laužyti, kiek ignoruoti. Nors ir žinome, kad išgyvena ne stipriausi, bet gebantys geriausiai prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų, ne visada pritaikome tai sau asmeniškai.

Į taisyklių laužymą galima pasižiūrėti dar plačiau. Svarbu suprasti ne tik vieno individo mintis ar įsitikinimus, bet ir mūsų istoriją, kultūrinį, socialinį kontekstą, kodėl tokie įsitikinimai ir elgesys galėjo susiformuoti. Galbūt tai, jog laužome taisykles yra susiję ir mūsų su istorine patirtimi, jog tarybiniais metais tam tikrus dalykus būdavo galima įgyti tik sulaužant taisykles ar jas apeinant. Kai kada sakoma, jog net ir nepagarbą valdžiai ir jos įstatymams esame paveldėję dar iš tų laikų, nes priimdavome, jog tai ne mūsų valdžia ir ne mūsų įstatymai. Galime prisiminti, jog taisyklių laužymas būdavo siejamas su tam tikra laisve: tarsi didžiuojamasi tuo, kad sulaužėme taisyklę, apėjome įstatymą ir likome nepagauti – tai suteikia stiprumo, galios pojūtį, juk „taisyklių laikosi tik nevykėliai“. Buvo galima išgirsti sakant, jog tik kvailys važiuoja prisisegęs saugos diržą, nors šiuo metu tai laikome įprasta ir mums netrukdančia gyvenimo norma. Taisyklių nesilaikymas gali kalbėti ne vien apie išskirtinį tariamos laisvės pojūtį, bet ir patenkintą narcizistišką poreikį konkuruoti, pralenkti kitus „kurie lieka namuose“ ir yra silpni, nes klauso, kas jiems yra padiktuojama. Kraštutinis ir piktybiškas taisyklių nepaisymas galėtų būti sietinas ir su antisocialios asmenybės bruožais. Tik pastaraisiais dešimtmečiais galime vis daugiau girdėti, kad pažanga, aukšti standartai, asmeninė ir valstybės gerovė siejama ne su taisyklių laužimu, o jų laikymusi.

Dalis žmonių – dar įstrigę neigimo stadijoje

Kalbant apie šią pandemiją, dar pirmosios bangos metu, teko skaityti slovėnų filosofo S. Žižek mintį, jog per pandemiją pasaulis išgyvena E. Kubler Ross aprašytas gedėjimo stadijas, nes gedime prarastų dalykų ar galimybių, o viena iš pirmųjų stadijų yra neigimas. Dalis žmonių greit adaptavosi ir perėjo į priėmimo ar susitaikymo stadijas, tačiau galima galvoti, jog dalis žmonių vis dar yra neigimo stadijoje. Jie netiki, kad pasaulis iš tiesų galėjo taip pasikeisti, todėl ir toliau stengiasi gyventi taip, lyg nieko nebūtų buvę, formaliai laikosi taisyklių, o galėdami jas ignoruoja ar pažeidinėja. Tai suprantama, nes kai kurie žmonės patyrė ypač didelių sunkumų: neteko artimųjų, prarado darbą, mėgstamas veiklas, todėl po neigimo gali kilti pyktis, nenoras susitaikyti su esam padėtimi, poreikis ieškoti kaltųjų ar alternatyvių įvykių paaiškinimo būdų. Tokie žmonės jaučia poreikį maištauti, internete rašo agresyvius komentarus, kaltina medikus, valstybės vadovus dėl ištikusių nelaimių.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Dar kitą grupė žmonių, kurie pažeidinėja taisykles, yra aktyvūs šios pandemijos ir koronaviruso neigėjai. Šį neigimą palaiko įvairios konspiracijos teorijos. Garsus italų semiotikas, filosofas ir rašytojas U. Eco rašo apie „amžiną sąmokslo sindromą“. Nuo pačių seniausių laikų kai kurie žmonės buvo linkę į įtarumą ir „socialinę paranoją“, aiškindavę, jog už reikšmingesnių įvykių slypi kažkieno savanaudiški ir pikti kėslai. Neva pasaulį valdo slaptos brolijos, valstybės vadovaujasi „senovės žydų išminčių protokolais“, Hitleris nemirė, bet slapta pabėgo į Argentiną, o amerikiečiai niekada nebuvo išsilaipinę mėnulyje, tačiau jie žino, jog kitoje mėnulio pusėje gyvena nežinoma civilizacija, žiniasklaida yra finansuojama Sorošo pinigais, koronavirusas yra sukurtas laboratorijoje arba tai tėra paprastas gripas, o gydytojai gydo sveikus žmones arba juos apkrečia ligoninėse, tam, kad papildytų farmacijos bendrovių kišenes, už kurių kyšo slaptųjų brolijų rankos ir taip toliau...

Konspiracijos teorijos nėra nauja žmonijai: istorijos šaltiniai nurodo, kad jau Antikos laikais buvo konspiracijų užuomazgų, XVI a. maro metu žmonės įvykius aiškino astrologiniais reiškiniais ir burtais. Jei anksčiau užkratas neva buvo platinamas nuodijant šulinius, tai dabar jis neva kuriamas laboratorijose, moderniame pasaulyje – tai tik atsikartoja, šioms tariamų „kenkėjų“ grupėms įgyjant kitokį vardą ir pavidalą. Tokie aiškinimai mūsų neturėtų visiškai stebinti, tik esant geresnei informacijos sklaidai mus pasiekia vis daugiau panašių „teorijų“. Galėtume nebent stebėtis, jog „didžiausios paslaptys“ nebėra atskleidžiamos įmantriai ar originaliai, jos neretai atskleidžiamos ne paslaptingose bibliotekose ar slaptose duomenų bazėse, bet nemokamuose portaluose ar „Youtube“ kanaluose.

Vis tik svarbu suvokti, kad konspiracinis pasaulio matymas nėra toks jau nekaltas ir nepraeina be pasekmių: jeigu mūsų dėmesys atitraukiamas į įsivaizduojamas grėsmes, jis nukreipiamas nuo realių grėsmių. Evoliucinės psichologijos požiūriu, mes žinome, jog gamtoje egzistuoja dvi klaidų rūšys – klaidingai teigiamos ir klaidingai neigiamos, ir tai lemia individo išgyvenamumą. Pavyzdžiui, išgyventi daugiau šansų turi tas, kas lapų šnaresį palaiko plėšrūno artėjimu, nei tas, kuris plėšrūno artinimąsi palaiko tiesiog lapų šnarėjimu, todėl šis pandemijos grėsmės nuvertinimas panašus į tą situaciją, kai mes tikrą grėsmę palaikome tiesiog nekaltu reiškiniu ir rizikuojame ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata ar gyvybe.

Paveikiau ne „gydyti“ individą, o brandinti visuomenę

Klausimą, ar galima „Išgydyti“, „pamokyti" konspiracines teorijas kuriančius žmones, reikėtų performuluoti, ar galime „išgydyti“ ne tik individą, bet ir visuomenę? O dar tiksliau – ne „gydyti“, o auginti arba brandinti, nes psichologiškai brandus žmogus pirmiausia suvokia ne laisvės ribas, o atsakomybės, geba atsisakyti trumpalaikių malonumų dėl ilgalaikio tikslo. Štai po jauniausio nuo koronaviruso infekcijos mirusio paciento mirties, gydytojas prof. V. Pilvinis sakė, jog priešas yra ne išorėje, o mūsų viduje. Taigi prieš pereinant prie individo atsakomybės verta pagalvoti apie bendrą visuomenės atsakomybę. Anot šviesaus atminimo prof. A. Šliogerio – iš tiesų žmogus yra tiek laisvas, kiek geba apriboti savo poreikius ir matyti bendruomenės idėją, todėl galbūt verta paklausti savęs, ar pasirinkdamas važiuoti prie eglutės, būriuotis su draugais, lankyti artimuosius, pasirenku vienadienius ar trumpalaikius malonumus, ką iš tiesų laimiu, nepaisydamas bendro keliamo tikslo? O jei negaliu to padaryti, tai kodėl taip sunku apriboti save, savo poreikius, ir ką tai sako apie mane?

Taip, galbūt šiais metais per šventes nepamatysiu artimo žmogaus ar miesto eglutės iš arti būryje draugų, bet siūlau padaryti mintinį eksperimentą. Pagalvokite, jeigu šiais metais nenuvyksite prie eglutės ar neaplankysite artimųjų, kas blogiausia nutiks, ir kiek tai bus svarbu po vienerių, dviejų, penkerių ar dešimties metų? Ir pagalvokite, kas būtų, jeigu visgi pasirinktumėte aplankyti artimuosius, bet jie susirgtų šiuo virusu ir galbūt jų netektumėte, kaip tai pakeistų jūsų gyvenimą po metų, atėjus kitoms Kalėdoms, kai, labai tikėtina, jau visi lankysime artimuosius ir galėsime kartu švęsti?

Bus ir žmonių, kurie pakeis savo požiūrį tik patys asmeniškai susidūrę su grėsme, tačiau tai priklauso nuo to, kaip žmogus sugeba įsisąmoninti savo patirtį, kokias išvadas geba iš to pasidaryti. Žinome, kad yra žmonių, kurie patenka į autoįvykius, bet ir toliau viršija greitį ar vairuoja išgėrę – netgi praradę teisę vairuoti. Tad tikrai bus žmonių, kurie netgi persirgę šiuo virusu ar susidūrę su mirtimi vis vien neigs faktus arba bus linkę kaltinti kitus žmones, tuos pačius medikus, neieškodami savo elgesio priežasčių ir pasekmių. Tai turbūt daugiausia kalba apie mūsų gebėjimą suprasti savo patirtį, išvystytą psichologinį lankstumą, kiek mes gebame keisti savo įsitikinimus, gaudami naujos informacijos ir susidurdami su naujomis aplinkybėmis.

Griežtos taisyklės turi turėti šiek tiek kūrybinės laisvės

Gąsdinimas baisia statistika ir niūriomis prognozėmis paveiks tik dalį žmonių ir trumpam. Kitai daliai gąsdinimas sukelia pasipriešinimą, dar aktyvesnį norą neigti informaciją, ieškoti prieštaraujančios informacijos, o esant tokiai paklausai, kažkas tokią informaciją gamina ir platina. Dėl to ir matėme įvairiausios „mitologijos“ ne tik apie virusą, bet ir apie gaminimas vakcinas. Tikiu, kad daugiausia įtakos galima padaryti per edukaciją ir aiškią komunikaciją, pagrindžiant racionaliais argumentais, kodėl reikia vieno ar kito ribojimo, kodėl įvedamas vienas ar kitas reikalavimas. Informuotas žmogus turi daugiau galimybių pasirinkti.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Švietimas padeda kritiškai vertinti informacinius šaltinius, juos atsirinkti, ypač vertingas yra autoritetų pavyzdys, kaip jie laikosi taisyklių ar vertina esamus įvykius, tad tai tampa visų mūsų atsakomybe, nes kitam galime tapti tiek geru, tiek blogu pavyzdžiu. Anot jau minėtos psichologės M. J. Gelfand, šalys, kuriose yra itin griežti įstatymai, stokojama laisvės ir kūrybingumo, o šalyse, kuriose yra pernelyg liberalumo, įstatymų nepaisoma ir vyrauja chaosas. Dėl to šalims pandemijos laikotarpiu tikslinga siekti „kultūrinės ambidekstrijos“ – išmintingai pritaikyti griežtus įstatymus, suteikiant galimybių žmonėms kūrybingai prie jų prisitaikyti. Pavyzdžiui, pritaikyti ar palengvinti ne tik nuotolinio darbo, bet ir nuotolinio bendravimo galimybes, papildyti tas sritis, kuriose kažko netenkama dėl ribojimų, kitais būdais.

Pastebėta, jog kuo daugiau esama neaiškumo ar teorijai paaiškinti trūksta paprastumo, tuo tą erdvę labiau užpildo konspiracinis mąstymas. Moksliniam principui galima pritaikyti vadinamąjį Okamo skustuvo principą, jog paprasčiausias paaiškinimas yra teisingiausias. Tai atspindėtų realybę, jog virusai visada egzistavo gamtoje ir kas tam tikrą metų skaičių yra būdingi mažesni ar didesni protrūkiai. Kita vertus, mokslo neigimas yra atsparus faktams, nes polinkis neigti mokslo žinias yra siejamas ne tiek su faktų žinojimu, kiek su poreikiu tokiu būdu išreikšti savo identitetą. Kuo žmogus jaučiasi bejėgiškesnis, negalintis kontroliuoti savo gyvenimo, tuo jis labiau linksta į konspiracines teorijas, nes jas lengviau supranta, jose randa tam tikrą aiškumą, kadangi jas skleidžiantys yra suinteresuoti jas pateikti vaizdingai, žadinant emocijas, tokias kaip pasibjaurėjimas ar pyktis, bet taip pat taip paprastai, kad suprastų pradines klases baigęs moksleivis. Jas skleidžiantis asmuo jaučiasi drąsesnis, laikinai įveikia jaučiamą nežinomybę ir neapibrėžtumą, kurie slegia ir kelia nerimą, nesijaučia vienišas, geba identifikuotis su panašiais į jį asmenimis, kurie aktyviai paneiginėja oficialias tiesas ir savotiškai įprasmina savo gyvenimą – randa bendrą priešą, pavyzdžiui, masonus, Sorošo fondą, B. Gates – pasaulinio sąmokslo autorius.

Dar kita dalis tokių žmonių gali jaustis atskirti, kai tuo metu kita grupė žmonių, pavyzdžiui, medikai, yra dėmesio centre, visur matomas jų darbas. Dėl to kai kuriems gali kilti noras konkuruoti, taip pat „gydyti visuomenę“, pažeidinėti taisykles, filmuoti neva tuščias ligonines ir taip tapti reikšmingu, svarbiu, patekti į žiniasklaidos ar televizijos ekranus, tik iš priešingos „barikadų“ pusės. Tokiais atvejais geriau nestigmatizuoti, neniekinti tokių žmonių, neapdovanoti jų papildomu dėmesiu, nes pastebima, jog tada jie dar labiau izoliuojasi nuo bendro diskurso ir tik įnirtingiau siekia įrodyti savo tiesas. Rekomenduojama į tokių asmenų pateikiamus argumentus žiūrėti ramiai, tiesiog dalintis patikima, oficialiuose šaltiniuose pateikiama informacija, didinti jos sklaidą tarp savo aplinkos žmonių, nesistengti atversti kiekvieno kitaip manančio, bet ir nelikti tik pasyviu stebėtoju. Tikiu, jog svarbu nesusipriešinti, nekariauti tarpusavyje, nesityčioti iš kitaip manančių, kad ir kokie absurdiški atrodytų kitų teiginiai, bet daugiau rasti vienybės, galų gale, juk turime bendrą priešą, t. y. šią pandemiją, taip susitelkus bendromis pastangomis ją įveikti.

Prieš priešindamiesi užduokime sau klausimą apie vertybes

Gausėjančios žinios, naujai randami įrodymai, ekspertinės žinios turėtų pasiekti dalį skeptiškai nusiteikusių žmonių, bet, visgi, pastebiu, kad tam tikros dalies žmonių jokie argumentai ar ekspertų kalbos neveikia. Net ir aktyviai stengdamiesi edukuoti ar dalintis patikimais šaltiniais, tapsime „pasaulinio sąmokslo bendrininkais“. Pasak U. Eco faktai yra tai, kas prieštarauja interpretacijoms, tačiau remtis faktais yra sudėtinga, nes reikia domėtis moderniu mokslu, kuris dažnai gali pasirodyti perdėm sausas, reikalaujantis išankstinio pasiruošimo, o, cituojant garsų italų menininką P. Pasolini, „sąmokslas išlaisvina nuo slegiančios tikrovės priespaudos“. Dėl to neretai pasirenkama gyventi įdomesnėje „realybėje“, kurioje vyksta globalus sąmokslas, ne tiesiog priimant nors ir banalią, bet skaudžią realybę. Vis tik tam, kad ši pandemija pasibaigtų su kuo mažesnėmis pasekmėmis, reikia ne sąmokslo atskleidimo, o didžiulių pastangų gelbėjant gyvybes, intelektinio potencialo ir investicijų, kuriant efektyvaus gydymo algoritmus ir vakcinas, taip pat mūsų visų susitelkimo, laikantis reikalingų taisyklių, kai taip plinta virusinė infekcija, žmonės suserga, dalis jų miršta.

Šiuolaikinėje psichoterapijoje vis daugiau kalbama apie vertybes, tad galbūt labiau nei gąsdinimai galėtų padėti prasmės ir mūsų vertybių suvokimo klausimas. Kokios yra mano asmeninės vertybės? Kas slypi už atkaklaus poreikio švęsti šventes ar pirkti kalėdines dovanas sausakimšoje parduotuvėje grėsmės akivaizdoje, nepaisant bendruomeniškų rekomendacijų ar taisyklių, ir kiek mano elgesys iš tiesų pasitarnauja brangių artimųjų gerovei? Dar daugiau, jeigu aktyviai pažeidinėju taisykles, neigiu mokslo tiesas, kokia prasmė slypi už mano elgesio, ką noriu pasiekti, ir kokių vertybių vedinas tai darau?

Mano šeimoje yra gydytojų, dirbančių reanimacijoje, ir žinau, jog tarp tiesiogiai dirbančių su koronavirusu sergančiais pacientais abejojančiųjų šios ligos pavojingumu nėra. Vis tik net ir pasidalinta patirtis kitiems gali sukelti įtarimų, jog kalba pasaulinio sąmokslo paveikti žmonės. Dėl to pabaigoje norėčiau pasiūlyti XVII a. filosofo ir matematiko B. Pascalio lažybas, kuris sakė, jog žmogui geriau tikėti Dievą, net jeigu jo nėra, nei netikėti ir gyventi taip, tarsi jo nebūtų, nes paaiškėjus, kad Dievas yra, toks žmogus prarastų viską. Dėl to abejojantiems šio viruso grėsme, aš siūlyčiau patikėti ir elgtis taip, lyg jis būtų, nes labai tikėtina, kad taip pralošite daug mažiau nei gyvenant taip, lyg virusas neegzistuotų.