Moksliniai tyrimai rodo, kad sergančių tikrąja depresija daugėja. Tai ypač tapo akivaizdu COVID-19 pandemijos metu, kuomet žmonės jaučiasi atskirti, pažeidžiamesni, nesulaukiantys pagalbos.
Kaip susergama depresija ir kaip ji gydoma, pasakoja Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė Ramunė Mazaliauskienė.
– Išgirdę, kad kažkas serga depresija, žmonės dažnai sako, kad tai yra „tinginių liga“ ir „anksčiau depresijos nebuvo“, kad ir gydytojai „prisigalvoja“, kad turėtų darbo. Ar iš tiesų taip yra?
– Depresija egzistavo visais laikais, ji aprašyta ir Biblijoje, tik pavadinimo tuomet dar nebuvo. Tačiau dalykai, kuriems mes nesame sugalvoję pavadinimų, nenustoja dėl to egzistuoti. Mums, sakyčiau, pasisekė, kad depresija susergame laikais, kai yra palyginti efektyvi pagalba. Kalbant apie gydytojų „prisigalvojimus“, tai jie ir taip turi nemažai darbo, papildomas užimtumas jiems nelabai reikalingas... Depresija nėra tinginių liga, nors neabejotinai ir tinginiai kartais ja suserga. Tai yra sunki, sudėtinga liga, kuri gali sugriauti gyvenimą ne tik pačiam depresija sergančiam pacientui, bet ir jį mylintiems ar su juo susijusiems žmonėms.
– Kuo skiriasi depresija nuo liūdesio, ar gali pats ligonis, jo artimieji atpažinti ligos simptomus? Kaip liga pasireiškia iš pradžių ir kas gali nutikti, esant giliai depresijai?
– Gilią depresiją paprastai pastebi visi: žmogus „iškrenta“ iš savo gyvenimo. Jis ne tik nustoja daryti sau malonius dalykus, bet ir nebevykdo pareigų. Žlunga santykiai, darbinė ar akademinė veikla. Pati depresija yra labai sudėtinga būsena – tai nėra paprastas liūdesys. Liga ateina labai pamažu, todėl dažnai šalia esantys žmonės ar pats depresiją patiriantis žmogus gali net nepastebėti tų menkų pasikeitimų. Paradoksas, tačiau kartais „diagnozuoja“ rečiau sutinkamas žmogus, kuris staiga pasako: „Tu atrodai labai liūdnas, kas tau atsitiko?“
Ligai yra būdingi tiek su nuotaika susiję simptomai – liūdesys, dirglumas, pyktis, tiek vadinamieji pažintiniai simptomai – kai sunku sukaupti dėmesį, pablogėja trumpalaikė atmintis, sunku priimti sprendimus. Galimi miego ir apetito, seksualinio potraukio sutrikimai. Dingsta energija, gebėjimas džiaugtis, susidomėjimas. Krenta savivertė, dingsta ateities perspektyva. Dažnai pastebimi ir vadinamieji somatiniai depresijos simptomai: įvairūs skausmai, svaigimas, virškinimo sutrikimas, dusinimas ir t.t.
– Kas sukelia depresiją ir kokią įtaką ligai atsirasti turi išgyventas stresas, netektis, nelaimė? Kodėl vieni žmonės po sukrėtimų „išsikapsto“, o kiti – suserga?
– Depresijos vystymuisi įtakos turi keletas veiksnių: biologiniai, psichologiniai bei socialiniai. Pradėkime nuo pastarųjų. Tikriausiai kiekvienam aišku, kad vienišam bedarbiui svetimame krašte yra didesnė rizika, kad pablogės psichikos sveikata, negu šeimos ir giminės apsuptam save realizuojančiam žmogui. Kalbant apie psichologinius faktorius, svarbu akcentuoti asmenybės brandą, santykius su kitais, būdus, kaip reaguojama į stresą. Biologiniai-genetiniai mechanizmai, persirgtos ligos, vartotos psichoaktyvios medžiagos ir t.t. – visi faktoriai yra svarbūs. O, kalbant apie netektį, svarbu, manau, asmenybės struktūra, gebėjimas priimti tai, ką gyvenimas duoda, net patyrus netektį.
– Kas gali kas padėti išvengti ligos ir ar iš viso galima jos išvengti jei, kaip žmonės sako, „lemta“?
– Nežinau, kas, žmonių manymu, daro įtaką pačiai lemčiai. Tačiau, mano nuomone, jei jau depresija yra susijusi su biologinių, psichologinių bei socialinių priežasčių rinkiniu, tai tinkamas jų valdymas gali padėti išvengti ligos ar „išsisukti“, tikėtina, lengviau. Todėl viskas, kas tinka mūsų biologiniam, psichologiniam bei socialiniam funkcionavimui, yra veiksniai, prisidedantys prie mūsų sveikatos. Tai tikrai daug svarbiau negu bandyti sudaryti sutartis su lemtimi, pačiam nedarant nieko naudingo sau.
– Kaip nustatote depresiją, ar yra tyrimų, kurie gali padėti?
– Psichiatrai daug klausinėja ir stebi. Iš klinikinio interviu galime ne tik nustatyti, ar yra depresija, bet ir įvertinti jos sunkumą. Jei kyla sunkumų, kreipiamės į psichologus, kad atliktų įvairius testus, padedančius patikslinti diagnozę. Aišku, labai svarbu laboratoriniai bei instrumentiniai tyrimai, kad nustatytume, ar depresija nėra susijusi su kitais sutrikimais – neurologiniais, endokrinologiniais ir t.t.
– Daug žmonių stengiasi ligą „išvaikščioti“ arba nusprendžia gydytis patys, manydami, kad jei kažkokie vaistai padėjo kaimynui, turėtų padėti ir jiems. Neretai vaistu tampa alkoholis ar narkotikai. Ar pavojinga savigyda ir kuo?
– Kuo pavojinga savigyda? Kažkodėl niekas neoperuoja kojos, apendicito ir valios pastangomis nebando suvaldyti miokardo infarkto. Kai kalbame apie psichikos sutrikimus, dalis žmonių mano, kad jie tokią be galo sudėtingą sistemą, kokia yra mūsų smegenys, gali sutvarkyti patys. Arba kad tai sutvarkys kaimynas, teta, vaistinėje sutikta nepažįstama moteris. Tada žmogus užmiršta, kad Kalėdų senelis ir Dantukų fėja neegzistuoja, tačiau, tikėdamiesi stebuklo, rizikuoja imdami kažkam padėjusius (o gal nepadėjusius) vaistus iš svetimų rankų ir bandydami juos su savimi. Žmogaus smegenys – puikus organas, ištveria tikrai nemažai, tačiau kai kurie eksperimentai yra kenksmingi. Blogai ir tai, kad tokie eksperimentai atitolina tikro, efektyvaus ir saugaus gydymo pradžią.
– Neretai žmonės nusivilia ir profesionaliu gydymu – specialistai skiria vaistų, o šie nepadeda. Būna, kad nepadeda ir keli vaistai. Kodėl taip yra?
– Kartais patys žmonės tų pačių paskirtų vaistų nevartoja ar vartoja netinkamai. Bendradarbiavimas medicinoje labai svarbus. Tačiau kai kuriais atvejais, deja, ir skiriant tinkamą gydymą, ir pacientui bendradarbiaujant, ligos simptomai neišnyksta ar nesumažėja tiek, kad žmogus galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Įtakos tam turi ir asmeniniai ypatumai, dažnai susiję su genetika, kitos ligos – fizinės ir psichinės, pavyzdžiui, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis ir t.t. Kartais yra psichologinių priežasčių, kurios neleidžia tinkamai išspręsti sunkumų, turėjusių įtakos depresijos atsiradimui, vystymuisi bei palaikančių jos simptomus. Tuomet reikia ir psichologinės ar psichoterapinės pagalbos. O kartais mes net nežinome, kokie faktoriai konkrečiu atveju daro įtaką rezistentiškumo vystymuisi.
– Kaip gydoma atspari depresija, ar yra būdų padėti šiems žmonėms?
– Pasaulinėje mokslo literatūroje nurodoma daug įvairių būdų, ką daryti, jei depresijos gydymas neefektyvus. Yra galimybė keisti vaistus, vartoti jų derinius, vartoti kitas medžiagas. Taip pat žinome ir apie elektroimpulsų terapiją bei transkranijinę magnetinę stimuliaciją. Pirmasis iš paminėtų gydymo būdų yra, daugelio akimis žiūrint, kiek bauginantis, tačiau iš tiesų šiais laikais tai paprastas ir saugus gydymas. Transkranijinė magnetinė stimuliacija taikoma vis platesnėms pacientų grupėms, o viena iš indikacijų yra gydymui atspari depresija. Atsiranda ir naujų medikamentų, pasižyminčių nauju veikimo mechanizmu. Jie vėl suteikia vilties, kad jau netolimoje ateityje gydymui rezistentiška būsena nebus tokia rezistentiška, bus gana paprastai valdoma būsena.
– Ką patartumėte žmonėms, kad jie neįkliūtų į depresijos gniaužtus taip giliai, kad nebegalėtų pasveikti?
– Pirmiausia norėčiau patarti pažinti save ir kartais užduoti sau klausimus: kaip aš gyvenu? kokia mano gyvenimo kokybė? Aš kartais pasiūlau žmogui parašyti pažymį pagal dešimtbalę sistemą savo savijautai per pastarąsias septynias dienas. Pažįstant save, pastebint pokytį, galima greičiau pastebėti ligos simptomus ir laiku kreiptis pagalbos.
Kitas patarimas – pasitikėti. Išdrįsti kreiptis pagalbos, pasirodyti silpniems ir būtinai – pasitikėti. Pasitikėjimo reikia tam, kad būtų galima priimti siūlomą pagalbą, kuri dažnai nespecialistui nesuprantama, o dėl to ir bauginanti, kad būtų galima ryžtis eiti neaiškiais sveikimo keliais, lydimam nepažįstamo žmogaus – psichikos sveikatos specialisto. Pasitikėjimo reikia, kad patikėtum parinkto gydymo teisingumu, kartais iškęsti nepageidaujamus vaisto poveikius. Taigi svarbus yra savęs pažinimas ir pasitikėjimas.
