Spalio 10-ąją minint Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, „Depresijos gydymo centro“ psichologą Antaną Mockų klausiame apie svarbiausius dalykus, kuriuos pravartu žinoti prireikus psichologo pagalbos – kaip pasirinkti sau tinkamiausią specialistą, ar galima konsultacijos metu ką nors nutylėti, galiausiai, ar didesnė konsultacijos kaina garantuoja kokybę?
– Ar renkantis psichologą patartina pasikliauti artimųjų ar pažįstamų rekomendacijomis?
– Rekomendacija tikrai verta pasinaudoti, jeigu rekomenduoja žmogus, kuriam konkretus psichologas labai padėjo. Tačiau bet kuriuo atveju – su rekomendacija ar be – apie siūlomą specialistą verta pasidomėti daugiau. Pavyzdžiui, vienas iš svarbių kriterijų yra specialisto išsilavinimas – ar jis baigęs psichologiją, psichoterapiją, ar psichiatriją. Pasitaiko, kad terapijos paslaugas teikia ir žmonės be specialaus išsilavinimo.
Kitas svarbus klausimas – ar psichologas turi konsultavimo patirties. Psichologai imasi daugybės skirtingų veiklų – rašo knygas, skaito paskaitas, dirba su grupėmis, ir tikrai ne visais atvejais yra konsultavę asmeniškai – į tai reikėtų atkreipti dėmesį.
Dar vienas psichologo kokybės ženklas, mano nuomone, yra tas, kad jis pats turi būti praėjęs asmeninę terapiją. Besimokantiems psichoterapijos – tai privaloma studijų dalis, o kiti – gali pasirinkti tai patys. Sunkiai įsivaizduoju profesionalias konsultacijas, jei psichologas neturi tokios patirties.
Galiausiai, nereikėtų nurašyti ir savo vidinio balso, nuojautos. Būna, kad žmogus kreipiasi pagalbos į psichologą todėl, kad patiko jo paskaita, tekstas, pasisakymas konferencijoje ar radijo laidoje. Kartą klientas kreipėsi į mane, nes nuotraukoje internete jam pasirodžiau patikimas. Tokie pajautimai irgi gali virsti sėkmingu bendradarbiavimu.
Dar iš savo patirties galiu pasakyti, kad jeigu turite pažįstamą psichologą – nebijokite paprašyti patarimo. Nors psichologas negali konsultuoti jokių artimų ar pažįstamų žmonių, su kuriais teks turėti santykių už kabineto ribų, tačiau gali jums rekomenduoti savo kolegą. Aš pats į tokius prašymus visada atsiliepiu su džiaugsmu ir noriai padedu kad ir mažai pažįstamam žmogui, jeigu jis ieško išeities iš sudėtingos situacijos.
Ir visgi pats svarbiausias dalykas, kurį norisi patarti – nebijoti ilgiau paieškoti savo psichologo. Visiškai normalu ir prasminga nueiti pas vieną, tada pas kitą, jei reikia, ir pas trečią, ir pajausti, ar psichologas man tinka – ne tik kaip specialistas, bet kaip žmogus, kuriam rūpi man padėti.
– O ar esama kriterijų, kurie padėtų suprasti, kad konkretus psichologas man tikrai netinka?
– Svarbi vieta čia tenka vidiniam pajautimui. Sakyčiau taip: jeigu jaučiate, jog jums su psichologu nepavyksta užmegzti santykio, nepasitikite juo kaip specialistu, nuolat jaučiatės nesaugiai, jeigu jis peržengia savo profesinės etikos ribas – tai gali būti ženklai, kad reikėtų su tokiu psichologu atsisveikinti.
Tiesa, svarbu suprasti, jog nemalonūs jausmai (nepasitenkinimas, susierzinimas, pyktis) gali būti neišvengiama konsultacijų dalis tiek darbo pradžioje (juk nedrąsu su nepažįstamu žmogumi bendrauti labai asmeniškomis temomis), tiek eigoje (gali kilti nepasitenkinimas, susierzinimas ir paties psichologo atžvilgiu). Kartais pasijausti saugiai reikia daug laiko ir kantrybės – nebūtinai dėl psichologo, bet ir dėl paties kliento nesaugumo santykiuose su kitais žmonėmis.
Bet kuriuo atveju, jau lankant konsultacijas, verta susipažinti su Psichologų profesinės etikos kodeksu internete – tai gali padėti aiškiau suprasti, ar psichologas dirba profesionaliai ir nepažeidžia profesinės etikos. Gilesnis supratimas apie tai padės save apsaugoti.
– Ar psichologas turi būti man artima siela, ar man turi patikti su juo būti, o gal tai visai nesvarbu?
– Praktikoje pasitaiko atvejų, kai psichologas ir klientas jaučia sielų artumą, ir tai gali padėti sukurti emociškai saugesnę erdvę savęs tyrinėjimui. Tačiau bendrai kalbant, psichologui visai nereikia būti artima siela, kad jis galėtų padėti. Svarbu, kad su psichologu žmogus jaustųsi pakankamai saugiai ir galėtų kalbėti jautriomis asmeniškomis temomis.
– Ką daryti, jei nesinori su psichologu atvirauti tam tikromis temomis? Ar galima kažką pasilaikyti sau, ar visgi reikia būti iki galo atviram?
– Norint psichologui papasakoti apie patiriamus sunkumus, neišvengiamai reikės pasidalinti asmeniškomis detalėmis. Patirtis rodo, kad būtent atvirumas dažnai yra veiksmingos pagalbos pagrindas, todėl psichologas kuria saugią, nevertinančią erdvę, kurioje klientas leidžia iškilti visiems jausmams. Labai svarbu, kad nenoras atvirauti netrukdytų kalbėtis apie sunkumus, su kuriais klientas ateina, bet tuo pačiu galima prisiminti, kad psichologo konsultacija nėra išpažintis.
Bet kuriuo atveju, pastebiu, kad saugumas ir atvirumas, kurio mokomasi santykyje su psichologu, ilgainiui neretai persikelia į santykius su kitais žmonėmis, už kabineto ribų, ir labai pagerėja santykių kokybė su aplinka.
– Kaip atrodo pirmasis susitikimas su psichologu? Kas jo metu turėtų paaiškėti ir būti aptariama?
– Pirmojo susitikimo metu žmogus papasakoja, kokių sunkumų slegiamas atėjo pas psichologą, kaip tie sunkumai jo gyvenime atsirado, ir kokios pagalbos tikisi. Kartais šis pirminis susipažinimas gali trukti ir kelias konsultacijas. Taip pat pirmųjų susitikimų metu klientas ir psichologas susitaria – žodžiu ar raštu – koks bendro darbo tikslas, kokia numatoma trukmė, kiek kartų per savaitę bus susitinkama. Kitaip sakant, susitariama, kokią atsakomybę prisiima kiekviena pusė, kad terapija būtų veiksminga, aptariamos taisyklės dėl praleidimų, vėlavimo, apmokėjimo, atostogų. Tai rėmai, kurie psichologo-kliento santykį skiria nuo paprasto pasikalbėjimo su draugu.
– Ar esama kokio laiko standarto, kiek turi trukti žmogaus gijimo procesas (ir kartu konsultacijos), ar bent per kiek laiko turi pasimatyti pirmieji sveikimo požymiai?
– Viskas priklauso nuo to, kokie sunkumai kamuojama klientą. Pavyzdžiui, jei mėgina įveikti psichologinę krizę netekus artimojo ar mylimo darbo – tokios situacijos sprendimas gali užtrukti 10-12 konsultacijų.
Jei problemos gilios, susiklosčiusios per ilgesnį laiką, pavyzdžiui, susiję su emociniu apleistumu vaikystėje ar trauminiais išgyvenimais kaip patyčios mokykloje ar seksualinė prievarta – tuomet reikia bent vienerių metų, kad pasimatytų reikšmingesni pokyčiai. Būna, kad žmogus konsultacijas lanko ne vienerius metus, rečiau – tris ir daugiau metų. Taip pat pasitaiko, kad po metų klientas padaro pertrauką, pagyvena su atrastomis įžvalgomis ir vėliau ateina jau su naujais sau išsikeltais tikslais.
Kartais žmogui labai pagerėja jau po keleto pirmųjų susitikimų, ir atsiranda viltis, kad atrodę neįveikiami sunkumai greitai bus įveikti, tačiau dažniausiai tai apgaulinga, nes rimti sunkumai visada reikalauja ilgo ir kantraus darbo su savimi.
– Ar konsultacijų kaina parodo psichologo kvalifikaciją ir patikimumą?
– Svarbiausia ne kaina pati savaime, o ją pagrindžianti informacija – išsilavinimas, sukaupta patirtis. Todėl labai svarbu, kad psichologas visa tai nurodytų savo interneto puslapyje ar kitur, kur informuoja apie savo teikiamas paslaugas. Visgi reikia turėti omenyje, kad kvalifikuoto specialisto kaina negali būti maža, nes psichologas turi nuolat investuoti į savo profesinį tobulėjimą (asmeninę terapiją, supervizijas, tolesnes studijas, knygas, seminarus, konferencijas).
Man patinka verstis privačia praktika, nes čia nėra ką apgauti. Jei nemokėsi konsultuoti ir klientams nepadėsi išspręsti jų problemų – greitai paprasčiausiai nebeturėsi klientų ir kad ir kokia kaina būtų, nebus kas ją moka. Šia prasme, kalbant apie privačią praktiką, kaina atskleidžia psichologo paklausą, o paklausa – teikiamų paslaugų kokybę.
Vis dar yra žmonių, kurie bijo kreiptis į psichologą, nes tai gali pakenkti jų karjerai, įvaizdžiui. Ar tokia baimė pagrįsta? Ar gali privačių pokalbių metu pateikta informacija būti paskleista kitiems asmenims, įstaigoms, ar kitaip paviešinta?
Psichologo darbo etika reikalauja laikytis konfidencialumo – tai viena iš svarbių darbo su klientu prielaidų. Tačiau konfidencialumas turi savo ribas. Jei psichologas turi pagrindą manyti, jog klientas gali būti pavojingas sau ar kitiems, konfidencialumo principas gali būti sulaužytas. Apie šį savo ketinimą psichologas informuoja klientą – detaliau apie tai galite rasti minėtame „Psichologų profesinės etikos kodekse“. Tačiau konfidencialumo sulaužymo atveju turi būti pateikiama tik būtina informacija ir tik tiems asmenims, kurie rūpinasi pagalba klientui. Visais kitais atvejais bet kokia asmeninė informacija apie klientus rūpestingai saugoma.
– Kreiptis pagalbos gali trukdyti ne tik baimė pasirodyti silpnu prieš kitus, bet ir prieš save patį – tai galima pavadinti vidine stigma. Ar ji labai trukdo, ar ją galima įveikti?
– Vis dar vyrauja įsivaizdavimas, jog psichikos sutrikimų turintis žmogus yra pavojingas, linkęs į agresiją, negebantis atsakyti už savo veiksmus. Toks klaidingas manymas kuria atmosferą, kurioje psichikos sutrikimus patiriantys žmonės patys bijo kreiptis pagalbos, kad nesulauktų neigiamos reakcijos ir nebūtų laikomi pavojingais. Tokiu atveju sergantis žmogus pats atsiriboja nuo pagalbos, laikydamas save psichu, durnium, silpnu. Toks savęs paties pasmerkimas ir yra ta vidinė stigma, kuri trukdo kreiptis pagalbos.
Kita vertus, pastebiu, jog visuomenėje pamažu randasi supratimas, kad psichikos sutrikimus patiriantis žmogus nėra savaime išskirtinis, ir kad tokius sutrikimus patiria daugybė žmonių – manoma, jog bent vieną depresijos epizodą per gyvenimą patiria kiekvienas žmogus.
Vis dažniau sutinku žmones, kurie turi bendravimo su psichologais, psichoterapeutais patirtį, ja atvirai dalinasi ir jiems atrodo, jog kreiptis pagalbos yra natūralu ir visai negėda. Toks plintantis žinojimas, tikiu, pamažu vis skatina išsilaisvinti iš vidinių sienų.
– Jeigu žmogus staiga, nepranešęs, nebeateina į konsultacijas, ar psichologas turėtų juo pasidomėti – susisiekti, paklausti, kas nutiko, kaip laikosi?
– Būna, kad žmogus nieko nepranešęs nutraukia konsultacijas ir tiesiog dingsta. Tačiau psichologas tokiu atveju nieko nedaro, nes klientas laisvas apsispręsti ir nutraukti bendravimą bet kuriuo metu. Jeigu vėliau žmogus sugriš, bus galima darbą tęsti, prieš tai aptarus, kodėl bendravimas nutrūko.
– Ar psichologas konsultacijų metu turi būti proaktyvus, pavyzdžiui, inicijuoti pokalbių temas ir bendras kryptis, ar tik klausyti, ką klientas nori pasakyti?
– Pirmiausia, psichologo aktyvumas konsultacijų metu susijęs su jo paties kaip žmogaus aktyvumu – jo būdu, temperamentu. Aktyvumas taip pat priklauso nuo mokyklos, kuriai psichologas atstovauja, nes skirtingos mokyklos turi savo prieigas, kaip dirbti su žmogumi. Galiausiai, psichologo aktyvumas gali būti ir taikomo specifinio darbo metodo pasekmė – kai kurie specialistai renkasi mažiau aktyvias strategijas.
Be kita ko, psichologas visuomet vertina ir atsižvelgia į konkrečią situaciją. Sakykime, jei žmogus išgyvena psichologinę krizę, galvoja apie savižudybę – psichologas tokioje kritinėje situacijoje gali būti aktyvesnis, tiesesnis, imtis kartu su kenčiančiu žmogumi kurti būsenos stabilizavimo ir savižudybės rizikos suvaldymo planą.
– Ar verta artimąjį įtikinėti eiti pas psichologą, jeigu jis pats nenori? Ar gali iš to išeiti kas gero?
– Versti kreiptis pagalbos nėra prasminga, greitai galima pasijausti bejėgiu ir sugadinti santykius, kurie ir taip gali būti ne patys geriausi dėl artimojo išgyvenamų sunkumų, pavyzdžiui, sergant depresija gali norėtis atsiriboti. Kita vertus, išreikšti susirūpinimą dėl artimojo sveikatos, jį motyvuoti pagalbai ir padėti ją suorganizuoti – tikrai verta. Tik labai svarbu apsieiti be moralizavimų, pykčių, nes noras kreiptis pagalbos turi kilti pačiam sergančiajam. Todėl artimiesiems visada rekomenduoju išklausyti, stengtis suprasti, kalbėtis, nebijoti atvirai išreikšti susirūpinimą ir kantriai laukti momento, kai žmogus paprašys pagalbos. Turite būti iš anksto pasiruošę, kaip ir kur tą pagalbą surasti, ir, jeigu reikės, net palydėti iki specialisto durų.
