Visgi, jaunatviškas maksimalizmas ir puiki sveikata retai turi ką nors bendro – pirmąsyk susidūrus su panikos priepuoliais ir jų padariniais bei atsigulus į Kauno klinikų Psichiatrijos kliniką, karjeros planus teko kuriam laikui atidėti ir pradėti kelionę į save.

– Kaip atrodė tavo gyvenimas iki ligos? Ką veikei, kuo užsiėmei?

– Visą gyvenimą buvau maksimalistė. Mokykloje – vieni dešimtukai, vėliau – nemokamos ekonomikos studijos Vilniuje, kiekvieną semestrą gaunama stipendija. Nebūčiau galėjusi savęs pavadinti knygų graužike – juk ir kurso vakarėliai būdavo, ir draugai, ir gyvenimas bendrabutyje.

Ketvirtame kurse įsidarbinau tarptautinėje audito įmonėje, į kurią pakliūti buvo ganėtinai sunku – reikėjo praeiti tris etapus, pokalbiui ruošiausi kelias savaites, bet to labai norėjau. Vasarą prieš tai praleidau JAV, planavau ten patobulinti anglų kalbą ir vos grįžusi iškart kandidatuoti. Taip ir buvo. Spalio mėnesį grįžau į Lietuvą ir iškart nukeliavau tos įmonės link net nežiūrėdama į jokias kitas alternatyvas. Aš norėjau ten ir ne kitur. Visą mano gyvenimą taip buvo. Penktoje klasėje pasakiau, kad noriu į ekonomiką – įstojau į ekonomiką. Jokių kitų pasirinkimų nesvarsčiau.

Ten dirbti pradėjau lapkričio mėnesį, o tuo pat metu ir studijavau – koliokviumai, egzaminai, prasidėjęs audito sezonas. Dirbau keliais frontais – universitetas, praktika, darbas, o po 5 mėnesių gavau pasiūlymą tapti audito konsultante. Tuo metu buvo likęs mėnuo iki bakalauro pridavimo ir staiga supratau, jog turiu tik kursinį darbą.

Tai buvo mano vienintelis pagrindas, neturėjau net titulinio lapo, o tikslas, be abejo, buvo gauti dešimtuką. Tada pirmą kartą gyvenime teko rinktis iš dviejų alternatyvų – ar dirbti įmonėje, kurioje tau jau siūlo aukštesnes pareigas, ar norimu rezultatu pasibaigti studijas. Vienu metu, likus mėnesiui iki baigiamojo darbo pateikimo ir esant audito sezono įkarščiui, to padaryti negalėjau. Tad balandį išėjau iš darbo, per dvi savaites parašiau bakalauro darbą, liepą suorganizavau išleistuvių vakarėlį ir supratau, kad viskas.

Jonė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Kada supratai, kad gyvenimas ir savijauta keliauja žemyn? Kokie įvykiai tai nulėmė?

– Vasarą visiškai atsipalaidavau – nukrito įtampa, įmonė, iš kurios išėjau, pakvietė sugrįžti rudenį ir pradėti vėl dirbti rugpjūčio pabaigoje, supratau, kad turiu diplomą, svajonių darbą, kad man viskas gerai. Tačiau ilgainiui pastebėjau, kad jaučiuosi ne taip, kaip iki tol – labai ilgai miegu, keistai jaučiuosi. Nors visur keliavau, buvau su draugais, tačiau keistas jausmas neapleido. Kaip vėliau sakė gydytojai, nebus taip, kad po viso įtempto laikotarpio pailsėsiu dvi savaites ir užteks – man viskas prasidėjo rugpjūčio mėnesį. Kai jau turėjau eiti į darbą ir buvo suplanuota komandiruotė Latvijoje.

Komandiruotės metu būdama mokymuose pajutau, kad man prasideda neuralginiai skausmai – drasko po krūtine, nepavyksta įkvėpti. Galvojau, kad praeis savaime. Tačiau prabėgo antra, trečia diena ir niekas nesikeitė. Nuėjau į vaistinę, galvodama, kad peršalau, nusipirkau šildymo pūslę, kuri, žinoma, nepadėjo.

Vos grįžusi į Lietuvą, kreipiausi į medikus, nes neuralginiai skausmai darėsi nepakeliami ir juos jausdama nebegalėjau gyventi įprastai. Praėjau visus įmanomus tyrimus, kurie nieko neparodė, tad gavau skausmą malšinančių vaistų ir buvau išleista namo. Ilgainiui darbe tapo sunku susikoncentruoti, darbą, kuriam atlikti kažkada prireikdavo 3 valandų, dabar darydavau visą dieną, ėmiau nieko nevalgyti, stebėjau, kaip žaibiškai krenta svoris. Per tris mėnesius numečiau 9 kilogramus, tad, būdama 174 cm ūgio, svėriau 47 kg. ir buvau visiškai sudžiūvusi. Netrukus ėmė svaigti galva, eidama svirduliuodavau į šonus, kartą vairuodama tiesiog nualpau ir viskas, ką pamenu, buvo už manęs važiuojančių automobilių signalai. Atsibudau stovėdama kelkraštyje su telefonu, kurio griebiausi norėdama išsikviesti pagalbos, rankoje. Visa tai papildė nuolatinė nemiga, išsekinanti jėgas ir atimanti pojūčius. Paskutinis ženklas buvo 2017 metų rugsėjo 27-os naktį įvykęs panikos priepuolis – 6 valandos nepraeinančio ir visą kūną purtančio drebulio. Tada supratau, kad viskas. Paskambinau mamai ir pasakiau, kad man yra labai blogai. Pasiėmiau biuletenį ir į darbą nebesugrįžau.

Jonė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Kaip jauteisi po pirmosios panikos atakos? Ar bandei kreiptis į specialistus?

– Kai patyriau pirmąją panikos ataką aš nebepakilau iš lovos. Mane kaip zombį išvežė pas psichiatrą, su kuriuo turėjau privatų pokalbį ligoninėje. Jis išrašė antidepresantų, raminamųjų, kuriais mėnesį bandžiau gydytis namie. Tačiau tai ne tik nepadėjo – kasdien man darėsi vis blogiau. Nuo nuolatinės nemigos aš silpau – namuose vaikščiodavau atsirėmusi į sienas, suvalgiusi kelis šaukštus sriubos nualpdavau, o vėliau prasidėjo psichoziniai reiškiniai – likusi viena automobilyje greta parduotuvės užsirakindavau duris, nes manydavau, kad mane kažkas pagrobs. Nuvykusi į kitą kliniką ir papasakojusi savo būseną, medicinos sesuo tik išgirdo žodžius „vargu ar mes šiai mergaitei galime kuo nors padėti“.

Būtent tuomet prasidėjo gydymasis ligoninėse. Iš pradžių gulėjau Telšių psichiatrijos ligoninėje, tuomet tėvai nutarė, kad reikia mane siųsti kažkur kitur, tad atsiguliau į Kauno klinikas, kur praleidau 30 dienų. Vėliau persikėliau gyventi pas seserį į Vilnių, susiradau psichoterapeutą, ėmiau lankyti Psichikos sveikatos centro dienos stacionarą.

– Kaip vyko gydymo procesas psichiatrijos klinikoje?

– Gulint ligoninėje susidūriau su itin griežta disciplina – kėlėmės, valgėme ir gulėmės kasdien tuo pat metu. Praėjus pusryčiams visuomet laukdavo gydytojų vizitacijos, po jų – laisvas laikas, kurio metu daugelis tiesiog gulėdavo ir žiūrėdavo į vieną tašką. Man visada ruseno kažkokia viltis ir noras pasveikti, tad nuolat organizuodavau stalo žaidimus, dėliodavau dėliones. Dienos metu vykdavo psichoterapinės grupės, kuriose galėdavome kalbėtis arba klausytis kitų, vykdavo įvairūs socialiniai užsiėmimai.

Kiekvieną dieną gaudavome savo vaistų dozes, vadindavau jas rytinuku, pietinuku ir vakarinuku. Ateidavome į eilę, pasakydavome savo pavardę ir sesutė mums paduodavo tabletes. Man skirdavo tik naktinius antidepresantus, kadangi negalėdavau užmigti, ir raminamuosius, atpalaiduojančius nervinę sistemą, slopinančius įtampą, tačiau, visgi, sukeliančius priklausomybę. Man buvo pasakyta, kad dabar juos gerti yra svarbu, tačiau išeinant iš ligoninės reikės vartojimą po truputį nutraukti.

Kauno klinikų Psichiatrijos klinika yra suskirstyta sektoriais – A, B ir C. Aš gulėjau pastarajame, ribinių būsenų, sektoriuje. Pas mus galėjo ateiti lankytojai, mes patys buvome išleidžiami į klinikų teritoriją. Iš esmės čia guli žmonės, sergantys depresija ar panašiomis ligomis – kovojantys su „vidiniais demonais“, tačiau nepavojingi visuomenei. Į B sektorių, savo ruožtu, gali patekti tik šeimos nariai, o pacientai nėra išleidžiami į lauką. A sektoriuje besigydantys iš esmės yra pririšti prie savo lovų.

– Ar gydymasis klinikoje padėjo? Kaip jauteisi jo metu?

– Pradžia ten buvo labai sunki. Įžengusi ir pamačiusi tiek daug liūdnų ir ašarotų akių, aš išsigandau. Puoliau tėčiui į glėbį ir liepiau, jog vežtų mane atgal namo. Bet jie mane sustabdė, nuramino. Ir ačiū jiems, kad mano eilinių užgaidų jie šįkart nepaklausė. Tėvams užvėrus duris, aš likau viena prie tų verksmingų ir liūdnų veidų. Tapau viena jų.

Jonė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kauno klinikų Psichiatrijos klinikoje man pavyko išsigydyti nemigą, tačiau bendra savijauta išliko tokia, kokia buvo prieš ten patenkant. Tad išvažiavusi į Vilnių užsirašiau į Psichikos sveikatos centro dienos stacionarą, kuriame 6 savaites kasdien praleisdavau laiką nuo 9 iki 14 val. Ten vykdavo įvairūs užsiėmimai, terapijos – dailės, filmų terapija, psichoterapinės grupės, psichogimnastika ir kt. Iš čia išėjau patobulėjusi, sustiprėjusi, labiau pasitikinti savimi, pasisėmusi daug psichologinių žinių. Susiradau psichoterapeutą, patyriau pagerėjimą. Tačiau gana greitai vėl „kritau“ ir tai tęsėsi maždaug pusantrų metų – tik šiuo metu jau vėl jaučiuosi stabiliai, geriu palaikomąją dozę antidepresantų, kurie jau nebėra naktiniai. Šiuo metu jų kiekį po truputį mažinu, su viltimi vasarą visai nutraukti vartojimą.

– Kada supratai, jog vėl gali grįžti į įprastą gyvenimą ir ėmeisi socialinių iniciatyvų?

– Tik dabar galiu pasakyti, kad jaučiuosi stabili, kad pagaliau susidraugavau su depresija. Nesakau, kad išgijau – aš ir toliau sergu – geriu antidepresantus, einu pas psichoterapeutą, tiesiog mano ligos forma šiuo metu yra gerokai lengvesnė.

Visos iniciatyvos, kuriomis dabar užsiimu, pas mane atėjo tik išlipus iš ligos, nors norėjau to labai senai. Žinai, ligoninėje gulint idėjų prigeneruot galėjai kiek tik norisi, tad mintys plūdo be paliovos ir net knygą buvau sumąsčiusi rašyti. Tačiau kas iš to – pasiimi lapą popieriaus, tušinuką, parašai sakinį ir viską suplėšai. O ligai nuslopus viskas atėjo tarsi savaime.