Apie šiandienines naujas dailės terapijos galimybes – ergoterapeutė docentė Jolita Rapolienė, rašoma pranešime spaudai.

Kokių susirgimų atvejais dailės terapeutas gali padėti pacientui?

Dailės terapija gali būti taikoma labai įvairioms pacientų grupėms: vaikams ir suaugusiems, turintiems specialiųjų poreikių asmenims, nėščiosioms, netgi priklausomybėmis bei psichinėmis ligomis sergantiesiems. Dauguma asmenų kreipiasi į dailės terapeutus skųsdamiesi įvairiomis problemomis, kurias, neretai, sunku įvardinti žodžiais. O tai, ką tiesiogiai gali paveikti menas ir yra jausmai bei emocijos. Per emocijas menas veikia ir visą asmenybę, skatindamas tobulėti, kūrybiškai spręsti kylančias problemas.

Manau, kad dailės terapija taip pat ypač svarbi bet kokio amžiaus vaikams, dažniausiai negebantiems išreikšti savo problemų. Neįgaliems vaikams dailės terapija suteikia galimybę išreikšti save savo mintis neverbaliai, taip pat lavinami motoriniai bei pažintiniai įgūdžiai.

Jolita Rapolienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Ar efektyvi dailės terapija, kai pacientas mano, kad jis neturi jokių gabumų dailei, ar niekada jos nemėgo?

Puikiai prisimenu paskutinį atvejį, kai reabilitacijai buvo nukreipta jauna autoįvykį patyrusi mokinė su sutrikusia atmintimi ir kalba. Siekiant pagerinti rankų funkciją ir smulkiąją motoriką, kaip užimtumo priemonę jai parinkome piešimą. Ji iškart pradėjo piešti perėją ir automobilio priekinę dalį, joje išryškinant keturis Audi žiedus. Kitą dieną vėl ėmėmės piešimo, tačiau ji nepiešė. Aš jos paklausiau, gal ji kartais groja kokiu nors instrumentu ir ji iškart pradėjo piešti fortepijoną, tačiau klaviatūrą, kaip perėją. Trečią dieną paprašiau nupiešti gamtą ir ji nupiešė labai gražų mišką su medžiais ir takelį, tačiau takelis buvo perėja.

Taigi, ši jauna mergina buvo partrenkta pėščiųjų perėjoje Audi automobilio. Ji to neišsakė dėl kalbos sutrikimo ir atminties sutrikimo, tačiau baigiantis reabilitacijai ji pradėjo kalbėti geriau ir kai kartais pradėjo grįžti atmintis, ji jau galėjo pasakyti, kad atsimena, kai ėjo per perėją, kaip ją kliudė nelemtas automobilis.

Iš tiesų darbe su pacientais tenka išgirsti sakant „aš nepiešiu, nes niekada nemokėjau gražiai piešti” arba stebėti pasipriešinimo šiai veiklai išraišką. Dailės užsiėmimai nėra skirti norintiems išmokti piešti. Šis metodas nereikalauja specialių meninių sugebėjimų, čia svarbu pats kūrybinis procesas, kuris pagal poreikius gali būti gydantis, ugdantis, atpalaiduojantis.

Labai patiko mintis, kad „Dailės terapija – tai spalvų muzika, kurią išgirsti sugeba tik giliai ir nuoširdžiai bendraujantys.”

Dailės terapeutas, visgi koks tai specialistas?

Neabejoju, jog dailės terapeutai netolimoje ateityje papildys reabilitacijos komandas, ypač dirbant su pacientais, sergančiais įvairiomis nervų sistemos ligomis, esant sutrikusiai kalbai. Šie pacientai savo mintis gali perteikti piešiniuose, o dailės terapeutas geba jas perskaityti. Jungtinė antrosios pakopos studijų programa „Dailės terapija”, skaičiuojanti ketvirtą šios programos studentų laidą, unikali tuo, jog joje integruojami dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo ir socialinio darbo žinių ir praktikos aspektai.

Kiekvienas skatinamas kurti, asmeniškai analizuoti savo kūrybinius gebėjimus, atlikti savirefleksijas, tai padeda geriau pažinti save, kaip asmenį, kaip būsimą terapeutą, bei suprasti kas slypi savame pasąmoniniame lygmenyje. Dailės terapija – tarsi giliai paslėptų minčių voratinklis, toks trapus, tylus ir painus, besisupantis spalvoto piešinio mįslėje. Niekas tos mįslės neįmins, išskyrus Dailės Terapeutą, mokantį išgirsti kalbančią baimę, drovumą, nusivylimą ar lūkuriuojančią viltį... Ir mokantį pamatyti gyvenimą, slypintį už piešinių...