Kaip atpažinti toksiškus santykius?
Toksiški santykiai pagrįsti nelygiaverčiu bendravimu, nepagarba kitam. Tai reiškia, kad vienas yra galios pozicijoje, o kitas – aukos. Galios pozicijoje esantis žmogus gali taikyti įvairių formų smurtą – ne tik fizinį, bet ir psichologinį, ekonominį ir kitokį, rašoma BENU vaistinės leidinyje „Laikas sau“.
Toksišku taip pat galima vadinti ryšį, kai žmogus (dėl vienokios ar kitokios priežasties) negali santykių nutraukti. Tarkime, jis bijo būti paliktas, atstumtas, nemoka būti su savimi, to padaryti jam neleidžia jo įsitikinimai, kai liekama su žmogumi, nors santykiai ir akivaizdžiai kenksmingi.
Taip dažnai nutinka smurto ar priklausomybių aukoms. Tarsi myliu, turiu stengtis, kad kitas mestų gerti, lošti ar vartoti narkotikus, todėl prisiimu atsakomybę už jo ligą ar veiksmus. Vis dėlto kartu paminu savo poreikius, nustoju rūpintis savimi, o kartu ir slepiu nuo artimųjų, kad mano antroji pusė turi rimtų problemų.
Iš toksiškų santykių pasitraukti sunku, ypač kai žmones sieja didžiulis prieraišumas, meilė, vaikai. Nesvarbu, ar gyvenama su smurtautoju (emociniu, finansiniu, seksualiniu ir kt.), ar su priklausomu asmeniu, patiriama daug prieštaringų emocijų: pyktis, nepasitikėjimas savimi, bejėgystė, meilė, prieraišumas, abejonės, kad tas žmogus pasikeis, kad santykiai susitvarkys – galvojama, kad aš ką nors ne taip darau ir turėčiau keisti savo elgesį.
Į mane dažnai kreipiasi moterys, klausdamos, ką daryti, kad vyras su jomis bendrautų gražiau. Kai pradedu klausytis, suprantu, kad jos gyvena su smurtautoju arba priklausomu žmogumi. Kartais nesvarbu, ką jos darys, – ar bus nuostabiausios žmonos, ar raganos, niekas nepasikeis.
Kada peržengiama sveikų santykių riba?
Vienu klausimu esu kategoriška – jeigu smurtaujama, o noro ar jėgų keisti situaciją nėra, riba jau smarkiai peržengta. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo įvairių aplinkybių. Jeigu žmogus, tarkime, yra priklausomas, jis tai žino ir pripažįsta, bando gydytis ir stengiasi, santykiai veikiau yra tiesiog komplikuoti.
Truputėlį sudėtingiau, kai smurtas emocinis, nes jį labai sunku atpažinti ir suprasti. Nėra sumušimų, akivaizdžiai suniokoto buto ar neištikimybės – tarsi nieko akivaizdaus. Taigi, kurgi ta riba tarp konflikto ir emocinio smurto? Kaip suprasti, ar mane žemina, menkina, nepagarbiai elgiasi, ar mes čia tik pykstamės?
Konfliktas – ne smurtas – yra tada, kai tarp konfliktuojančių pusių išlaikomas lygiavertiškumas. Tačiau jei vienas nuolat jaučia, kad su juo elgiamasi nepagarbiai, iš jo šaiposi, jį menkina, gėdina, kontroliuoja, seka, riboja jo finansus, izoliuoja nuo žmonių, santykiai toli gražu nėra sveiki. Tokiu atveju yra keli keliai: vienas – tokius santykius nutraukti, kitas – likti ir stengtis keisti bendravimo stilių, tačiau pasiliekant planą pasitraukti. Trečias kelias – kreiptis į porų terapeutą, psichologą.
Ar smurtautojas gali pasikeisti? Yra priešingų nuomonių. Aš manau, kad gali, jeigu turi didelę motyvaciją ir pripažįsta, kad smurtauja, nuoširdžiai prisiima atsakomybę ir stengiasi. Tik šis procesas paprastai trunka ne vieną mėnesį, gali užsitęsti ir kelerius metus.
Žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad smurtas kyla iš pykčio, o jei stengsiuosi jo nesukelti, kitas nesmurtaus. Vis dėlto smurto priežastys komplikuotesnės. Jis atsiranda, kai asmuo siekia turėti galią, kontrolę (sąmoningai ar pasąmoningai) ir daro viską, kad ją turėtų – manipuliuoja, žemina, įžeidinėja, menkina ir griebiasi fizinio smurto, grasinimų.
Ar tai, kad gyvenu nuolat bijodamas, yra toksiškų santykių požymis?
Taip. Sveikuose santykiuose baimės nėra. Nebijoma, kad prieš mane bus smurtaujama ar kad „vienas alaus“ baigsis savaitiniu lėbavimu, dingimu iš namų. Jeigu tokia baimė yra, akivaizdus ženklas, jog su žmogumi palaikomi liguisti santykiai.
Grįžtant prie smurto temos – vienkartiniai atvejai, kai vienas žmogus kitam pasako ką nors itin nekorektiška, dar ne smurtas. Smurtas būna sistemingas, tikslingas, norint įžeisti. Tokiu atveju visada yra auka – žemesnės pozicijos žmogus, kuris jaučiasi skriaudžiamas, bejėgis, negalintis prieštarauti.
Kartais smurtautojas sugeba manipuliuoti taip, kad įtikina kitą žmogų, jog smurtauja jis, priverčia jį pasijausti kaltam. Raktinės frazės šios: „Mušu, nes myliu“, „Mušu, nes nusikaltai“, „Ant tavęs šaukiu, nes noriu, kad suprastum“, „Draudžiu tau kur nors eiti, nes tau taip bus geriau“ ir panašiai.
Kokie ženklai leidžia suklusti, kad santykiuose yra rimtų problemų?
Toksiški santykiai dažniausiai cikliški. Iš pradžių būna medaus mėnuo, viskas gražu, antroji pusė charizmatiška, stengiasi. Tada atsiranda įtampa, trintis, pasyvus agresyvumas. Galiausiai įvyksta konfliktas, manipuliuojama ar smurtaujama. Tada būna atsiprašinėjimų ir susitaikymo fazė, truputėlis medaus mėnesio, ir vėl viskas kartojasi iš naujo. Ilgainiui toksiškuose santykiuose vis ilgesnė darosi įtampos ir konflikto fazė, trumpesnis susitaikymas ir medaus mėnuo.
Paminėjote sąvoką „pasyvus agresyvumas“. Kokios formos ši agresija, ar ji tapati smurtui?
Moksliškai kalbant, pasyvi agresija yra tada, kai savo pyktį išreiški netiesiogiai. Pavyzdys galėtų būti toks: supyko vienas kolega ant kito ir, kol tas nematė, į jo kavą įpylė druskos. Kitas pavyzdys: vyras labai nenori į teatrą ir todėl rengiasi taip lėtai, kaip tik įmanoma, tyčia siutindamas žmoną.
Kartais žmonės pasyvią agresiją naudoja nesąmoningai. Jiems kyla stipri emocija, jie nežino, kaip kalbėtis su kitu, tyčia ignoruoja. Tarsi nieko blogo nedaro, bet tai neefektyvus problemų sprendimo būdas.
Daug produktyvesnė alternatyva – kalbėtis nuoširdžiai ir atvirai išsakyti savo nepasitenkinimą. Svarbiausia tai daryti nelaukiant, kol konfliktas pasieks maksimumą, bus daug emocijų. Galiausiai, kai kyla noras būti pasyviai agresyviam, verta paklausti savęs: o ką aš iš to išlošiu? Galbūt daugiau pasieksiu tiesiog pasakęs tiesiai: „Brangusis / brangioji, mane labai supykdė tavo žodžiai.“
Ne visada pasyvi agresija yra smurtas. Pasyvi agresija yra pasyvi agresija, kartais ji taikoma abiejų poros žmonių.
Kaip manote, ar toksiškus santykius skatina visuomenės stereotipai?
Jeigu kalbame apie tokius atvejus kaip „gera moteris nerodo savo jausmų“, „gera moteris yra patenkinta ir paklusni“, „tikras vyras neverkia“, „tikras vyras turi būti stiprus“ – tada taip. Laimė, laikai keičiasi.
Vyrai tikrai verkia, kai jie sau tai leidžia, o moteris turi teisę pykti. Klausimas – ką mes su tuo pykčiu darome? Smurtaujame, išreiškiame pasyviai agresyviai ar išsakome nuoširdžiai ir be užuolankų? Emocijos yra prigimtinė žmogaus dalis, tai gamta, bet žmogus renkasi, ką su jomis daryti.
Noriu pabrėžti, kad smurtauja anaiptol ne vien tik vyrai, ir girtauja ne tik jie. Emocinis smurtas, kaip ir seksualinis, fizinis, ekonominis ir kitoks, būna ne tik skirtingų lyčių, bet ir homoseksualiuose santykiuose.
Todėl jeigu įtariate, kad kažkas ne taip, tačiau jums patiems sunku susivokti, šiandien turime daugybę nuostabių specialistų kiekviename didžiajame mieste, taip pat veikia moterų ir vyrų krizių centrai. Jeigu nežinote, kur kreiptis, visą pirminę informaciją galite nesunkiai rasti internete.
