„Šeima jam buvo svarbiausias dalykas, todėl jis labai smarkiai supanikavo“, – tą dieną prisimena žmona.

Vyro galvoje kažkas atsitiko. Jis ėmė elgtis impulsyviai, nebandydamas išsiaiškinti situacijos, net nesusisiekęs su pačia žmona. Jis nuvyko pas draugą pranešti šią baisią, tačiau melagingą žinią.

Vyras buvo paklaikęs, nenusiramino net tada, kai pamatė žmoną. Jis pradėjo slapstytis. Artimieji ir draugai jo ieškojo visą naktį. Paryčiais žmona paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112 ir pranešė, jog dingo asmuo, jo psichika sutrikusi. Atvykusi policija išklausė moterį ir paskelbė paiešką. Vyras buvo rastas gretimame mieste. Vyrą perdavė broliui, tačiau jis blaškytis nenustojo.

„Jo akys buvo stiklinės“, – baisią dieną prisimena žmona.

Vyriškiui buvo iškviesta greitoji pagalba. Pasak žmonos, greitoji nustatė, kad vyksta šeimyninis konfliktas, neva užfiksavo ant vyro veido įbrėžimus, paklausė jo, kaip jis jaučiasi, ar reikia pagalbos, o išgirdę neigiamą atsakymą, iš iškvietimo vietos išvyko.

„Koks žmogus su sutrikusia psichika pasakys, kad jis blogai jaučiasi? Greitoji net nesigilino, kas nutiko. Nors mums vyras pasakojo, kad jį dabar kažkas seka, jį nuodija, norėjo iššokti pro langą“, – pasakojo žmona.

Kai greitajai pagalbai artimieji paskambino dar kartą, medikai neatvažiavo. Į šeimos namus atvyko policijos pareigūnai, tačiau šiems nepavyko sulaikyti nusižudyti bandžiusio vyro.

Ligoninėje medikams jo atgaivinti taip pat nepavyko. Mama ir sūnus liko vieni.

„Jei žmogui pasidaro blogai su psichika, prisišaukti pagalbos yra visiškai neįmanoma“, – nuo vyro savižudybės praėjus daugiau nei metams apmaudą liejo našlė.

Ši po incidento kreipėsi į įvairias institucijas, siekdama įrodyti, kad specialistai nesuteikė pagalbos ar veikė neprofesionaliai. Pažeidimų nebuvo nustatyta.

„Gavome atsakymą, kad pažeidimų nerasta, kiek leido galimybės, buvo viskas padaryta. Stengėmės, dirbome“, – gynėsi Molėtų rajono greitosios pagalbos centro direktorė Auksė Mackonienė.

Viename iš dokumentų buvo rašoma: „namiškiai, matydami, kad artimas žmogus elgiasi neadekvačiai, galėjo kreiptis į šeimos gydytoją ir tartis dėl paciento psichinės sveikatos būklės“.

„Bet juk buvo savaitgalis, kur rajone tokiu laiku rasti šeimos gydytoją? Mes kvietėmės greitąją pagalbą, bet mes jos negavome, – apmaudą liejo velionio žmona.

– Kaip felčerė gali nustatyti žmogaus diagnozę, su juo net nepabendravusi. Blanke net ne tokie duomenys nurodyti, pavyzdžiui, svorio. Jokios mėlynės, apdraskymo nebuvo, nors blanke tai buvo nurodyta. Pirmą kartą gyvenime mes paskambinome į greitąją ir nieko negavome.“

Moteris teigė įvairioms institucijoms uždavusi daugybę klausimų, tačiau į juos nebuvo atsakyta. Tik nustatyta, kad pagalba buvo suteikta tinkamai, vyro išgelbėti nebuvo galima.

„Aš suvokiu, kad mes jo neprikelsime, bet kad tai būtų pamoka vardan kitų žmonių. Kodėl mes taip atsainiai dirbame?“ – retoriškai klausė našlė.

„Situacija kritinė“

Molėtiškė apie tai bendravo su Seimo nariu, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos nariu Mykolu Majausku. Jam ši istorija žinoma.

„Be galo liūdna istorija, nes panašu, kad žmogaus gyvybė galėjo būti išgelbėta. Į pagalbos šauksmą sureagavo Bendrasis pagalbos centras ir dvi tarnybos. Tačiau nei viena realios savižudybės rizikos nenustatė, nors jau kitą dieną vyras nusižudė, – DELFI komentavo M. Majauskas.

– Dar daugiau, atrodo, kad atidus savižudybės rizikos vertinimas nebuvo atliktas – tiesiog pasiūlyta pasirašyti dokumentą dėl atsisakymo gydytis. Vis tik palikti žmogų galėjo tik įsitikinę, kad pavojus gyvybei negresia. Iš pateiktos informacijos, atrodo, kad pavojus gyvybei buvo. Tad tiek Bendrasis pagalbos centras, tiek greitoji medicinos pagalba, tiek policija turėjo reaguoti.“

Politikas apgailestauja, kad šalies pareigūnai ir medikai vis dar nėra pilnai apmokyti, kaip atpažinti savižudybės rizikos ženklus ir tinkamai reaguoti.

Mykolas Majauskas

„Tai nėra raketų mokslas – drąsiai, bet jautriai paklausti žmogaus, ar jis turi minčių apie savižudybę, išklausyti ir, esant rizikai, palydėti pas psichikos sveikatos specialistą. Nustačius savižudybės riziką, nereaguoti negalima, kaip ir palikti žmogaus vieno. Tokias rekomendacijas teikia Pasaulio sveikatos organizacija ir jas reikia kuo skubiau įgyvendinti, – sakė M. Majauskas.

Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narys mano, kad situacija rajonuose – kritinė. Pasak M. Majausko, psichikos sveikatos specialistų trūksta ligoninėse, poliklinikose, mokyklose.

„Prisivilioti rimtą psichologą darbui rajoninėje savivaldybėje labai sunku. Apie reziduojantį vaikų psichiatrą didelė dalis savivaldybių apskritai gali tik pasvajoti. Manau, nebeužtenka garsiai galvoti apie visuomenės psichikos sveikatą, – tvirtina politikas.

Turime investuoti į specialistų rengimą, įrodymais grįstus mokymus ir kokybiškos psichikos sveikatos pagalbos prieinamumą visoje Lietuvoje. Tai reiškia ir bent trisdešimt procentų didesnius atlyginimus psichiatrams ir psichologams valstybinėse įstaigose. Kitu atveju didžioji dalis specialistų ir toliau emigruos arba eis dirbti privačiai miestuose.“

Molėtų greitosios pagalbos centro direktorė A. Mackonienė DELFI tvirtino, kad šios gydymo įstaigos medikai dažnai keliasi kvalifikaciją, vyksta į kursus.

„Net paprasti vairuotojai tapo paramedikais. Mūsų apskrityje mes esame vieninteliai tokie. Dvejus metus vairuotojai važinėjo į mokymus Kaune. Operatyvumas mūsų yra labai geras, – tikina vadovė.

– Tiems darbuotojams, kurie suteikia tokią pagalbą, reikia pačiam būti labai stipriam ir fiziškai, ir psichologiškai. Pirmiausia reikėtų kreiptis į psichiatrus, jie nusprendžia, ar tą pacientą reikia gydyti.“

Kaip atpažinti nusižudyti ketinančio žmogaus planus ir kaip jam padėti, skaitykite tekste „Sudalyvavau 4 val. mokymuose: jei norime sušvelninti kraupią Lietuvos statistiką, tai turi žinoti kiekvienas“

Norėdami geriau suprasti, kas įvyko šioje istorijoje, pasikalbėjome su psichiatru Raimundu Alekna. Pateikiame pokalbį:

Ar egzistuoja staigus psichinės sveikatos sutrikimas, ar tai ne vieno veiksnio pasekmė?

– Išsivystyti psichozė gali tada, jei tam jau buvo padėtas tam tikras pagrindas. Tas pagrindas palaipsniui galėjo kauptis kelis mėnesius ar metus, o kažkoks vienas, labai stiprus dirgiklis gali pagaliau ir išprovokuoti tą psichozę. Žmogus galėjo vaikystėje turėti įvairių skausmingų išgyvenimų, tuomet jis reaguoja į bet kokius stresą keliančius įvykius. Nebūtinai tai pasireiškia psichikos sutrikimais, tačiau gali kilti depresijos, kamuoti miego sutrikimai, o užklupus netikėtam, stipriam dirgikliui, gali išprovokuoti psichotinę būseną.

– Vadinasi, dėl vienos aplinkybės psichinė sveikata ūmiai sutrikti negali?

– Tikrai taip. Įsivaizduokime, kas gali baisiausio nutikti? Staigi artimo žmogaus mirtis. Pasaulyje tai nutinka beveik kasdien. Žmonės juk nekrenta į psichozę. Net ir kai miršta pats artimiausias, jie išgyvena natūralų gedėjimo procesą. Jie yra sunkioje būsenoje, bet jie nėra susidūrę su vadinama psichoze. Žmogų gyvenimiškos situacijos anksčiau galėjo išvardinti taip, jog jis pasidarė jautrus beveik viskas. Žinoma, tokia situacija gali išprovokuoti ir ūmų psichikos sutrikimą.

– Apskritai, žmogui nusižudžius, artimiesiems neretai būna šokas, nes ketinimų tą padaryti net nebuvo pastebėję. Ar tai pastebėti išties sunku?

– Ne specialistui tai pastebėti tikrai labai sunku. Jei su tuo neturi patirties, tokių įvykių nėra buvę anksčiau, tai žmonės tų ženklų nelabai ir atpažįsta. Žmonės nusižudo ir gydymo įstaigose, net psichiatrinėse gydymo įstaigose, kur visi specialistai yra paruošti tuos ženklus atpažinti.

Jei žmogus pats apie tai nekalbėjo, nė karto neužsiminė, iš netiesioginių ženklų patirties neturinčiam žmogui atpažinti ketinimus yra labai sunku. Kita vertus, jei žmogaus kone kas antras žodžių junginys „eisiu nusižudyti“, ilgainiui žmonės gali pradėti į tai nekreipti dėmesio.

Raimundas Alekna

– Po savižudybės artimieji neretai save kaltina, kad nepastebėjo, nesugebėjo padėti ir panašiai.

– Savęs kaltinimas yra viena iš gedėjimo fazių – depresinė fazė, kai žmogus kaltina save. Pirma fazė – jis negali patikėti, jog tai įvyko. Paskui apninka pyktis, kaltinimas kitų. Paskui savęs kaltinimas, o paskiausiai – priėmimas to, kas įvyko. Ir tada žmogus pradeda gyventi normalų gyvenimą. Tačiau jei žmogus yra psichologiškai išbalansuotas, jis gali įstrigti kažkurioje gedėjimo fazėje. Jei, pavyzdžiui, antroje pykčio fazėje – ieško, kas kaltas, kas nepastebėjo, kas negydė, arba gydė nepakankamai gerai. O tas, kuris paeina žingsniu toliau, kaltina save.

Jūsų akimis, kokia situacija Lietuvoje kalbant apie psichologinės pagalbos suteikimą? Kaip ją būtų galima pagerinti?

– Vienintelė išeitis – šviesti visuomenę. Žmonės turi žinoti, kur gali gauti pagalbą ir kas gali gauti pagalbą. Ir tai, kad pagalba nėra kažkokia gėda.

Finansavimas sveikatos apsaugai yra mažas, todėl atsiranda daug nusivylimo šiuo sektoriumi. Tas nusivylimas vėliau atsiliepia ir santykiuose su pacientu. Santykis su pacientu turi būti empatiškas, humaniškas, supratingas.

Ką daryti, jei artimasis tiesiog paklaiksta?

Jei jie patys mato, jog nepajėgia nuraminti, tai reikia kviesti greitąją pagalbą.

– Tačiau šiame straipsnyje aptariama situacija parodė, kad pagalbą gauti sunku.

– Taip nutinka. Būna, kad pastebi ant tilto krašto atsistojusį žmogų ir pavyksta įkalbėti nenušokti, o kitas tiesiog paimtų ir vis tiek nušoktų. Kartais viskas vyksta ne taip, kaip mes suplanuojame.

– Ką mažiausiai galima būtų padaryti, jei nekviečiame greitosios?

– Pirmiausia, žmogų reikia nuvesti į saugią aplinką. Tai nėra lengva, tačiau aplinkiniai turėtų neparodyti, kad yra išsigandę žmogaus būsenos. Išgąstis vienas kita, persiduoda.