Naujausioje savo knygoje – „Žali sausainiai: knyga sveikiems neurotikams“ (leidykla „Tyto alba“) – A. Matulaitės tekstai, netikėtos, jautrios įžvalgos apie mūsų kasdienybę ir santykius, kūną ir jausmus, baimes ir atvirumą sau, kitam, savo gyvenimui.

DELFI pateikia šio kūrinio ištrauką.

Dedovščina nemarioji

„Negerk iš balutės, ožiuku pavirsi“, – prisiminiau pasakos dalį, klausydamasi kolegės dvejonių, ar jai priimti naują darbo ir mokymosi galimybių pasiūlymą, ar visgi ne.

Kai ateini į naują vietą, kuri potencialiai ilgaaam laikui gali tapti Tavo namais kokioms aštuonioms valandoms penkias dienas per savaitę, verta gerai apsidairyti, kur patekai. Dažnai savo galvoje turime kokį nors idealų vaizdą. Pavyzdžiui, pateksiu į geriausią įstaigą Europoje, mokysiuosi šauniausiame institute, dirbsiu žinomiausiame, puikiausiame, geriausią vardą turinčio prekės ženklo komandoje...

O realybė gali būti tokia, kad už šio išorinio blizgesio ir galimybės pasipuikuoti savo įstaigos vardu iš tiesų slypi naftalinu, dirbtiniu nuolankumu ar nerašytu spaudimu kvepiantys darbo santykiai.
Kartais dėl paslėptos Ego masturbacijos – išorinio kitų žmonių žavėjimosi Tavo antpečiais – priimamas sprendimas, kuriam priešinasi visas kūnas, šiaušiasi galvos ir ne tik galvos plaukeliai.

Slapta tikimasi, kad „na ir kas, kad čia dauguma tokie, kam net savo šuns pavedžioti neleisčiau“, „na ir kas, kad jie žiaurūs, nejaukūs ar neadekvatūs, man tai netrukdys būti kitokiam“, „aš juk vis tiek galėsiu išlikti savimi“.

Tiesa yra ta, kad tik labai labai nedaugeliui tai pavyksta. Savimi (jaukiu, jautriu, atviru) to neskatinančioje aplinkoje išlieka tik vienas kitas. To kaina dažnai būna arba ilgalaikis kognityvinis disonansas, galvos skausmas, vienišumas, arba poreikis ilgą laiką neatlygintinai kovoti, aukojant likusias šešiolika paros valandų. Tai labai sunku. Tad greičiausiai anksčiau ar vėliau norėsis tapti „savu“, pasitelkiant sarkazmą, dvigubus žaidimus. Taip sakant, išgeriant iš tos „balutės“.

Nes dedovščinos fenomenas itin gajus. Prakentėjus pačiam, labai sunku būti paskutine auka ilgame jų sąraše. Ne veltui sakome, kad itin dažnai tas, kas muša savo vaikus, yra muštas ir pats. O grįžtant prie mano profesijos, tik šiltai ir rūpestingai auginti psichologai ar psichoterapeutai galės būti šilti, jaukūs ir rūpestingi savo klientams. Ir jiems norėsis tokiems būti. Tik geranoriškų medikų auklėti medicinos studentai žmoniškai rūpinsis pacientais.

Tad, norėdamas gero gyvenimo sau, atsargiai rinkis ne tik čiužinį savo miegui, draugus ir partnerį savo gerovei, bet ir tą aplinką, kurioje leisi šviesiausią dienos laiką. Ir čia svarbiausia – ne išorinė šlovė, titulai ar vardai. O tai, kokia yra emocinė aplinka. Nes būtent ją paversti sava Tu turėsi.

Sėkmės žmonės ir ne

Šiandien sulaukiau klausimo: „Agne, ar yra koks išskirtinis bruožas, kuo darbo veikloje sėkmės lydimi žmonės (partneriai, šeima, komanda) skiriasi nuo tų, kuriems nuolat nesiseka?“

Atsakiau: „Man regis, yra. Pirmieji nuolat ragina, palaiko, pasitiki, drąsina vienas kitą ir juokiasi kartu. O antrieji – kritikuoja, įžvelgia reikšmingas problemas, ciniškai nepasitiki partnerių jėgomis ir gebėjimais, juokiasi viens iš kito.“

Ačiū klausiantiems, priverčiat mąstyti.

Žali sausainiai (knygos viršelis)
Foto: Leidykla "Tyto alba"

Kai darbas vyksta jam dar neprasidėjus

Pagiriamasis žodis šaunioms padėjėjoms, sekretorėms, biuro administratorėms, registratorėms, gydytojų priimamojo seselėms, gelbėjantiems IT specialistams.

Ar žinote, kad gera (žmones gerbianti, draugiška, supratinga, šilta) padėjėja gali kalnus nuversti ir daugiau nei pusę darbo padaryti dar priėmimo nesulaukus? Lygiai taip pat kaip prasta (žeminanti, pernelyg griežta, nuolat susiraukusi, arogantiška) gali negrįžtamai viską sugadinti.

Juk, deja, dažnai gatvėse vilkim ne tik paltus, bet ir įtampos „šarvus“. Nerimo „šarvus“. Ne tik kepures, bet ir nuo potencialaus pažeminimo saugančius „šalmus“. Netikėtam puolimui užtaisytus „šautuvus“. Puikus priėmimas prie durų tirpdo šiuos „šarvus“. Kelia norą nusiplėšti „šalmus“, už durų palikti „ginklus“.

Tad kai laukiamajame girdžiu: „Jūs atėjote pas geriausią šios srities specialistą“; „Tik nesijaudinkit – Jūs puikiose rankose“; „Ačiū, kad pas mus atėjote“, „Atsiprašau, bet Jums teks dar minutėlę palaukti“; „Ar galiu Jus pamaloninti puodeliu arbatos“, žinau, kad viskas gerai.

Ačiū, kad Jūs tokios (ir tokie) esate, nes leidžiate kartkartėmis nusimesti „šarvus“ pačiose netikėčiausiose vietose. Ir ačiū, kad dirbant su Jumis mums, specialistams, darbas keleriopai palengvėja. Mat sulaukę „nebešarvuoto“ žmogaus galim jį paskatinti nueiti dar giliau, dar jaukiau, operuoti ramiau, mokyti entuziastingiau. Galiausiai Jūsų dėka laimime visi.

Didesnė žmonių grupė ir pasąmonė didesnė

Su kuo ilgiau tarpusavyje bendraujančia ir kuo didesne žmonių grupe turite reikalų, tuo ir jos pasąmonė didesnė. Daugiau atsiras tokių, kurie šypsosi, nors akyse sproginėja pykčio bombos. Daugiau lipšnių, pataikaujančių. Ir svajote svajojančių, kad tai Jūs pataikautumėte jiems. Daugiau „nieko nematančių“. Tiesiog bijančių savo šešėlio. Ar besijaučiančių per gerų šiam darbui, pasauliui ar žmonijai. Daugiau nuolat susiraukusių ir to nesuvokiančių. Ir taip toliau.

Gali būti sunku atsispirti galingai bendruomenės pasąmonės jėgai. Galime imti save kaltinti. Jaustis nevisaverčiai. Neadekvatūs. Sutrikę. Ar dar blogiau – tapti mankurtais, užsiauginusiais storą ir plaukuotą begemoto odą. Ypač jei įkliuvę nesuvoksime, kas vyksta. Tačiau, sau šį (grupinio pasąmoninio) cunamio efektą įvardinus, tai stebėti tarsi spektaklį ir į jį pernelyg neįsitraukti darosi kur kas lengviau. Kvėpuokime laisvai. Kaip sakė Sokratas, „neanalizuojamo gyvenimo neverta gyventi“. Arba, kaip teigtume mes, fenomenologiniai tyrinėtojai: „Tik refleksija uždega šviesą ten, kur lig tol buvo tamsa.“

Atsakomybės dalinimosi dėsnis veikia nuolat

Su dukryte turėjome apsilankyti prekybos centre. Lyja. Tad centro viduje laiptai šlapi. Skubame. Ir netikėtai paslystu. Mano skėtis, rankinukas, pirkinių krepšelis skrieja žemyn kartu su manim. Pasiseka, kad nenuriedu kartu su vaiku, ko bijojau labiausiai. Bent mažas žmogutis lieka stovėti laiptų viršuje.

Tačiau fizinis skausmas – milžiniškas. Ir galvoju, kad nebeatsikelsiu. Vis dėlto pavyksta. Kritimo gėda – didžiulė, nes kažkokia išsiblaškiusi kerėpla jaučiuosi. Tačiau didžiausią skausmą pajuntu, supratusi, kad niekam (išskyrus mano pačios vaiką) tai nerūpi. Neapsigaukite. Žmonių pilna. Ir, deja, atsakomybės pasidalinimo dėsnis visiems jiems veikia kuo puikiausiai. Pavyzdžiui, beveik tiesiai prieš laiptus kalbasi grupelė trisdešimtmečių. Jie tik dirsteli ir, riedėjimo garsui nutilus, tarsi sakydami: „Na va, pagaliau triukšmas liovėsi“, ramiai sau tęsia pradėtą pokalbį. O man atrodo, bent vienas: „Kaip Jūs ar Tu?“, „Ar nereikia kokios pagalbos?“, būtų pakeitęs mūsų su dukryte savijautą keleriopai...

Tada suprantu, kiek nedaug tereikia žmoniškumui: net nebūtina rankos ištiesti... pakaktų šilto žvilgsnio ar jautraus klausimo. Ir vis dėlto rašau ne tam, kad skųsčiausi. O tam, kad priminčiau, jog grupiniai psichologiniai dėsniai veikia net tada, kai grupe nesijaučiame. Ačiū tai suprantantiems. Ir žinau, kad tokių daug. Galėčiau papasakoti ir tai įrodančias istorijas, bet čia ne apie tai.

Grupinis atostogų intensyvas

Norit pasinerti į totalinį buvimą kartu? Iš kur nei fiziškai, nei dvasiškai ilgą laiką pabėgti negalėsite? Viena iš galimybių – rinktis atostogas nuolat judančiame kemperyje.

Kai pagalvoji, toks savanoriškas savęs įkurdinimas mažoje nestabilioje erdvėje, kur neišvengiamai trūkinėja įprastos asmeninės ribos, galėtų būti mažiausia, ko kas nors galėtų geidauti. Juk dažnai didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame sąmoningai (ar nesąmoningai) vengdami intensyvaus buvimo vieno su kitu. Daug ir iki išnaktų dirbame ar turime kokį išskirtinai vienišą hobį (fiziškai neturime kada bendrauti). Laisvą laiką leidžiame tik su kitomis šeimomis, draugais ar platesne gimine (užsitik­riname, kad ir ne darbo metu bendrautume taip, tarsi būtume stebimi pro didinamąjį stiklą). Paneriame į alternatyvias realybes – pasitelkę knygas, filmus, internetinį bendravimą, žaidimus ar, neduok Dieve, alkoholį (emociškai nebesame kartu).

Kai šių metų pradžioje priėmiau savaitės kemperyje „penkiese neskaitant šuns“ iššūkį ir kartu su vaikais pradėjom taupyti šiai svajonei, buvau pagalvojusi apie humanistinės psichologijos klasiko Carlo Rogerso intensyvaus susitikimo (angl. encounter) psichoterapijos grupes. Su visomis jų stadijomis (formavimosi, kovojimo, normalizavimo, darnos ir pabaigos). Ir visos jos įvyko. Pirminis dalyvių susižavėjimas: „Kaip faina, čia ir virtuvė, ir dušas telpa. Miegosime visi kartu.“

Antrinė konfliktų, vienas kito kaltinimų ir nerimo stadija, kai neišvengiamai išryškėja asmeniniai skirtingumai ir erzinantys unikalumai. Tada – darbinė sutelktumo stadija, kai visi susivienija, siekdami kokio nors bendro tikslo (mus, pavyzdžiui, suvienijo būtinybė patiems pasirūpinti elementariais paties kemperio poreikiais ir netikėtai visus užpuolusi liga). Ir galiausiai – džiaugsmingos pabaigos ir grįžimo su atodūsiu į savo kasdienį gyvenimą stadija. Kur, neįtikėtina, kiekvienas turime daugiau nei 1x1 m erdvę, o pasaulis nuolat nesiūbuoja kaip pašėlęs. Jausmas, kad po šios atostogų maratono savaitės man tik­rai reikia atostogų.

Ir vis dėlto šeimos intensyvas yra vertingas dalykas. Nes galima praktiškai įsitikinti, kad, reikalui esant, iš tiesų galime veikti kaip puikiai sustyguota lygiaverčių (nors skirtingų) žmonių komanda. Be to, kai vienintelė pramoga – bendravimas, kiekvienas šeimos narys gali atrasti, koks ryšys jį sieja su kitu (skaityti, žiūrėti filmą ar žaisti dėl nuolatinio judėjimo sunkiai įmanoma). Ir, be abejo, galime pasiekti bendrų tikslų. Kad ir patys, savo jėgomis per pusantros dienos nuvykti į kalnus, į juos įkopti. Nuostabias pilis ar naujas erdves pamatyti. Kad ir, derindami besikertančius poreikius, pasirūpinti vienas kitu. Galiausiai mažoje erdvėje netgi laikytis tvarkos atrodo daug prasmingiau (tik svarbu neužstrigti antrojoje stadijoje, žr. anksčiau).

Tad pabaigėme ūgtelėję ir pradedame naujos patirties integracijos stadiją... O gyvenimo kelionė tęsiasi. Dėkoju savo bendražygiams.

Bendrumas ar prisitaikymas

Šiandien svarstau, ką reiškia „priklausyti žmonių grupei“. Manau, žmogui labai svarbu būti ko nors didesnio dalimi – šeimos, tautos, darbo kolektyvo, mokyklos, draugų, kiemo, gaujos. Tik priklausymas priklausymui nėra lygus.

Jei tam priklausymui reikia prisitaikymo. Jei nesi priimamas toks, koks esi. Kartais dygliuotas ir klystantis. Kartais – išbertas. O kartais – nuliūdęs. Jei iš Tavęs tikisi pastangų įtikti kitiems. Jei vis reikalauja būti geresniam, spalvingesniam, juodesniam ar panašesniam į pilką vidurkį. Paradoksaliai toks priklausymas tik dar labiau stip­rina vienišumą, o ne skatina bendrumo jausmą.

Tačiau, ko gero, nepasakysiu geriau, nei tai apibrėžė žinomos tyrėjos Brené Brown 2012 metais tirti aštuntokai: „Bendrumas būna ten, kur nori būti Tu ir kur Jie tavęs nori. Prisitaikymas yra ten, kur Tu iš tikrųjų nori būti, tačiau Jiems tai nerūpi.“ Tad labai linkiu surasti sau tas vietas, kur Jūs galite būti truputį laukiniai. Neapkarpyti, nesuredaguoti, neretušuoti, nesulinkę keturlinki. O kartu – trokštami ir mylimi.