Mokslininkų padarytos išvados gali pasitarnauti ieškant naujų psichikos negalę turinčių asmenų gydymo metodų.
Prisiminus įvairius žmogaus evoliucijos etapus, galima pagrįstai tvirtinti, kad baimė ir nerimas – pageidautini ir net būtini jausmai. Šios stiprios emocijos padėdavo tolimiems mūsų protėviams išvengti akistatos su plėšrūnais. Net ir dabar impulsas bėgti arba kovoti yra laikomas normalia reakciją į staiga iškilusį pavojų, rašo medicalnewstoday.com.
Jei baimė atitinka pavojaus mastą, nerimauti nereikia, nes tokia reakcija laikytina adaptyviu atsaku į stresinę situaciją. Vis dėlto kai kuriuos asmenis pavojaus akivaizdoje apima ypač stiprios emocijos.
Kaip aiškina psichikos sveikatos specialistai, jei baimė yra neproporcinga ją sukeliančiam stimului arba tęsiasi daug ilgiau nei turėtų konkrečiomis aplinkybėmis, jei dėl jos individas nesugeba įprastai jaustis ir užsiimti įprasta veikla, tokią būklę reikėtų vertinti kaip nerimo sutrikimus.
Nerimo sutrikimams priskiriamos kuo įvairiausios būsenos, būdingos 18 proc. suaugusių JAV piliečių.
Kadangi žmogaus smegenų struktūra tam tikrais atžvilgiais primena kai kurių žinduolių, be to, esama ir baimės išraiškos panašumų, tirdami gyvūnus mokslininkai įgijo vertingų įžvalgų, leidusių suformuluoti neuromokslinį baimę valdančių procesų paaiškinimą.
Ligi šiol su gyvūnais atlikti tyrimai įrodė, kad labiausiai su baimės jausmu susijusi smegenų dalis – tai migdolo formos zona – smegenėlių tonzilės. Be to, lemiamas vaidmuo tenka ir hipokampui. Pastarajame fiksuojami išgyventų emocijų prisiminimai.
Ervaino Kalifornijos universiteto (USI) mokslininkai mano, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių suprasti, kaip šios dvi sritys sąveikauja, dirginamos kokio nors baimę sukeliančio stimulo.
Dėl šios priežasties UCI neurologijos profesoriaus Jacko Lino suburta komanda nutarė išsiaiškinti, kokie nervų sistemos kanalai susiję su žmogaus juntamos baimės ir nerimo valdymu.
Mokslininkų tyrimo rezultatai buvo paskelbti žurnale „Nature Communications“.
Žmogaus atsako į baimę analizė
Devyniems tyrimo dalyviams į smegenėlių tonziles ir hipokampą buvo chirurginiu būdu įterpti elektrodai. Tada pacientams buvo nurodyta stebėti scenas iš siaubo filmų.
Smegenėlių tonzilės yra visiškai šalia pogumburio. Tai pagrindinis emocijų, emocinių reakcijų ir motyvacijos generavimo centras.
Smegenėlių tonzilės kartu su pogumburiu ir hipokampu sudaro smegenų limbinę sistemą, atsakingą už atminties ir emocijų valdymą.
Tyrimo dalyviai sirgo medikamentams nepasiduodančią epilepsija. Elektrodų įsodinimas buvo atliktas siekiant atlikti klinikinį priepuolių stiprumo įvertinimą. Tyrimo autoriai garantuoja, kad elektrodai buvo įterpti atsižvelgiant tik į klinikinius pacientų poreikius.
Mokslininkai užfiksavo pacientų nervų sistemos veiklą. Kaip aiškino vienas iš tyrimo bendraautorių, giluminiais smegenų elektrodai fiksuoja suaktyvinamus neuronus. Toks tyrimas leido realiu laiku stebėti, kaip smegenys reaguoja į baimę sukeliantį stimulą.
Specialistai išsiaiškino, kad žmogui sureagavus į emocinį stimulą iš smegenėlių tonzilių į hipokampą pradedami siųsti signalai. Smegenėlių tonzilių neuronai suaktyvinami 120 milisekundžių anksčiau nei hipokampo. Impulsų tarp dviejų smegenų sričių mainus kontroliuoja žiūrimo filmo sukeliamos emocijos. Vienkryptis duomenų perdavimas iš smegenėlių tonzilių vyksta tik tada, kai pacientas stebi baimę keliančius epizodus. Kai filmo įtampa nuslūgsta, šis procesas liaujasi.
Tyrimo autoriai mano, kad toks tikslus smegenų dinamikos ištyrimas gali būti ne menkas akstinas tolesnei pažangai šioje srityje.
Anot tyrimui vadovavusio J. Lino, tyrimas įrodo, kad iš pradžių smegenėlių tonzilėse sukuriamas emocinis relevantiškumas, o tada ši informacija perduodama į hipokampą, kad būtų užfiksuota atmintyje.
J. Linas taip pat paaiškino, kokia šio atradimo reikšmė ieškant naujų psichinių sutrikimų gydymo metodų.
Anot mokslininko, tai buvo pirmasis su žmonėmis atliktas tyrimas, leidęs nustatyti baimės apdorojimo smegenyse mechanizmą. Jį suprantant gali pavykti gerokai pasistūmėti neuropsichiatrijos srityje. Juk dabartiniai vaistai, skiriami gydant nerimo sutrikimus, veikia gana dideles smegenų sritis, todėl sukelia nepageidaujamų reiškinių. Tačiau dabar galima tikėtis, kad pavyks išrasti tik smegenėlių tonziles ir hipokampą veikiančius preparatus, taigi, koreguoti tik negatyvias, bet ne pozityvias emocijas generuojančias sritis.
Tai būtų postūmis tikslinės terapijos link, kurio, profesoriaus manymu, tikrai galima tikėtis.
