Rytas visuomeniniame transporte
„Įlipę į sausakimšą autobusą ar troleibusą, iškart patenkame į itin nepalankią aplinką, – pastebi Jūratė. – Nepalanki dėl to, kad pažeidžiama mūsų privati erdvė. Ant troleibuso ar autobuso sienos galima drąsiai parašyti – traumuojanti aplinka! Ko aš galiu tikėtis įėjęs į traumuojančią aplinką? Aš mėginu apsaugoti savo privačią erdvę, todėl iškart pašiaušiu spyglius, juk negaliu būti toks mazochistas, kad sakyčiau: ,,Lipkite, lipkite man ant kojų, stumdykitės, aš pakentėsiu, pasiaukosiu”… Tai, kad žmonės konfliktuoja, natūralu. Tai sveika, gyva reakcija, patekus į atitinkamą aplinką.
Visą miestą ir šalį galėtume suskirtsyti į tam tikro balo traumuojančias zonas – čia trys balai, ten – penki, o dar kitur – visas dešimt… Apie tai dar nekalbame, bet neišvengiamai turėsime kalbėti. Tos konfliktinės zonos galėtų ir turėtų būti tyrinėjamos.
Kita vertus, konfliktinės zonos nėra vienareikšmiškai blogas reiškinys. Kai žmonės kibirkščiuoja, konfliktuoja, jie tarsi prašo atkreipti į juos dėmesį, prašo spręsti problemą. Kur kas blogiau būtų, jei žmonės niekaip nereaguotų, nuleistų „antenas“, nuduodami, kad nieko tokio nevyksta…
Galėtume sukurti eksperimentinį autobusą į rojų, kur važiuotume visi apsikabinę, dainuodami, nes džiaugsmas jungia žmones. Kartais gerai, kai mūsų vidinė erdvė susijungia su kito žmogaus vidine erdve, tam tikrą laiką mes galime groti keturiomis rankomis kartu su savo vidiniais pasauliais, tačiau taip negali trukti ilgą laiką. Visi resursai – laiko, erdvės, yra riboti. Ir mums tai dažnai tikra drama… Tam tikrą laiką aš esu empatiškas, jaučiantis kitą žmogų, tačiau po kurio laiko grįžtu į save. Tai yra ir natūralu, ir universalu.
Diena mokykloje ar darbe
Kova dėl valdžios vyksta ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir vaikų pasaulyje, todėl susiduriame su patyčiomis, konfliktais. Didelis žingsnis į priekį, kad apie patyčias mokykloje jau kalbame, tačiau dar beveik nekalbame apie tai, kas vyksta darbe tarp suaugusiųjų. Tai vadinamasis mobingas, kai stipresnieji daro spaudimą silpnesniems pačiais įvairiausiais būdais – vadovai pavaldiniams, bendradarbiai – vieni kitiems.
Vieni taip elgiasi daugiau sąmoningai, kiti – mažiau sąmoningai, bet tai yra pikta valia. Vadovas gali žmogų pažeminti, paniekinti, iš darbo išmesti. Tyčiojamasi gali būti aktyviai, pasyviai, motyvuotai, bet ne visi žmonės atpažįsta tokį savo elgesį. Retai keliamas klausimas, o kaip aš veikiu, kokios mano veikimo pasekmės, nes ir vėl – trūksta sąmoningumo. Svarbu įsisąmoninti, ką aš jaučiu, veikdamas vienaip ar kitaip, ar aš tikrai taip noriu veikti, kaip veikiu.
Į klausimą, ar kiekvienam iš mūsų būtina praeiti šį kovos už valdžią kelią, atsakyčiau taip, kad kuo geriau žmonės pažįsta save šeimoje, kuo labiau yra ugdomi emociškai, tuo jautresni jie tampa ir sau, ir kitiems. Kai jautrumo trūksta, tuomet veikiama grubiai. Iš esmės visi mes kartais norime jaustis svarbūs, būti dėmesio centre, bet esmė yra ta, kokiais būdais to siekiame.
Mums būdingas ir sadizmas, ir mazochizmas, ir pavydas, ir daugelis kitų mūsų „nemėgstamų“ jausmų, kurių dažnai nenorime pripažinti turintys. Bet vėl – kokia šių jausmų dozė mumyse, ar mes tai atpažįstame? Kai atpažįstame savo jausmus, galime pasirinkti, kaip elgtis. Jei tų jausmų neatpažįstame, esame mažiau ar daugiau aukos arba mažiau ar daugiau budeliai. Mūsų gyvenimo kokybė ir priklauso nuo to, kaip atpažįstame savo ir kitų elgesį, ką mes su tuo darome, kaip elgiamės. Viena vertus, labai daug aplinkui yra traumuojančių aplinkybių, kita vertus – smūgiuojant sukuriama forma. Tačiau kyla klausimas, kuris smūgis mus ištiesins, o kuris – sukreivins.
Vakaro filosofija
Kuo mes skiriamės vienas nuo kito? Mūsų išorė skirtinga, tačiau visi turime tas pačias kūno dalis. Tuo tarpu labiausiai vienas nuo kito mes skiriamės saviraiška, savo vidiniu pasauliu, kuris yra unikalus. Mūsų vidinis pasaulis yra ir kuriamas, ir pats kuriasi. Svarbu, kaip mes naudojamės savo istorija, savo dabartimi, kaip mes numatome savo ateitį, kokią koncepciją turime savo gyvenimo kokybei pasiekti.
Kai numatome trumpalaikę ateitį, įjungiame vienus mechanizmus, kai ilgalaikę – kitus. Į trumpalaikę ateitį reaguojame greitai, spontaniškai, pasitelkdami drąsą arba baimę, mesdmiesi priekin ar traukdamiesi atgal, tuo tarpu ilgalaikei ateičiai reikės kur kas mažiau spontaniškumo, bet daugiau apmąstymo ir numatymo. Kuo labiau kiekvieną akimirką įsisąmoninsime, tuo lengviau galėsime eiti norima kryptimi. Itin svarbus tas klausimas, kiek aš esu sąmoningas kiekvieną akimirką, kaip save suvokiu, kaip atspindžiu.
Norėdama pasitikslinti, ar žmogus sąmoningai save suvokia, dažnai užduodu klausimą, kokie Jūsų santykiai su džiaugsmu? Džiaugsmas yra nepaprastai svarbus mūsų vidiniam pasauliui. O žmogus man atsako, kad su džiaugsmu jis išmokytas elgtis labai atsargiai, nes jei ryte džiaugsiesi, vakare gali tekti verkti. Negalime džiaugtis, kad dabar saulė šviečia, nes paskui gali pradėti lyti…
Remiamės daugybe stereotipų, bijodami džiaugtis. Kokia beprotybė susieti džiaugsmą su grėsme ar pavojumi! Kai džiaugiamės, mūsų kūnas gali pradėti šokti, bet kai atsiduodame kūno kūrybiškumi, tuomet sudėtingiau save kontoliuoti. Savo jausmus pajungiame proto kontrolei, slopiname save, bijome rizikuoti.
Vakarų kultūroje žmonės labiau leidžia sau emociškai išsiskleisti, orientacija į žmogaus vidų yra kur kas giliau išplėtota. Kultūra, kuri yra orientuota į vaikus, nebijo spontaniškumo. Juk vaikas spontaniškai džiaugiasi, liūdi, verkia, kai jam skauda. Kai kultūra leidžia vaikams skleistis, tai savo ruožtu lengviau priima ir savo vaikiškąją dalį, nebijo saviraiškos.
Tuo tarpu intelektualizuota aplinka mums tarsi sako, kad man tavęs mažai tereikia, man reikia tik tavo pagaminto produkto. Ir greitai. Tai yra žmogaus dusinimas, laužymas, nes kiekvienas iš mūsų turi savo vidinį greitį, kuris skubinant yra visiškai ignoruojamas. Kaupiasi nuolat neišreikštos emocijos, žmogaus dvasinė būsena darosi bloga. Dažnai žmogus ieško paguodos, tikėdamasis sulaukti gailesčio iš aplinkinių. Taip mes mėginame save „kanalizuoti“.
Kančios pasaulyje labai daug, juk visa pasaulio istorija – tai kančios ir skausmo istorija. Įsivaizduokime, kad visas pasaulis vienu metu pradeda kalbėti apie liūdesį, kančią, vargą, kokia ašarų jūra ar visas vandenynas susikauptų! Ir pasaulis dėl to taptų tik geresnis – žmonės suteiktų kanalą savo liūdesiui, kančiai, liūdėtų visi kartu. Toje bendrystėje žmonės atrastų džiaugsmą. Todėl ir į Jūsų klausimą, kodėl mes mėgstame žiūrėti laidas apie nelaimes, atsakyčiau taip, kad norime kartu liūdėti ir „išliūdėti“, išreikšti savo liūdesį. Į pastabą, kad tokias laidas žiūrime tik norėdami pasidžiaugti, jog nelaimė ne man, o kaimynui atsitiko, atsakyčiau, jog natūralu džiaugtis, kad šį kartą mane piktas likimas aplenkė.
Tai normalu, tačiau viskas priklauso nuo saiko – galime subtiliai pagailėti kitų, pakliuvusių bėdon, galime ir piktdžiugiškai reaguoti. Iš esmės visi mes esame broliai ir seserys, gyvenantys toje pačioje žemėje po ta pačia saule. Jei lyginame save su dviem ar trimis kaimynais, dažnai pavydime jiems, mūsų akimis žiūrint, geresnio gyvenimo, bet jei pagalvosime apie tuos kelis milijardus žemės gyventojų, tuomet pamatysime, kad yra labai daug dalykų, dėl kurių tikrai galime džiaugtis.
