Tai reiškia, kad taip ginantis nuo ŪVKTI, kyla bakterijų atsparumo antibiotikams grėsmė, didėja nepageidaujamo vaistų poveikio dažnis bei išlaidos sveikatos priežiūrai.
Bakterijos sukelia tik apie 10 proc. ŪVKTI, todėl beveik 90 proc. ŪVKTI atvejų skirti antibiotikų nėra prasmės. Profilaktiškai ŪVKTI atveju antibakterinių vaistų taip pat neturėtų būti skiriama, nes gausiais klinikiniais tyrimais įrodyta, kad antimikrobiniai vaistai ŪVKTI simptomų nepalengvina, susirgimo trukmės nesutrumpina ir nuo bakterinių komplikacijų neapsaugo.
Norint sužinoti ligos sukėlėją, būtina kuo tikslesnė virusinių ir bakterinių ŪVKTI diferencinė diagnostika. ŪVKTI pasireiškia vietiniais ir bendraisiais simptomais. Bendrieji simptomai būdingi tiek virusinėms, tiek bakterinėms ŪVKTI. Priklausomai nuo sukėlėjo skiriasi bendrųjų simptomų intensyvumas ir trukmė. Vietiniai simptomai kiek specifiškesni konkrečiam sukėlėjui, todėl diferencijuojant bakterines ir virusines ŪVKTI, dažniausiai remiamasi vietiniais simptomais: sloga, gerklės skausmu ir kosuliu.
Sloga lydi iki 87 proc. ŪVKTI, 0,5–2 proc. atvejų nosies užgulimą yra dėl (pirminio) bakterinio rinosinusito. Sekretas iš nosies ligos pradžioje paprastai būna vandeningas, vėliau tampa gleivingas ar pūlingas (tačiau tai nebūtinai yra bakterinės superinfekcijos požymis). Jei liga nesikomplikuoja, simptomai išnyksta per 4–10 dienų.
Pirmosiomis ligos dienomis sloga turėtų būti gydoma simptomiškai, ją lydi ir kosulys, gerklės perštėjimas ar balso prikimimas – kiti „peršalimo“ simptomai. Bakterinį rinosinusitą reikėtų įtarti, jei sloga ir nosies užgulimas išlieka ilgiau nei 7 dienas arba atsiranda iš naujo kartu su karščiavimu. Ūminio bakterinio sinusito diagnozė vaikams ir suaugusiems paprastai nustatoma, kai viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiai nepraeina per 10 dienų ar būklė pablogėja 5–7 parą. Bakterinio rinosinusito požymiai yra pūlinga sloga, užsitęsęs nosies užgulimas, galvos/veido skausmas, karščiavimas. Bakterinį rinosinusitą dažniausiai sukelia Streptococcus pneumoniae, Hemophilus influenzae ir Moraxella catarrhalis, todėl skiriant gydymą reikėtų rinktis šiuos sukėlėjus veikiančius antibiotikus.
Gerklės skausmą (tonzilitą, faringitą, tonzilofaringitą) 10–15 proc. suaugusių ir apie 30 proc. vaikų bei paauglių atvejų sukelia A grupės β-hemolizinis streptokokas. Labai retais atvejais tonzilofaringitą sukelia C ir G streptokokai, Neisseria gonorrhoea, Mycoplasma pneumoniae, Chlamydia pneumoniae. Atskirti A grupės β-hemolizinio streptokoko sukeltą tonzilofaringitą svarbu, nes laiku paskirtas gydymas tinkamais antibiotikais apsaugo nuo reumato bei vietinių pūlingų komplikacijų.
Faringitas ar tonzilofaringitas dažniau būna bakterinės kilmės. Gerklės skausmą lydintys sloga, kosulys, balso prikimimas, akių uždegimas rodo virusinę susirgimo kilmę. Iki 70 proc. vaikų ir iki 30 proc. suaugusių tonzilofaringito sukėlėjas yra streptokokas, kai nėra slogos, kosulio ir konjunktyvito.
Nustatyti A grupės streptokoką, kuris sukelia faringitą ir visus kitus viršutinių kvėpavimo takų sukėlėjus, galima atlikus bakteriologinį pasėlį nuo tonzilių, užpakalinės ryklės sienelės, uždegiminių vietų, nosies landų. Tiriamoji medžiaga imama steriliu vatos tamponu ir dedama į transportinę terpę. Tiriamąją medžiagą į laboratoriją reikia pristatyti per 2 val. Iki tol laikoma kambario temperatūroje.
Taip pat yra galimybė dėl šių tyrimų kreiptis į NVSPL Kauno skyrių. Priėmimo specialistai paims tepinėlį ir laboratorijoje bus atliktas tyrimas, kurio metu paaiškės, koks yra ligos sukėlėjas bei kokiems antibiotikams nustatyta bakterija jautri.
