Kas iš tiesų lemia dantų dilimą?
Dantų dilimas dažniausiai pastebimas vyresniame amžiuje, tačiau vis daugiau jaunų žmonių odontologo kabinete apsilanko dėl sutrumpėjusių ar jautresnių dantų. J. E. Milerių odontologijos klinikos „IROK“ vadovas, gydytojas odontologas Edvinas Mileris pranešime žiniasklaidai paaiškina, kad pagrindiniai aspektai, lemiantys dantų dilimą, yra kramtomųjų raumenų įtampa ir dantų griežimas – nuolatinis stiprus dantų sukandimas.
„Dantų dilimą taip pat gali lemti genetiškai netaisyklingas sąkandis bei nekokybiškas dantų plombavimas ar jų netekimas. Dantys greičiau dyla ir tada, kai be saiko vartojami gazuoti gėrimai, negydomos įvairios su skrandžiu ir virškinimu susijusios ligos, tokios kaip refliuksas.
Kalbant apie patį dantų griežimo procesą, kai kurie žmonės tiki senu mitu, kad tie, kurie griežia dantimis, turi žarnyno parazitų. Iš tikrųjų įsitempusius kramtomuosius raumenis bei, galų gale, griežimą gali sąlygoti keletas skirtingų aspektų, pavyzdžiui, nekontroliuojama emocinė įtampa. Juk šiuolaikinėje visuomenėje apstu skubėjimo, nerimo, o ir aplinkos veiksniai gali kelti nemenką stresą“, – paaiškina gydytojas.
Anot jo, dienos metu pacientai dantų griežimą gali sąlyginai kontroliuoti, tačiau naktį to padaryti patiems tampa bene neįmanoma. Jis pasakoja, kad daugybė pacientų net netiki, kad naktį griežia dantimis, mat jų partneris ar sutuoktinis tokiu metu negirdi griežimui būdingų garsų. Visgi, girgždantis griežimo garsas ne visada yra pastebimas arba tokio garsumo, kad pažadintų miegančius asmenis. Tačiau apsilankius pas odontologą, griežimo žymės būna ryškios ir aiškios.
„Daugelis pacientų taip pat klysta manydami, kad stiprus dantų sukandimas bei įsitempęs žandikaulis yra normali būsena, tačiau į tai būtina atkreipti dėmesį, jei norima išvengti problemų ateityje. Tyrimai rodo, kad naktį dantimis griežia arba stipriai juos sukanda net 1 iš 10 žmonių“, – sako odontologas.
Gali pakeisti net veido formą
E. Mileris paaiškina, jog dylant dantims visų pirma prarandamas viršutinis dantų sluoksnis emalis, o vėliau dilti pradeda ir po juo esantis dentinas. Nesiimant veiksmų ir nesikreipiant į odontologus, dilimas gali progresuoti ir pasiekti giliuosius danties audinius, pavyzdžiui, nervą.
„Kai pacientai praranda dantų kramtomuosius paviršius, gerokai suprastėja galimybė kokybiškai susmulkinti maistą. Negana to, atsiranda ir patologiniai pakitimai apatinio žandikaulio sąnaryje, jaučiamas dantų jautrumas ar skausmas.
Tačiau ir ties tuo nesibaigia dantų dilimo sukeliamos problemos – pacientai neretai patenka tarsi į užburtą ratą, mat jaučiant dantų skausmą ar jautrumą, ne taip kruopščiai valo dantis. Visa tai pamažu pavirsta į dantų ligas, tarkime, periodontitą, kuriam jau reikalingas sudėtingas gydymas. Statistika rodo, kad apie 50 proc. Europos gyventojų turi tam tikrą šios ligos formą, o 10 proc. europiečių – periodontitas jau gerokai pažengęs“, – pasakoja gydytojas E. Mileris.
Jis atkreipia dėmesį, kad žmogus, kurio sąkandis gerokai nusidėvėjęs, visada atrodo vyresnis. Tai lemia „sukritusi“ apatinė veido dalis, pasikeitusi lūpų padėtis – veidas atrodo liūdnas.
Kaip ištaisyti situaciją?
Gydytojas odontologas E. Mileris paaiškina, kad svarbiausia – nedelsti ir laiku kreiptis į specialistus, kad šie patartų, kaip užkirsti kelią dantų dilimo progresavimui ir padėtų išvengti panašių problemų ateityje. Anot jo, pats efektyviausias ir mažiausiai finansinių resursų pareikalaujantis būdas yra raumenis atpalaiduojančios kapos dėvėjimas.
„Net tie pacientai, kurie netiki, kad naktį griežia dantimis, tačiau paklauso odontologų patarimų ir pradeda dėvėti kapą, vėliau patys jos paviršiuje pamato įbrėžimus. Teisingai dėvima kapa sumažina negatyvų streso poveikį kietiesiems dantų audiniams. Tačiau svarbu įsidėmėti, kad kapa pagelbėti gali tik ankstyvose dantų dilimo stadijose, mat ji apsaugo nuo tolimesnių pažeidimų, tačiau negydo jau esamų.
Taip pat, kapa dažniausiai yra dėvima naktimis, bet kontroliuoti nevalingą griežimą reikėtų ir dienos metu. Pats paprasčiausias būdas – matomose vietose, pavyzdžiui, ant vonios veidrodžio, kompiuterio monitoriaus ar automobilio galinio vaizdo veidrodėlio priklijuoti mažą lipduką. Į jį pažvelgus prisiminsime, kad turime atpalaiduoti žandikaulį“, – sako gydytojas.
Jis priduria, kad dažnai taikomas ir prarastų audinių atkūrimas, plombuojant kompozicinėmis medžiagomis, tai – minimaliai invazinis sprendimas. Tačiau jei prarasta daug kietųjų audinių, tenka griebtis šiek tiek sudėtingesnių technikų, pavyzdžiui, dantų atstatymo įvairiomis keramikos restauracijomis mikroprotezuojant – naudojant įklotus, užklotus, dalinius vainikus ar laminates.
„Gydymo technika priklauso nuo dantų audinių pažeidimų lygio ir sudėtingumo bei kiek tai paveikia kasdienį žmogaus gyvenimą. Nors tikslingiausias dantų nusidėvėjimo ar ligų prevencijos būdas yra kasmetinė specialistų konsultacija, svarbiausia, kad vos pastebėjus pokyčius dantyse, nebūtų vengiama kreiptis į savo odontologą“, – priduria E. Mileris.
