Kalbinant geriausią metų dėstytoją, visų pirma smalsu pasiteirauti, kaip pedagogika atsirado jos gyvenime?
Doc. dr. R. Bendinskaitė sakė nesvajojusi tapti dėstytoja ir pedagogikos atsiradimą savo gyvenime vadino atsitiktinumu: „Galiu pasakyti, kad mano gyvenime – daug atsitiktinumų. Baigusi vidurinę mokyklą stojau į mediciną Kauno universitete. Neįstojau ir man pasiūlė pereiti į odontologiją (tuo metu ji buvo kitokia nei dabar, dešimtukininkai į ją nestodavo). Pagalvojau – o kodėl gi ne?“
Pašnekovės teigimu, šio sprendimo priėmimas pasuko jos gyvenimą puikia linkme.
„Tapau odontologe ir tai yra fantastiškai gerai! Labai įdomus darbas. Įstojau studijuoti tarybiniais metais, o studijas baigiau jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę – vyko dideli pokyčiai universitete, odontologijos srityje. Jeigu medicina tuo metu dar buvo, pavadinkime, vargšė, tai odontologija labai greitai pakilo skrydžiui: nauja aparatūra, metodikos, mokymus atvykstantys vesti užsieniečiai ir kt.“ – vardino ji.
Sėkmingai baigusi odontologijos studijas, doc. dr. R. Bendinskaitė įgytas žinias ėmė taikyti praktiškai: pradėjo dirbti valstybinėje ir privačioje poliklinikose. Nepaisant to, kad jos darbo laikas kasdien trukdavo 12 valandų, net ir po intensyvios darbo dienos ji nesunkiai rasdavo laiko susitikimams su draugais, sportui ir pramogoms.
„Po pusmečio mane pakvietė dirbti universitete. Panašaus darbo tuo metu tikrai neieškojau, tačiau sutikau, nes man buvo įdomu. Juo labiau, kad komandos, į kurią buvau pakviesta, užduotis buvo atkurti odontologijos studijų programą Vilniaus universitete. Taigi, ne tik odontologe, bet ir pedagoge aš tapau visiškai atsitiktinai, – juokėsi pašnekovė. – Man atrodė, kad aš atėjau dėstyti laikinai, keliems metams, o tie keli metai tęsiasi iki dabar“.
Vos baigusios studijas gydytojos odontologės darbo diena trukdavo 12 valandų. Paklausta, ar bėgant metams darbe praleidžiamas laiko kiekis pakito, gydytoja odontologė pripažino, kad ir šiandien dirba 12 valandų per dieną, o kai kada – ir ilgiau.
„Pusdienis darbo su pacientais, pusdienis su studentais, o kur dar dokumentacija, laiškai... Manęs klausia, kodėl neinu dirbti į privačią kliniką? Juk ten gaučiau daugiau pinigų. Tačiau aš visiškai negaliu skųstis dirbdama universitete, nuo darbo pradžios 1995-aisiais alga padidėjo daug kartų.
Be to, vien dirbti privačioje klinikoje nebūtų taip įdomu – rutina manęs tikriausiai nemotyvuotų. O studentai – man jie be galo įdomūs. Labai smagu, jeigu jie klausia, nebijo manęs sustabdyti, įsiterpti. Kai pradėjau dėstyti, studentai buvo už mane jaunesni maždaug 8 metais. Vėliau, metams bėgant, palaipsniui studentų amžius kito tinkančių man į vaikus, o dabar tuoj jau ir į anūkus. Kuo toliau, tuo įdomiau – sužinai jaunosios kartos aktualijas, pasiekimus, gali iš jų išmokti daugelio dalykų, sužinoti apie madą, muziką, pasaulio įvykius... Tai yra be galo įdomus darbas!“
O koks dėstytojas gali būti vadinamas geru dėstytoju?
„Manau, kad tas, kuris klausosi ir kalbasi su studentu, kuriam nėra kvailų klausimų, kuris randa laiko studentams, – nedvejodama atsako doc. dr. R. Bendinskaitė. – Šiuolaikiniai studentai yra pakankamai drąsūs kalbėtis. Anksčiau tai būdavo neįprasta ir vien dėl to, kad kaip studentas buvai labai prispaustas, nenorėčiau grįžti į studijų laikus. Visko bijojai! O jeigu kažkas ir nebijojo, tai jam ne visada gerai baigdavosi. Dabar studentai laisvesni, drąsesni“.
Pašnekovės teigimu, pagarbus dėstytojo-studento santykis neabejotinai turi privalumų ugdymo procese. Jis padeda studentams išvengti įtampos, streso, jie jaučiasi laisvi galintys klausti, tad ir geriau įsisavinti naujas žinias.
„Ne aš atsakinga krėsti studentui košę į galvą, jis turi būti suinteresuotas pasiimti iš manęs viską, ką galiu jam duoti. Todėl natūralu, kad vienas išsineš daugiau, kitas mažiau. Kažkas visai nieko neišsineš, nutrauks studijas supratęs, kad ne tuo keliu pasuko“, – sakė gydytoja odontologė.
Paklausta, ar turi pavyzdžių, į kuriuos lygiuojasi, doc. dr. Rūta Bendinskaitė teigė besimokanti iš visų, pradedant jos vaikais, studentais, pacientais ir baigiant vyriausiais kolegomis, tėvais, giminaičiais: „Žinoma, kai kada išmoksti ir to, ko arba kaip nereikėtų daryti. O motyvacijos semiuosi iš mane supančių žmonių. Jeigu man neįdomu – aš vis vien tame surandu kažką, kas man įdomu, smagu, nesvarbu, ką bedaryčiau – dėstyčiau, gydyčiau, eičiau į koncertus ar keliaučiau. Kita vertus, net nežinau, ar ta motyvacija visada man yra reikalinga dėl mano pareigingumo. Kartais jis vargina, bet aš tiesiog žinau, kad tam tikrus dalykus turiu padaryti – ir darau“.
Pokalbiui besibaigiant pašnekovė pažymėjo, kad nors ir yra labai malonu būti įvertintai geriausia Fakulteto metų dėstytoja, tačiau visa tai tėra žaidimai: „Geriausių dėstytojų yra labai daug. Ten, kur dirbu, turbūt 99 proc. dėstytojų yra geriausi, nes jie myli savo specialybę ir nors galėtų rinktis iš daugybės darbo opcijų, jie vis tiek dėsto – nori save atiduoti, pasidalinti žiniomis“.
Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!
