Pradėjus domėtis implantacijos ypatybėmis, internete galima rasti visokios informacijos. Kas yra implantai ir kaip jie pagaminami? Kodėl dantų implantacijos kainos gali skirtis net keliolika kartų ir kodėl noras sutaupyti gali tapti lemiama klaida? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Pilies odontologijos klinikos burnos chirurgas Mindaugas Pranskūnas, rašoma pranešime spaudai.

Iš ko ir kaip gaminami implantai?

Dantų implantai gaminami iš medicininio ketvirtos arba penktos klasės titano. Vienas nuo kito jie skiriasi stiprumu (penktos klasės yra tvirtesnis) ir sudėtimi. Penktos klasės titano sudėtyje esama tokių priemaišų kaip vanadis, kuris gali sukelti alerginę reakciją, o to padarinys – neprigijęs implantas. Todėl, nors penktos klasės titanas stipresnis, dauguma aukščiausios klasės implantų sistemų renkasi ketvirtos klasės medicininio titano lydinius. Kai kurie gamintojai į tokius lydinius deda cirkonio – toks mišinys ne tik pasižymi puikiu biosuderinamumu, bet ir aplenkia penktos klasės lydinį tvirtumu.

Gerą lydinį reikia tinkamai apdoroti. Apie implantų paviršių galima kalbėti dvejopai, kaip apie makropaviršių ir mikropaviršių.

Makropaviršius – tai, kas matoma plika akimi: implanto forma, kaklelio konstrukcija, sriegių dizainas, gylis ir t.t. Mikropaviršius taip paprastai neįžvelgiamas, tačiau yra itin svarbus. Po makroskopinio apdirbimo implantai smėliuojami, ėsdinami rūgštimis, vėliau šalinama smėliavimo ir ėsdinimo produktai, galiausiai implantai sterilizuojami radioaktyvia gama spinduliuote (kiekvienas šių etapų pasižymi individualia specifika, galima atskirai aptarti kokiomis medžiagomis smėliuojama ir kokia rūgštimi ėsdinama; ar pašalinami visi gamybos etapuose naudojami produktai, ar paviršius pakankamai švarus). Po tokio apdirbimo implantų mikroskopinis paviršius tampa labai nelygus, grublėtas (to ir siekiama). Tokiu būdu implanto paviršiaus plotas gali padidėti net iki 500 %.

Yra ir kitų, dar nepaminėtų, implantų gamybos proceso niuansų: implanto pakavimas, jo stabilizavimas konteineryje (sterilioje dėžutėje, kurioje laikomas implantas), pagamintų implantų kokybės kontrolė. Kiekvienas etapas išnagrinėtas iki smulkmenų, atrodytų, jog visiems turėtų būti aišku, kaip pagaminti gerą produktą. Tačiau viskas – taip pat ir kokybiškai atliktas darbas – kainuoja pinigus. Todėl pasaulyje implantų gamintojų skaičiuojama maždaug 3000, kurių produktų kokybė gali skirtis. Kas leidžia suprasti, jog skiriasi ir galutiniai rezultatai gydant pacientus.

Kas lemia dantų implantacijos kainą ir jų skirtumus?

Aptariant implantacijos procedūros kainą, reikia turėti omenyje ir kitus, kainai įtaką darančius, faktorius. Pavyzdžiui, procedūros metu naudojamos sterilios vienkartinės priemonės: apklotai, pirštinės, kaukės ir t.t. Paprastas šiukšlių konteineris tokioms atliekoms netinka, jas surenka ir utilizuoja specialios tarnybos. Kainuoja ir instrumentų sterilizavimas, patalpų dezinfekavimas, pagalbinio personalo išlaikymas ir dar daugelis kitų dalykų.

Vienas jų – audinių (kaulo ar gleivinės) regeneracijai skirtų medžiagų naudojimas. Jų kaina, kaip ir implantų, gali skirtis net dešimt kartų (ką jau kalbėti apie medžiagas, neleistinas naudoti Europos sąjungoje; dažniausiai, jos kainuoja itin pigiai). Sukurti kaulo regeneracijai skirtas medžiagas kainuoja milijonus, panašiai atsieina visa dokumentacija ir leidimai klinikiniam vartojimui gauti. Europos ekonominėje zonoje medžiagos skirtingose šalyse kainuoja maždaug vienodai, skiriasi tik PVM dydis (Lietuvoje gana aukštas). Egzistuoja ir daugiau mokesčių. Kada kalbama apie ženkliai žemesnę kainą, kyla klausimas: kurioje srityje taupoma arba išsisukinėjama, norint pateikti patrauklesnį pasiūlymą?

Kodėl patikimesnės medžiagos dažniausiai yra brangesnės?

Regeneracinių medžiagų gamybą galima palyginti su sportu – kuo daugiau laiko ir investicijų skiriama, tuo geresni rezultatai. Norint gauti geresnius klinikinius rezultatus, reikia didelių investicijų į produkto kūrimą. Prieš gaunant leidimus klinikiniam naudojimui su žmonėmis įmonės turi atlikti begalę laboratorinių tyrimų. Visas procesas nuo pradinės idėjos iki galutinio vartotojo (gydytojo) trunka kelerius metus.

Savo disertacijoje tiriu kaulinio audinio regeneracijos galimybes panaudojant medžiagas, išgaunamas iš kamieninių ląstelių. Pasaulyje yra daug mokslininkų grupių, besistengiančių pakeisti ar pagerinti šiandienines medžiagas, tačiau pats įsitikinau, jog niekas neįvyksta greitai; kartais ir vienas bandymas užtrunka kelis metus. Pabandykite įsivaizduoti situaciją, jeigu paaiškėja, kad kryptis, kuria buvo dirbama, nieko nežada. Tokiu atveju sugaištas laikas pamirštamas, tenka pradėti iš naujo.

Ar skiriasi dantų implantacija šiandien ir prieš dešimt metų?

Dantų implantacija – nuolat besikeičianti sritis. Kaip ir bet kuriame kitame moksle, išskiriama teorinė (kaip turėtų būti) ir praktinė (kaip yra realybėje) dalys. Nors daugeliui aišku, kaip pagaminti gerą implantą, galutiniai produktas vis tiek skiriasi. Šiuolaikinės techninės galimybės, regis, yra begalinės; vis dėlto net ir dabar implantai ne visada „prigyja“ (verta paminėti, jog organizmo atmestų implantų statistika šiandienai yra ne ką geresnė nei ji buvo prieš 20 ar 30 metų). Technologijos vystosi, o žmogaus organizmas lieka toks pat: taip pat gyja, taip pat serga. Aišku, šiuolaikiniai rentgeno vaizdai procedūras leidžia atlikti žymiai tiksliau, rečiau taikomi invaziniai metodai, tačiau stebuklų vis tiek nebūna.

Ar svarbios dantų implantų įsukimo kryptys ir padėtys?

Dantys žandikauliuose išsidėsto tam tikra tvarka. Pagal įvairias klasifikacijas, dantų lankų padėtis gali būti suskirstyta į taisyklingas ir netaisyklingas. Dantų implantas irgi turi savo taisyklingą įtaisymo padėtį, kuri deja, dažniausiai nebūna lengvai įgyvendinama. Iš biologinės pusės, reikalinga, kad implantą suptų nuosavas kaulas, o jo storis – 1.5 mm. Taip pat būtina, jog implanto vertikali ašis būtų tinkamoje padėtyje su kitame žandikaulyje esančiais dantimis. Tada reikia, kad implantas būtų pakankamame gylyje (kitaip matysis jo nenatūrali spalva); tačiau per giliai irgi nėra gerai, kadangi susidaro sunkiai išvalomos kišenės. Kita sąlyga – tinkama gleivinė. Aplink implantus ji turi būti fiksuota ir nepaslanki, kartais tokios aplinkybes tenka sukurti chirurgiškai. Tą atlikti yra begalė būdų, tačiau reikia skirti gleivinės storio biotipus, žinoti gamintojo protezinių dalių dizainus ir matmenis, iš kokių medžiagų jos pagamintos ir t.t. Vien diskusijoms apie gleivinės storį yra organizuojamos pasaulinės konferencijos. Visa tai gydytojas turi pritaikyti vienoje konkrečioje klinikinėje situacijoje. O dažnai išgirstu, jog kas čia yra tą varžtą įsukti.