Prieš kelias savaites netikėtai surengtoje spaudos konferencijoje Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovybė staiga prisiminė odontologijos sritį, piktinosi paslaugų įkainiais. Išbarė odontologus dėl šio, ano ir trečio, rašoma pranešime spaudai.
Odontologijos bėdos Lietuvoje – skaudžios, ir ne tik perkeltine prasme. Juk kai skauda dantį – tai viena nemaloniausių būsenų, o Lietuvos gyventojų burnos sveikatos būklė, sakykime tiesiai – tragiška. Beje, tai įvardyta pačios ministerijos parengtuose dokumentuose, pavyzdžiui – 2016 m. sausio 8 d. patvirtintame įsakyme „Dėl nacionalinės burnos sveikatos 2016-2020 metų programos patvirtinimo“. Užbėgant už akių – prieš dvejus metus patvirtinta programa, numatanti išties svarbius tikslus visuomenei, dar net nepradėta įgyvendinti.
O skaičiai kalba patys už save. Remiantis epidemiologinių tyrimų duomenimis, 2010 m. Lietuvoje dantų ėduonies paplitimas tarp 12 metų vaikų siekė 85 proc., tarp 6 metų vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas – 82 proc. Iš viso 94 proc. visų ikimokyklinio amžiaus vaikų Lietuvoje jau turi dantų ėduonies sukeltų problemų. Pagal šiuos rodiklius Lietuva smarkiai atsilieka nuo kitų ES šalių. Ir ne tik ES šalių.
Kokie asmens burnos higienos įgūdžiai Lietuvoje? Apgailėtini ir vieni blogiausių, palyginti su kitomis ES valstybėmis. Dažniau nei kartą per dieną Lietuvoje dantis valo nuo 52 iki 65 proc. mergaičių ir nuo 40 iki 42 proc. berniukų. Suaugusių burnos higienos įgūdžiai – irgi prasti.
Daugiau nei pusė tėvų Lietuvoje vaikus pas odontologą nuveda tik tuomet, kai jau susiduria su problemomis. Reguliariai, dukart per metus, pas odontologą vaiką veda apskritai tik penktadalis tėvų.
Taigi, vaikų odontologinė sveikata rūpi tik daliai tėvų ir nelabai rūpi valstybei. Tokios aplinkybės atveda į sunkiai įtikimą, blogąja prasme, situaciją – vaikai netenka sugedusių dantų. Juos reikia protezuoti. Ir, bingo – tai vykdoma valstybės lėšomis.
Absolventai tampa emigrantais
Ar nebūtų logiška visų pirma ir visomis jėgomis imtis pigesnės profilaktikos, užuot brangiai sprendus itin sudėtingas odontologinės sveikatos problemas?
Ir štai čia iškyla dar viena problema, kurią atkakliai neigia valdžia: odontologų paruošimas Lietuvoje. Mūsų šalyje 100 tūkst. gyventojų tenka 143 odontologai, ES vidurkis – 73 odontologai tam pačiam skaičiui žmonių. Kasmet 100-ui tūkst. gyventojų Lietuvoje papildomai paruošiama 5,8 odontologijos specialisto, ES – 2,5. Nuo pat 2004 m. Lietuvoje paruošiamų odontologų skaičius kasmet vis augo, ypač augo paruošiamų burnos higienistų skaičius. Lietuvos odontologų rūmų duomenimis, šiuo metu Lietuvoje išduotos 3644 licencijos gydytojams odontologams, 1111 licencijų – burnos higienistams.
2018 m. lapkritį dviejose Lietuvos aukštosiose mokyklose, ruošiančiose odontologijos specialistus – Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) ir Vilniaus universitete – iš viso mokėsi 773 studentai. Burnos higienistų situacija dar įdomesnė – juos ruošia penkios kolegijos ir vienas universitetas, pavyzdžiui, vien 2017 m. mokslo suolus paliko 154 burnos higienos specialybės absolventai. Netrukus jie išeis į darbo rinką ir kas tada?
Apie trečdalis odontologijos studijas baigusių absolventų lagaminą emigracijai susikrauna, vos gavę į rankas diplomą. Likusieji Lietuvoje jauni gydytojai, jei nori dirbti pilnu krūviu, turi blaškytis mažiausiai per 2–3 darbo vietas. Beje, jauni odontologai mielai imasi ir burnos higienistų darbo, o šiems lieka odontologo padėjėjų ar administratorių vietos. Lietuvos užimtumo tarnyba (anksčiau – Darbo birža) kas mėnesį registruoja dešimtis darbo ieškančių burnos higienistų, dantų technikų, odontologo padėjėjų.
Štai taip baigiasi brangiausios studijos medicinos srityje – LSMU odontologijos studijos atsieina nuo 4250 iki 5500 eurų per metus. Tai oficiali universiteto lentelėje „kabanti“ suma. Tačiau neseniai vykusiame Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje buvo įvardintas dar įspūdingesnis skaičius – 8500 eurų. Tai, teigiama, odontologijos studijų „savikaina“ vieneriems metams.
Kyla natūralus klausimas: kodėl mūsų vaikų dantis reikia gydyti, rauti ir protezuoti, jei šalyje šitiek investuojama į odontologų ruošimą, jei turime burnos higienistų perteklių? Kodėl vaikų odontologų Lietuvoje reikia ieškoti it adatų šieno kupetoje?
Todėl, kad 2016-2020-ųjų burnos sveikatos programa dar net nepradėta įgyvendinti, nors lėšos jai yra numatytos – tiek iš valstybės biudžeto, PSD fondo, tiek iš ES programų. Jei programa būtų įgyvendinama, poliklinikose, kitose pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose būtų įdarbinta mažiausiai 230 burnos higienistų (tiek įvardijama programoje). Jie, kaip įprasta kitose šalyse, ne tik rūpintųsi vaikais, bet ir šviestų tėvus bei apmokytų švietimo darbuotojus. Taip, taip – nieko čia stebėtino, pavyzdžiui, Švedijoje mokytojai apmokomi, kaip elgtis dantų traumų atveju, kad nukentėjęs dantis būtų išsaugotas, o vaikas išgydytas kuo greičiau ir natūraliau. Danijoje tėvai įpareigoti patys valyti vaikui dantis, iki jam sueis 12. Ir taip toliau – dalykai, kurie Lietuvoje net negirdėti, o visai netoli – kasdienybė.
Apie vaikų odontologus ir pasakyti nėra ką: jiems visoje Lietuvoje šiuo metu yra išduota 61 licencija. O vaikų – pusė milijono.
Trūksta ne tik vaikų odontologų, bet ir kitų aukštesnės kvalifikacijos odontologijos specialistų – endodontologų, ortodontų, periodontologų. Jų gausiose absolventų gretose – vienetai, kadangi... nėra kas juos paruoštų. Universitetai neskiria lėšų įdarbinti specialistams, kurie ruoštų aukštesnės kvalifikacijos odontologijos profesionalus. Juolab šie specialistai – tam tikros srities gydytojai, tuo pačiu metu dar ir dėstantys universitete – negali būti gyvi vien buvimo universitete garbe, kai už simbolinį atlyginimą tenka nešti milžinišką ne tik paskaitų ir praktinių užsiėmimų, bet ir privalomojo mokslinio darbo krūvį.
Užtat universitetai patenkinti valstybės lėšų krepšeliais, kuriuos su savimi atsineša bazinių odontologijos studijų dalyviai. Štai ir uždaras ratas: daug studentų – universitetams gerai. „Iškepame“ specialistą, net nesuteikdami jam padorių praktikos galimybių (studijos sutrumpintos iki 5 metų, įskaitant internatūrą) – ir sudie, po mūsų nors ir tvanas.
Svarbi programa – stalčiuje
Minimoje burnos higienos programoje yra daugybė pozityvių dalykų: profilaktiniai burnos sveikatos patikrinimai savivaldybėse, taisyklingos higienos mokymai vaikams, paskaitos ir individualūs mokymai tėvams, plačiau teikiamos vaikų odontologų paslaugos. Programoje kalbama netgi programėles išmaniesiems įrenginiams, kurios žaidimų forma supažindintų vaikus su burnos sveikata! Būtų tikras proveržis, jei programa nebūtų saugiai nukišta Sveikatos ministerijos stalčiuje.
Laukiamas šio nepradėto vykdyti plano rezultatas: 20 proc. sumažėjęs burnos ligų paplitimas ir intensyvumas Lietuvoje. Būtų visai smagu. Bet jei odontologinių problemų sumažėtų penktadaliu – kiek dar išaugtų emigruojančių jaunų odontologų srautas?
Išsiveržti iš šio rato niekaip nepadės SAM akcijos, nukreiptos prieš Lietuvos odontologų gildiją. Išeitis būtų subalansuoti rinkai reikalingų specialistų ruošimą ir pasirūpinti burnos higienos profilaktika visuomenėje. Tai valstybei kainuotų pigiau, nei protezuoti iškritusius vaikų dantis, bei kasmet ugdyti vis daugiau plataus profilio odontologų.
O valstybės neveiklumą šioje srityje galėtume gretinti su smurtu prieš vaikus. Nenustebkite, patys savo dokumente priminėte: „Pasaulio sveikatos organizacija, be fizinio, emocinio ir seksualinio smurto, įvardijo ketvirtą smurto prieš vaikus formą – vaikų nepriežiūrą“.
