Su išimamaisiais dantų protezais gyvenančių ir štai taip vargstančių žmonių Lietuvoje ne vienas, tačiau kiek tiksliai – niekas neskaičiuoja, o ir reikalo tai daryti nemato.

„Kam tokia statistika būtų naudinga? Ir ką su ja daryti?“ – garsiai svarsto Higienos instituto darbuotoja, mėgindama rasti bent kokių duomenų apie Lietuvos gyventojų dantų būklę. Randa tik statistikos apie vaikus, kuri irgi nedžiugina: į pirmą klasę mūsų atžalos ateina turėdamos vidutiniškai po 3,59 pieninius ėduonies pažeistus, plombuotus ar dėl ėduonies komplikacijų išrautus dantis. Pradėjusių gesti nuolatinių, t. y. tokiame amžiuje ką tik išdygusių, dantų statistinio pirmoko burnoje randama 0,32. Vaikų odontologų pastebėjimais, šie skaičiai kasmet didėja, kol galiausiai vyresniame amžiuje pavirsta dantimis stiklinėje.

Atsakau, kad žinodami skaičius, kiek ir kurių dantų neturi Lietuvos gyventojai, sveikatos politikos planuotojai galėtų parengti aiškesnę strategiją, kaip jiems padėti. Tačiau panašu, kad dantų gydymas, o juo labiau – bedančių žandikaulių atkūrimas naujausiais moksliniais pasiekimais, didžia dalimi yra pačių bedančių reikalas.

Kaip DELFI informavo Valstybinė ligonių kasa (VLK), pagal šiuo metu taikomą tvarką teisę į dantų protezavimą, kompensuojamą iš PSDF biudžeto, turi trys gyventojų grupės: žmonės, sulaukę senatvės pensijos amžiaus, neįgalieji (pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais) ir vaikai iki 18 metų. Dantų protezavimo paslaugoms kompensuoti pastaraisiais metais skiriama ir išleidžiama vis daugiau PSDF biudžeto lėšų: 2015 m. PSDF – 11 mln. eurų, 2016 m. – 12,3 mln. eurų, o 2017 m. skirta jau daugiau nei 15,6 mln. eurų.

Dantų protezavimo paslaugų išlaidos, kompensuojamos pagal faktines dantų protezavimo išlaidas, vienam asmeniui gali siekti 397,22–1222,20 eurų. Kaip teigiama VLK atsakyme, šių sumų pakanka minimaliai kramtymo funkcijai atstatyti ne pačiomis brangiausiomis medžiagomis. Apie tai, kad dantų neturintiems buvusiems ir esamiems mokesčių mokėtojams valstybė atsidėkotų moderniausiomis gydymo technologijomis, kalbų kol kas nėra.

„Šansų, kad dantų implantai taptų kompensuojami iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, mūsų nuomone, nėra daug. Yra kitų gydymo sričių, kurioms reikia didelių kompensacijų“, – įsitikinęs Šarūnas Perminas, Baltijos šalyse atstovaujantis Šveicarijos implantų gamintojui „Straumann“. Pasak pašnekovo, pasaulinė praktika yra dvejopa: Švedijoje, kur aukšti socialiniai standartai, gydymas implantais yra kompensuojamas, Vokietijoje kompensuojamas iš dalies, o kaimyninėse Latvijoje ar Estijoje, kaip ir Lietuvoje, apie kompensacijas net neužsimenama.

„Kadangi dantų implantavimo operacija yra prie brangesnių, tos kompensacijos, kurios šiandien dienai mokamos iš ligonių kasų už bedančių žandikaulių gydymą ir dantų plokštelę, yra turbūt tik dešimtadalis to, kiek reikėtų. Tad tikėtis, kad artimiausiu metu ši kompensacija padidės 10 kartų, būtų naivu“, – iliuzijų neturi Š. Perminas.

Dešimčiai pacientų pasisekė gauti nemokamai

Tuoj 70-metį švęsianti Eugenija – ne pagal metus žvitri, ir jeigu ne vis krentanti dantų plokštelė, galėtum tik stebėtis tvirta moters sveikata. Keturis vaikus užauginusi Eugenija pasakoja tipišką moterims istoriją: iki nėštumų buvę geri dantys vėliau ėmė nykti. „Tais laikais niekas apie tai, kad nėščioms reikia gerti kalcio, nekalbėjo, – prisimena sovietmečiu vaikus gimdžiusi šiaulietė. – Iš pradžių protezavau dantis po vieną, kitą, paskui pradėjo kristi tiesiog visi. Tada jau dėjau plokštelę. Viršutinė laiko kaip ir nieko, bet nuo apatinės, kiek pavalgius, ypač kietesnio maisto, pradeda labai skaudėti dantenas. Vis klijuoji, klijuoji tą plokštelę, bet kiekvieną kartą po valgio ji vis atsilaisvina. Geriau negu visai be dantų, bet vis tiek nepatogu“.

Ką reiškia pasislėpus tualete tvirčiau prisiklijuoti dantis kaskart, kai eini pietauti su bendradarbiais, žino ir panevėžietė Inga. Dailios figūros 47-erių metų moteris, skirtingai negu Eugenija, dantų neteko ne dėl dažnų nėštumų, o dėl periodontito – ligos, kai dėl smarkiai pažeistų priedančio ir dantų audinių išbyra sveiki dantys, o pats žandikaulis ištirpsta. Iš specifinės kalbėjimo manieros matyti, kad dantų plokštelės Ingos burnoje laikytis nenori ir jas, lėtai renkant žodžius, tenka prispausti lūpomis.

Linksmo būdo, bendrauti mėgstanti ir su studentais dirbanti kaunietė Veronika viršutinio dantų lanko neteko dar iki susirgdama onkologine liga, o apatinį galutinai suniokojo gydymas chemoterapija. „Plokštelės – labai nepatogu. Be to, pati burna keičiasi, ir jas vis reikia pritaikyti iš naujo“, – dalijasi bedančių vargais.

Šios trys moterys – kalbiausios pacientės, atvirai sutikusios savo istorijomis pasidalinti su žurnalistais. Iš viso Vilniaus implantologijos centre, kur vyksta mokslinis projektas „Bedančių pacientų gydymas „Straumann Pro-Arch“ metodika“, vestibiulyje lūkuriuoja dešimt tokio pat likimo draugų. Tačiau vieni varžosi klibančių dantų plokštelių ir prasto burnos kvapo, kitiems sunku apie savo bėdą atvirauti nepažįstamiems žmonėms, treti įsitempę laukia procedūrų. Nors visi dešimt žino, kad dar tą pačią dieną namo iškeliaus turėdami visus apatinius dantis, panašu, jog į burnos chirurgų rankas veržiasi patekti tik vienintelė Veronika.

Už galimybę išsiaiškinti, kaip geriau protezuoti bedantį žandikaulį ant keturių naujos kartos, itin siaurų ir plonų cirkonio ir titano lydinio implantų, mokslinio tyrimo organizatoriai visiems šiems pacientams atlygina dovana, apie kurią daugelis Lietuvos gyventojų gali tik svajoti – naujais dantimis.

Ankstų šeštadienio rytą pacientų vienu metu imasi net penkios burnos chirurgų komandos iš įvairiausių šalies miestų: Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Panevėžio, Tauragės. Naudodamos vieną technologiją, vienodo tipo implantus ir įrangą, jos per vieną dieną pasiryžusios išoperuoti visus 10 tyrimo dalyvių. Lietuvių darbą akylai stebi ir vertina implantus gaminančios kompanijos ekspertai iš Jungtinių Valstijų ir Šveicarijos. Tyrimui įpusėjus jie prisipažins, kad tokio aukšto lygio dantų implantacijos specialistų Lietuvoje nesitikėjo sutikti.

Švedijoje tokio tyrimo nebūtų

Pasak med. dr. gydytojo periodontologo Algirdo Puišio, šio tyrimo esmę tiksliausiai apibūdintų trys žodžiai: mokslas, labdara ir edukacija. „Pirmiausia, didžiausią naudą gavo pacientai. Visi jie neturėjo apatinio žandikaulio dantų, daugumai labai prastai laikėsi plokštelės – žmonės tikrąja to žodžio prasme vargo. Kiekvienam jų į apatinį žandikaulį įsriegėme po 4 implantus ir iš karto suprotezavome visus dantis.

Antra, renginys ne mažiau svarbus ir patiems gydytojams: gavome naujoviškas medžiagas ir technologijas, visi kartu jas išbandėme – tai labai didelis tobulėjimo ir mokymosi žingsnis į priekį. Trečia, toks projektas ne mažiau svarbus ir pačiai jį organizuojančiai kompanijai: tai didžiuliai dokumentacijos kiekai, surinkti klinikiniai atvejai, vėliau – publikacijų spausdinimas moksliniuose žurnaluose“, – aiškina tyrimui vadovavęs medicinos mokslų daktaras.

Sostinės klinikos „Papadent“ gydytojas Tomas Stumbrys neslepia: Lietuva tokiam tyrimui pasirinkta, nes mūsų šalyje daug bedančių. „Skaičiuojant pagal populiaciją, Lietuvoje įsukamas turbūt vienas didžiausių kiekių implantų Europoje“, – teigia medikas. Pasak jo, tai liudija ne tik aukštą mūsų gydytojų kvalifikaciją, bet ir byloja apie liūdną gyventojų dantų būklę. Pavyzdžiui, Švedijoje tokį kiekį bedančių pacientų tyrimui esą vargiai pavyktų rasti.

Kaip aiškina šveicarų kompanijos atstovas Š. Perminas, sprendimą tyrimui pasirinkti Lietuvą lėmė ne finansiniai motyvai, o implantuojančių gydytojų profesionalumas ir jų pasiekimai. Jo teigimu, lietuviai ryškiai matomi pasauliniame implantologijos mokslo kontekste: tiek odontologų, tiek įsriegiamų implantų skaičius – vienas didžiausių pasaulyje, dešimtys gydytojų odontologų atlieka aukšto lygio mokslinius tyrimus, lietuvių moksliniai darbai cituojami praktiškai visose pasaulinėse implantologijos konferencijose.

„Dėl šio mokslinio projekto konkuravome su daugeliu šalių, turėjome pristatyti savo idėjas ir sumanymus, ką norėtume ir galėtume padaryti“, – pastebėjimais antrina med. dr. A. Puišys. Tai, kad lietuviams pavyko įsiveržti į pirmaujančių mokslininkų gretas, gydytojo manymu, pirmiausia lėmė darbštumas, užsispyrimas, noras pirmauti ir įrodyti, kad Lietuva – ne trečioji pasaulio šalis, kad ji irgi gali lygiaverčiai kurti mokslą, kaip ir visos išsivysčiusios valstybės: JAV, Šveicarija, Vokietija, Japonija. „Mokslinių pajėgumų turime tikrai pakankamai, ir jeigu kažko nedarome, aiškindami, esą to neįmanoma daryti Lietuvoje, tai tėra tik dangstymasis pasiteisinimais“, – įsitikinęs implantuojantis gydytojas odontologas.

Automobilis lietuviui svarbiau nei dantys

Gydytojų teigimu, visų tyrime dalyvavusių pacientų atvejai iš esmės 100 proc. atitinka tą situaciją, kuri vyrauja vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų populiacijoje: žmonės visiškai neturi nuosavų dantų. „Mūsų gyventojų dantų būklė yra viena prasčiausių Vakarų pasaulyje, turime daug bedančių arba turinčių vos kelis dantis, kurie dažniausiai yra šalintini artimiausiu metu. Todėl reikia ieškoti sprendimų, kaip paprasčiau, greičiau ir pigiau spręsti šią opią problemą“, – pabrėžia med. dr. gyd. A. Puišys.

Pasak jo, lieka tik apgailestauti, kad Lietuvoje nusistovėjusi praktika automobiliui išleisti kur kas daugiau negu savo sveikatai. „Išdalinus dantų implantacijos kainą 10–15 metų laikotarpiui, sumos nesusidaro labai didelės, tačiau jos, kad ir kaip bebūtų gaila, tebėra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės lieka prie plokštelių“, – teigia pašnekovas.

Dvi garbaus amžiaus pacientes operavusi Vilniaus implantologijos centro gyd. Natalija Verina savo dalyvavimą tyrime vadina misija, kuri leido pagelbėti žmonėms, negalėjusiems modernaus gydymo sau leisti finansiškai. „Mokėti už implantaciją iš savo kišenės dažnam yra per brangu. Tiesa, noriu atkreipti dėmesį, kad jeigu galima panaudoti seną dantų protezą, tokiam pacientui už protezavimą papildomai mokėti nereikia, tiesiog išimamasis dantų protezas perdaromas į fiksuotą. Kita vertus, grįžkime į netolimą praeitį, kai toks neišimamasis dantų protezas būdavo tvirtinamas ant 6–8 implantų – dabar pilną žandikaulio lanką fiksuojame tik ant 4 implantų, tad, be abejo, sutaupome“, – skaičiuoja medikė.

Prakalbus apie didelę dantų implantų kainą, gyd. T. Stumbrys tvirtina, kad brangu atrodo tik iš pradžių. Tiek vieno implanto, tiek trijų dantų tiltelio kaina išeina praktiškai ta pati, tik, anot mediko, dedant tiltelį, dar sugadinami du gretimi sveiki dantys.

„Tą tiltelį po dešimties metų greičiausiai reikės keisti arba žmogus neteks kažkurio iš nušlifuotų dantų. Gausis dvigubi pinigai, o finale galbūt nebus jau trijų nuosavų dantų. Ilgalaikėje perspektyvoje implantas atsiperka visada. Jeigu jau dantų nėra, kiek to gyvenimo džiaugsmo su plokštele? Kartais taip pagalvojęs, žmogus atsisako kitų malonumų, pavyzdžiui, vienų ar kitų atostogų, ir gali sau leisti naujus dantis. Viskas priklauso nuo to, kaip susidėlioji prioritetus“, – įsitikinęs pašnekovas.

Dantų gydytojas – vis dar baubas?

Kaip rodo 2014 m. Lietuvos gyventojų sveikatos statistinio tyrimo rezultatai, su amžiumi žmonės linkę vis mažiau lankytis pas dantų priežiūros specialistą, ir tai pasakytina tiek apie vyrus, tiek apie moteris. Tačiau gyventojų, kurie apskritai bent kartą per metus kreipėsi į odontologą ar ortodontą, dalis pamažu didėja nuo 42 proc. (2005 m.) iki 47 proc. (2014 m.). Miestiečiai su dantų gydytojais sutaria geriau nei kaimo gyventojai (atitinkamai 43 ir 48 proc.). Aukšto išsilavinimo gyventojai dantis gydosi dažniau nei žemo, aukščiausias pajamas gaunantys – dažniau nei patys neturtingiausi (atitinkamai 53 proc. ir 44 proc. gyventojų). 1 proc. šalies gyventojų vis dar nurodo niekada nesilankę pas odontologą ar ortodontą.

Uoliausiai (65 proc.) pas dantų priežiūros specialistus vaikšto 15–24 metų amžiaus jaunimas, t. y. tie, kuriems nebeteko patirti sovietinio dantų taisymo be nuskausminamųjų. Tačiau dabartiniai bedančiai, kurių dažną iki tokios būklės privedė ne tik prasta higiena, bet ir dantų gydytojo baimė, pasakojimais apie jokį gydymą be skausmo netiki. Žibalo į baimės ugnį šliūkšteli ir viešojoje erdvėje sklandantys mitai, jog implantacija – skausminga, daug nepageidaujamų poveikių paliekanti ir nepatikima procedūra, todėl esą verčiau rinktis įprastus dantų protezus.

„90 proc. atvejų labiau skauda po danties rovimo, negu po paprasto nekomplikuoto implanto įsriegimo“, – ramiai dėsto gyd. T. Stumbrys. Jam antrina kolega gyd. Paulius Petravičius iš Marijampolės Balčiūnų klinikos. Pasak jo, nepatogumų jaučiama nebent pirmąjį mėnesį po implantų įsriegimo, nes atgavęs visus dantis, žmogus pradeda smarkiai kramtyti: pavyzdžiui, gali sau leisti suvalgyti šašlyko, atsikąsti obuolio, nebereikia smulkiai susipjaustyti kotleto.

„Tačiau reikia suprasti, kad implantai – naujas daiktas burnoje, pakeičiantis normalią burnos fiziologiją. Liežuvis randa kažką naujo, todėl, kol prisitaiko, gali atsirasti šveplavimas. Jeigu laukia koks nors ypatingai svarbus kalbėjimas, reikėtų jam pasiruošti iš anksto: pasiskaityti tekstą pusbalsiu, kad liežuvis nuolat darbuotųsi ir priprastų prie naujų padėčių. Be to, implantai atlieka tik kramtymo funkciją, jie neperduoda nei skausmo, nei kitų pojūčių. Todėl raumenims reikalingos bent 6–8 savaitės, kad jie pradėtų suprasti, kaip žandikaulyje viskas vyksta“, – aiškina gyd. P. Petravičius.
**
„Laimink, Dieve, jus visus. Ačiū, ačiū, ačiū“, – džiugiai glėbesčiuoja ir lenkiasi visiems iš eilės, tiek gydytojams, tiek žurnalistams, Eugenija, nebesirinkdama, kam labiausiai verta dėkoti. Atgal į Šiaulius ji išvyksta turėdama visus apatinius dantis ir, prieš uždarydama klinikos duris, valiūkiškai pamerkia susirinkusiems akį: va dabar tai pagaliau valgysiu obuolius.