Diagnozę nustatė labai sunkiai
„Mano sūnui Joeliui buvo 1,5 metų, jis pradėjo sirgti virusinėmis infekcijomis. Po kiekvieno karto kraujas vis neatsistatydavo, trombocitai krisdavo. Gydytoja mus nusiuntė į hematologinį skyrių, patikrinti kraujo. Tada prasidėjo kraujo perpylimai, tačiau kraujas vis tiek neatsistatydavo“, – savo šeimos ir Joelio istoriją pradėjo pasakoti mama Eugenija.
Sunkiausias procesas, kaip pasakojo Eugenija, buvo nustatyti tikslią diagnozę, kuo serga vaikas.
„Tai truko labai ilgai. Vaikas pradėjo sirgti 1,5 metų, o diagnozė paaiškėjo tik po metų“, – kalbėjo berniuko mama.
Dar nežinant tikslios diagnozės šeima nusprendė rizikuoti ir leisti pradėti lašinti chemoterapiją.
„Liga labai klastinga, o nuo jos nustatymo priklauso chemoterapija. Mes surizikavome ir priėmėme sprendimą, kad lašiname chemiją. Tai buvo ruduo. Tyrimai buvo siųsti ir į Vokietiją, nes gydytojai norėjo pasitarti dėl diagnozės. Tačiau anksčiau laiko nusprendėme lašinti chemiją, gydytoja suprato, kad liga persimetė į kraują, todėl laukti nebegalima“, – sakė Eugenija.
Šeimoje Joelis – tikras stebuklas
Iš pradžių, pasak pašnekovės, buvo gydyta leukemija.
„Buvo sulašinta labai agresyvi chemoterapija, bet pavyko sklandžiai ją išgyventi. Tai vyko nuo rugsėjo iki lapkričio pradžios, prieš 4 metus“, – prisiminė moteris.
Po sulašintos chemoterapijos šeimai leido pailsėti, o tada laukė kaulų čiulpų transplantacija.
„Ji buvo labai sėkminga, nes abi sesės tiko būti donorėmis. Pasirinkome vyresnę seserį donorystei, kaip sąmoningesnę. Transplantacija buvo sėkminga, kaulų čiulpai buvo priimti“, – sakė Eugenija.
Iš viso šeimoje auga 4 vaikai, o Joelis yra trečiasis. Dabar moteris prisimena, kad laikas, kai buvo kovojama už Joelio gyvybę, buvo itin sunkus, tačiau pasiduoti neleido tikėjimas.
„Teko gyventi sunkiu režimu, nuo ryto iki ryto, miego trūkumas buvo be galo didelis. Norėjosi tiesiog pasiduoti. Bet suvokiau, kad negaliu, reikia kovoti už vaiko gyvybę.
Visa tai ištverti man padėjo tikėjimas. Tuo metu jau buvome tikėjimo kelyje, bet, manau, kad jis atsirado dar gilesnis. Supratau, kad esu ne viena. Tuo, kuo džiaugėmės anksčiau, dabar pradėjome džiaugtis ir bet kokiu mažu dalyku. Visa tai nutiko dėl Joelio. Ten palaidojau save visą, teko palaidoti ambicijas, norus, gyvenau tik kovoje už gyvybę, tai buvo svarbiausia“, – kalbėjo Eugenija.
Dabar Joeliui jau 7 metai, berniukas eina į pirmą klasę. Mama sako, kad vaikui sekasi tikrai gerai, o šeimoje jis – tikras stebuklas.
„Galbūt jam mokykloje šiek tiek sunkesnė adaptacija, nes jis nelankė darželio, ilgą laiką buvo ligoninėje. Staiga jam reikėjo ateiti į klasę, derintis prie kitų vaikų, dėl to buvo sunku, dar ir dabar nėra lengva, guodžiasi, kad nori greičiau namo“, – šypsosi Joelio mama.
Didesnį dėmesį, kaip pasakoja Eugenija, skiria ne berniuko mokslui, o jo emocinei, psichologinei savijautai.
„Jis labai protingas, išmintingas, mūsų šeimos viltis. Kai užklumpa tokia liga tu supranti, kad negali pasiduoti, tai labai sustiprina. Manau, nebėra jokių kitų dalykų, ko nebegaliu. Nebėra baisiau už ligą, už mirtį“, – sakė pašnekovė.
Moteris drąsina ir kitas šeimas, kurioms teko toks išbandymas.
„Norėčiau padrąsinti visus sergančius. Per šį kelią sutikau labai daug gerų žmonių, daug dvasininkų, kurie mane stiprino. Turėjau išmokti save nuraminti, priimti tas patirtis ramiai ir klausyti savo širdies. Man padėjo malda ir tikėjimas, kad vaikas pasveiks.
Jis pilnai pasveiko, nematau jokių ligos pėdsakų, toks jausmas, kad ligos nebuvo. Aš labai tikėjau Dievu, jis man davė daug jėgų, stiprybės. Viso gydymo metu man ypač skambėjo žodžiai iš Šventojo Rašto – „nebijokite“. Palinkėčiau drąsos visoms mamoms, vaikams, svarbiausia yra neprarasti tikėjimo“, – sakė Eugenija.
Stebės pagydytus pacientus
Trečiadienį Santaros klinikose surengtoje spaudos konferencijoje buvo pristatyta naujo padalinio veikla, kurioje bus stebimi nuo vėžio gydyti pacientai.
Pasak medikų, nors pagydyti ar sustabdyti vėžį labai svarbu, taip pat svarbu yra ir liekamieji reiškiniai po gydymo. Gydymas nuo vėžio gali būti itin toksiškas kūnui, todėl stengiamasi, kad pacientų gyvenimo kokybė nukentėtų kaip įmanoma mažiau. O tam reikia stebėsenos net ir pasveikus.
Medikų teigimu, gydymas nuo vėžio gali būti ne tik ūmus, pasireiškiantis paties gydymo metu, bet ir ilgalaikis, pasireiškiantis vėliau, bėgant metams. Vienas iš liekamųjų reiškinių – poveikis širdžiai, galintis atsirasti po 5–10 metų nuo vėžio gydymo. Tyrimai rodo, kad gydytiems pacientams dėl vėžio rizika bėgant metams dėl širdies problemų smarkiai padidėja.
VUL Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro vadovė prof. Jelena Rascon konferencijoje pasakojo, kad pacientų stebėsena po gydymo buvo atliekama ir seniau, tačiau norint ją atlikti kokybiškiau, reikalingi specializuoti centrai.
„Juose medikai žino, ko tikėtis, kokių problemų ieškoti. Santaros klinikose įsteigiamas toks padalinys, kur bus stebimi pasveikę pacientai. Tai nereiškia, kad kiekvienam pacientui vystysis širdies pažeidimai ar skydliaukės ligos. Tačiau kiekvienam tai pasireiškia skirtingai“, – sakė prof. J. Rascon.
