Stengiasi visiems įtikti ir nesipriešinti

Pasak N. Bagdonaitės, geriančios moterys yra labai permainingos, jos nuolat gyvena tarsi dviejose pasauliuose. Ryte atsikėlusios gali turėti daug jėgų pokyčiams, prižadėti sau, kad nebevartos alkoholio, susitvarkys gyvenimą, bus geros mamos, žmonos, darbuotojos. Bet dienos metu viskas pradeda griūti, o pastangos išsenka.

„Mąstymas keičiasi į aukos kryptį, kad yra bejėgės, nieko nepakeis, arba kad daug dirba ir nusipelno bent jau išgerti“, – sakė laidos pašnekovė.

Neringa Bagdonaitė

G. Petronienė taip pat pastebi, kad su problema, jog vakare nebėra jėgų kovoti, susiduria ir valgymo sutrikimų turintys žmonės, taip pat tie, kurie stengiasi valdyti pyktį.

Priklausomos moterys dažnai itin smarkiai stengiasi visiems įtikti, būti geros žmonos, mamos, niekada nerodyti silpnumo, nesipriešinti, neprieštarauti.

„Jos nesupranta, kas vyksta viduje, kodėl norisi alkoholio, kur per daug iš savęs reikalauja, kur pervargo, gal ant kažko pyksta. Alkoholis joms būna tarsi iliuzinė apglėbianti mama, kai jos pačios nemoka savimi pasirūpinti, reguliuoti savo jausmų. Visa tai atlieka alkoholis“, – kalbėjo N. Bagdonaitė.

Šios moterys, kaip pasakojo N. Bagdonaitė, gyvena labai įtemptą gyvenimą, nori viską padaryti labai gerai, tačiau dažnai jaučiasi nevertingos. Jos linkusios prisiimti už visus atsakomybę, tarsi yra atsakingos už visų šeimos narių laimę. Jei kažko nepavyksta sukontroliuoti, priklausoma moteris linkusi griūti į visišką bedugnę, prasideda panikos atakos, o savijauta pereina į visišką bejėgystę.

„Atjautos sau jos neturi visiškai, todėl alkoholis tampa vieninteliu būdu, kuris gali padėti nusiraminti“, – sakė psichologė.

Problemos prasideda vaikystėje

Kaip ir daug suaugusių psichologinių problemų, taip ir priklausomybės nuo alkoholio problemos šaknys dažniausiai slypi vaikystėje. Pasak psichologės, labai svarbu, kad vaikystėje būtų suprasti vaiko poreikiai, jis būtų užjaustas, paguostas.

Asociatyvi nuotr.

Tokiu atveju jau suaugęs žmogus turės savo galvoje tarsi stalčiuką, kuriame jis bus nuramintas, vidinis balsas nutikus klaidai ar nelaimei pasakys, kad tai nėra pasaulio pabaiga. Tačiau priklausomos moterys tokio balso dažniausiai neturi – yra tik tuštuma, reikalavimai sau, kaltinimas ir savikritika.

N. Bagdonaitė prisiminė ir vieną istoriją, kuri parodo, kaip vaikystėje patirtos traumos palaipsniui peraugo į priklausomybę.

„Nagrinėjant vienos moters istoriją išaiškėjo, kad ji nuo vaikystės su visais savo artimaisiais patyrė, kad tarsi yra niekas. Mama alkoholikė ją vesdavosi į barą, pasodindavo kampe, ir vaikais mamai būdavo tarsi niekas, mergaitė turėdavo pati kažkuo užsiimti. Nors ji labai mylėjo senelį, bet senelis pasinaudodavo laiku su ja ir vesdavosi ją į mišką, o ten vartodavo alkoholį. Ir su visais artimaisiais jai buvo potyris, kad yra niekas, nesvarbu, ar jai gerai, ar blogai. Po to ši moteris turėjo partnerį, buvo labai prieraiši, stengdavosi būti kartu, bet jis ją vis atstumdavo, galiausiai pasakė, kad esi tik kūnas, esi niekas. Visa tai ji pradėjo skandinti alkoholyje. Vėliau atsirado smurtaujantis meilužis, kuris ją seksualiai išnaudodavo, ji už tai gaudavo butelį“, – itin skaudžią istoriją pasakojo N. Bagdonaitė.

G. Petronienė pridūrė, kad dažniausiai priklausomos nuo alkoholio moterys turi labai sudėtingus vyrus, tikrus despotus, nuolat priekaištaujančius ir nepatenkintus. Visgi iš savo patirties psichologė sakė mačiusi ir atvejų, kai kartais geriančios žmonos vyras ramstydavo šeimą, o išgėrusi moteris tapdavo itin pikta ir nesukalbama.

Genovaitė Petronienė

N. Bagdonaitės teigimu, išgėrusi moteris neretai tampa pikta dėl to, kad visos slopintos emocijos bei pasipriešinimas staiga prasiveržia, o tai suvaldyti būna labai sunku.

Be to, kaip pastebi N. Bagdonaitė, priklausomos moterys yra linkusios įsitraukti į labai pavojingas situacijas, kai neatpažįsta ženklų ir yra fiziškai skriaudžiamos, prievartaujamos, tačiau už save nebekovoja, nes neturi savisaugos instinkto. Tokios moterys dažniausiai būna labai pasyvios ir negalinčios savęs apginti.

Kaip išlipti iš šios duobės?

Kad ir kaip būtų sudėtinga, priklausomybę galima įveikti. Visų pirma, pasak psichologės, labai svarbu suvokti, kas vyksta gyvenime, drąsiai pripažinti, kad yra problema, kad alkoholio vartojimas yra nekontroliuojamas. Nors priklausomybės neturintiems žmonėms gali atrodyti, kad problemos neigimas yra keistas ir piktybiškas, iš tiesų priklausomam žmogui itin sudėtinga pasipriešinti vidiniam savęs apgavystės balsui.

„Priklausomi žmonės labai stipriai neigia problemą, ne tik prieš aplinkinius, bet ir patys viduje. Smegenys tarsi stengiasi apgauti save, nes turi gauti alkoholio“, – kalbėjo pašnekovė.

Kitas svarbus dalykas, norint kovoti su priklausomybe, yra bandyti suvokti, ką alkoholis padaro, ko pats žmogus negali padaryti – ar jis nuramina, ar padeda sustoti, pabūti ramiai. Tada pagalvoti, kaip galima kitaip save nuraminti.

„Prisimenu ir emocines valgytojas, kurios taip pat pasakoja, kad grįžus namo jaučia įtampą ir vienišumą, o kito būdo, kas padėtų be kramtymo, neturi“, – pridūrė G. Petronienė.

N. Bagdonaitė pasakojo, kad padėti gali pasivaikščiojimai, šilta vonia, dienoraščio rašymas, kai jausmai surašomi ant lapo, pokalbis su kitu žmogumi.

„Sunkiausias dalykas yra kreiptis pagalbos, nes tada joms atrodo, kad jos silpnos. Visgi tai labai svarbu. Taip pat reikia stengtis išbūti su neigiamomis emocijomis, ypač po įvairių atstūmimų. Stengtis susikurti gerąjį save, kuris tave priima ir neteisia, kad neieškotų išorėje globėjų, bet pačios savimi rūpintųsi, savo nuskriausta dalimi“, – kalbėjo N. Bagdonaitė.

N. Bagdonaitės teigimu, kai kurioms iš priklausomybės padeda išlipti anoniminių alkoholikų klubai, kitoms – konsultacijos su psichologais.

„Yra žmonių, kuriems labai tinka anoniminių alkoholikų klubai, tačiau kiti negali į juos eiti, nes nenori bendrauti grupėje, joje atsiverti. Tokiems labiau tinka psichologo pagalba. Dar labai priklauso nuo to, kokiame ji priklausomybės etape, ar jau pajutusi visą gėrimo blogį, pasekmes, kai norisi būtinai iš to išlipti, ar kažkas labiau priverčia ateiti“, – sakė psichologė.

Pasak pašnekovės, puikus etapas keistis yra tada, kai žmogus yra pačiame dugne ir supranta, kad toliau taip gyventi negali.