Lemtingas žygis po Dzūkiją

Gydytojas psichiatras, biomedicinos mokslų daktaras Darius Eremeinas pasakojo, kad vykti į žygį su draugais tą kartą sugalvojo norėdami pasitreniruoti – vėliau planavo vykti į Kareliją.

„Buvo kovo mėnuo, plaukėme baidarėmis Dzūkijos upėmis. Man buvo 25 metai, buvau gydytojas rezidentas. Pirmą naktį smarkiai pašalo – lauke pastatytas pienas sušalo į ledą. Miegojome palapinėse ir aš peršalau. Žygis tęsėsi, prisimenu, kad buvo silpna, pykino, bet galvojau, kad tai paprastas peršalimas.

Grįžus namo silpnumas nedingo, mušė karštis. Niekur nesikreipiau, viskas palaipsniui praėjo. Daugiau nieko nejutau, tik pastebėjau, kad esu gana išblyškęs. Po kokių metų, atliekant kraujo tyrimus, pasirodė, kad inkstų rodikliai labai prasti“, – Žinių radijo laidoje „Sveikatos laikas“ pasakojo gydytojas.

Darius Ereminas

Iš pradžių, kaip pasakojo D. Ereminas, buvo sunku patikėti suprastėjusia inkstų būkle. Tačiau, kai visi atlikti tyrimai rodė vis tą patį rezultatą, vyras pradėjo ieškoti pagalbos. Buvo skirti vitaminai, o kadangi jokių simptomų D. Ereminas nejuto, reikėjo tik periodiškai sekti būklę. Taip pat buvo paskirta dieta, teko riboti druską, baltymus.

„Ir vieną kartą po kraujo patikrinimo, pasakė, kad reikės dializių. Buvau Kauno klinikose ir tada paėmė už rankos ir pasakė, kad dabar einame į dializę.

Galvojau, kaip man nepasisekė, juk dar jaunas, o jau reikia dializių, koks aš vargšas. Tada pamačiau lovoje gulintį 11 dializuojamą metų vaiką“, – kalbėjo pašnekovas.

Vyras prisiminė, kad priimti diagnozę buvo labai sunku. Nenorėdamas patikėti, kad jam tikrai reikia inksto persodinimo, pagalbos ieškojo ir užsienyje.

„Bet iš užsienio gydytojų gavau labai gražų laišką, kuriame buvo parašyta lygiai tas pats, ką sakė ir lietuviai gydytojai. Man atrodė, kad baisiau už inksto persodinimą būti jau nebegali“, – sakė D. Ereminas.

Kiek vėliau, bandydamas susitaikyti su šia mintimi, D. Ereminas save guodė, jog persodinimas geriausiu atveju įvyks tik po metų – tiek dažniausiai reikėdavo laukti donoro. Tačiau viskas vėl pasisuko netikėta kryptimi.

„Po 3 mėnesių dializių gavau skambutį, kad reikia važiuoti į Vilnių persodinti inkstą. Paguldė prieš pietus, o po pietų jau buvau išoperuotas“, – sakė Žinių radijo pašnekovas.

Surado jį išgelbėjusią moterį

Dauguma žmonių, gyvenančių su persodintais organais, nežino, kokio žmogaus šie organai buvo. Tačiau D. Ereminas kone dėl atsitiktinumo sužinojo, kokia šeima išgelbėjo jo gyvybę. Vyras gavo savo bendravardžio berniuko inkstą.

„Kaip tik tą dieną, kai buvau, į ligoninės skyrių buvo atvažiavę žurnalistai, rašė straipsnį apie inkstų persodinimą. Mane nufotografavo ir aprašė, taip pat aprašė situaciją ir moters, kuri sutiko duoti sūnaus inkstus.

Dieną prieš operaciją skaičiau straipsnį, kaip berniukai prie Kačerginės grįžo su autobusu namo, bėgo per gatvę ir juos nutrenkė automobilis. Vienas žuvo vietoje, vyresnis buvo nuvežtas į reanimaciją. Tuo metu dar pagalvojau, kaip nepasisekė mamai, kokia bėda. Pasirodo, kad man teko inkstas to berniuko, kurį išvežė į reanimaciją, o jis po to mirė“, – pasakojo pašnekovas.

Inkstų vėžys

Kiek vėliau D. Ereminas perskaitė straipsnį apie šią moterį, o tekste buvo jos namo nuotrauka.

„Važiavau su laikraščiu jos ieškoti ir radau. Mane priėmė beveik kaip sūnų. Kitas žmogus, kuriam buvo persodintos to paties berniuko ragenos, irgi susirado šią moterį“, – sakė D. Ereminas.

Pasijautė tarsi nutrūkęs nuo grandinės

Ir filmuose, ir knygose galima rasti istorijų, kai po organų persodinimo žmogus neva jaučia kito žmogaus dalį savo kūne. Tačiau D. Ereminas pasakojo, kad to pats niekada nėra jautęs.

„Pažįstu nemažai žmonių su persodintais inkstais, bet niekas nieko ypatingo nejaučia. Esu girdėjęs žmonių, sakančių, kad jaučia, jog turi dalį svetimo žmogaus. Bet aš niekada to nejaučiau. Nekalbant apie išorinį pasikeitimą“, – sakė vyras.

Inkstas

Pašnekovas prisiminė, kad po operacijos buvo smarkiai pakitusi jo išvaizda.

„Po operacijos buvo didelės imunosupresantų dozės. Grįžus namo iš ligoninės sesuo manęs nepažino gatvėje. Buvo smarkiai pasikeitęs veidas, padidėjęs. Po kokio pusmečio reikėjo važiuoti į užsienį, norėjau pasikeisti pasą, nes nuotrauka jau buvo ne tokia. Padavus pasą darbuotoja galvojo, kad jis ne mano. Vėliau viskas šiek tiek grįžo į senas vėžes.

Pajaučiau tarsi atitrūkimą nuo grandinės, nes nebereikėjo dializių, nebereikėjo riboti maisto produktų. Liga labai stabdė, todėl po to norėjosi daug lėkti“, – kalbėjo D. Ereminas.

Šiuo metu vyras gyvena tik su vienu persodintu inkstu – mat kiti du jau kone sunykę.

Sutikimą dėl organų donorystės po mirties galite pasirašyti čia.