„Mes su mama – kovotojos“

„Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje rugpjūčio 2 d. 17 val. aukojamos šv. Mišios už nežinomą geradarį, paaukojusį inkstą mano dukrai Aidai. Kviečiu visus bendrai maldai“, – tokio turinio pranešimas, feisbuke paskelbtas šiaulietės Rasos Paulauskienės, sujaudino šimtus.

Ką turėjo išgyventi šeima, kurią taip jautriai ir giliai palietė donoro dovana? Kokį milžinišką dėkingumą nežinomam mirusiam žmogui pajuto Aida ir jos artimieji, kad padėka už jį skirta pačiam Kūrėjui?

Vokietijos ligoninėje po inksto transplantacijos gulinti mergina mielai dalijasi savo ligos istorija. Ne tik tam, kad pasidžiaugtų savo laime, bet ir paskatintų žmones tapti organų donorais bei paragintų neprieštarauti, kad jų žuvę artimieji gelbėtų gyvybes tų, kurie labai nori gyventi.

Aida buvo eilinė dešimtmetė mergaitė, kai ją ėmė kankinti sveikatos bėdos – pradėjo skaudėti sąnarius, berti veidą. Po atliktų kraujo tyrimų šeimą pasiekė neraminanti žinia – ji serga vilklige. Šios autoimuninės ir neišgydomos ligos priežastys vis dar yra neaiškios, tačiau pasekmės liūdnos. Viena iš progresuojančios vilkligės pasekmių – pažeidžiami inkstai.

Mergaitės sveikata buvo tokia, kad su mama kiekvieną mėnesį po savaitę praleisdavo sostinės ligoninėje. Inkstų veikla vaistais būdavo atstatoma, gyvenimas kuriam laikui grįždavo į įprastas vėžes, o vėliau vėl tekdavo gultis į ligoninę.

Ligoninės pastatas
Foto: Asmeninis albumas

„Mes su mama – kovotojos, stiprybės radome“, – nusišypso Aida, kuri, nepaisant ligos, baigė Didždvario gimnaziją, Šiaulių valstybinėje kolegijoje įgijo bendrosios praktikos slaugytojos profesiją. Besirūpinant Lietuvos medikams merginai jau buvo skiriami patys stipriausi vaistai. Būdama 23-ejų Aida išvyko gyventi į Vokietiją – Bonoje pradėjo dirbti medicinos sesele.

Prieš septynerius metus inkstų funkcija taip pablogėjo, kad prireikė nuolatinių dializių. Šių metų liepos 22 d. ji sulaukė skambučio, kad atsirado tinkamas donoro inkstas, ir klausimo, ar sutinka jį priimti.

Negalėjo liautis verkti

„Kokie jausmai? Apsiverkiau. Nesitikėjau. Tądien man buvo laisvadienis, ketinau apsipirkti, susitvarkyti namus, pasigaminti skanią vakarienę. Užplūdo tokia jausmų banga, kad pradėjau verkti. Daktarė paprašė nusiraminti, bet negalėjau liautis. Tiek metų inksto laukiau. Gyventi, kai nuolat daromos dializės, tikrai labai sunku. Dirbau visu etatu, o septynerius metus kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį keldavausi 5 val. 30 min. ir vykdavau dializuotis. Po keturių valandų grįžusi namo, greitai susiruošdavau į darbą. Ten dirbdavau iki vėlaus vakaro“, – pasakoja mergina.

Praėjus pusvalandžiui po pirmojo skambučio, vėl paskambinę medikai pasakė, į kurią Bonos ligoninę Aida turi atvykti. „15 val. buvau ligoninės Intensyvios terapijos skyriuje. Padarė daug tyrimų, o tada reikėjo luktelėti. Vokietija turi „Eurotransplant“ sutartį su įvairiomis šalimis, skraidina donorų organus ten, kur atsiranda tinkamas recipientas. Man inkstas atskraidintas iš Kroatijos po vidurnakčio“, – sako ji.

Palata
Foto: Asmeninis albumas

Operacija truko keturias valandas, 5 val. ryto mergina su tuzinu kateterių kūne jau buvo nuvežta į pooperacinę palatą.

„Man inkstas įsodintas kairėje kūno pusėje, nes iš donoro paimtas dešinysis inkstas. Tokia yra transplantacijos tvarka. Tyrimai rodo, kad viskas pavyko puikiai. Vienintelis dalykas – išlieka tikimybė visam gyvenimui, kad organizmas inkstą gali atmesti. Privalėsiu gerti imunitetą silpninančių vaistų“, – sako ji.

Svajonė – daržovių pusryčiai

Pasaulyje siaučiant pandemijai, transplantacijos operacijos vis tiek atliekamos, tik laikomasi labai griežtų saugumo priemonių. Ribojami lankytojai, visi būna su kaukėmis, nuolat dezinfekuojamos rankos.

Aida Miežytė
Foto: Asmeninis albumas

„Mano draugas, kai leido mane aplankyti, turėjo būti su kauke ir sėdėti dviejų metrų atstumu. Tik po kurio laiko pirmą kartą jį apsikabinau“, – jaudinasi Aida.

Merginai dabar dializių nebereikės. Ši savaitė tapo pirmąja, kai nebereikia sekti savaitės dienų. Svarbiausia – ji dabar gali gerti vandens tiek, kiek nori. Dializuojamam žmogui per dieną galima išgerti ne daugiau kaip pusę litro.

„Galėsiu net tris litrus vandens išgerti. Ir daržovių, bulvių, braškių valgysiu kiek norėsiu. Dializuojantis reikia riboti kalį, fosfatų kiekį. Turiu programėlę telefone, kuri parodo, kiek šimte gramų konkretaus maisto yra miligramų kalio, fosfatų. Dabar svajoju ryte vien tik daržovių valgyti“, – juokiasi ji.

Įranga
Foto: Asmeninis albumas

Tiesa, mergina nežino, ar jai persodintas inkstas yra vyro ar moters, nežino, koks žmogų ištiko likimas. „Man pasakė tik tiek, kad donoras buvo panašaus amžiaus“, – sako ji.

Ašaros ir dėkingumas – iš Lietuvos

Tuo metu, kai Aidos šeima sužinojo, kad dukrai ir sesei atsirado tinkamas donoras, ašaros liejosi ir Šiauliuose. „Per „Messanger“ programėlę paskambinau mamai ir sesei. Jos, pamačiusios mane apsiverkusią, pamanė, kad man kažkas blogai. Kai pasakiau, kad verkiu iš laimės, apsiašarojo ir jos“, – sako mergina.

Aida Miežytė
Foto: Asmeninis albumas

Po transplantacijos Aidos mama Rasa, kuri yra Šiaulių rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė, nutarė paaukoti šv. Mišias už dukros gyvybę išgelbėjusį donorą. „Mama atsiklausė manęs, pasakiau, kad idėja puiki. Geriau pati nebūčiau sugalvojusi“, – paaiškina.

Moteris atvirauja, kad kai išgirdo žinią, jog dukros gyvenimas pagerės, patyrė didžiulį džiaugsmą. Bet iš karto kilo mintis, kad kažkieno vaikas juk neteko gyvybės.

„Taip suspaudė širdį. Galvojau, kaip galiu padėkoti. Todėl nutariau už mirusįjį užsakyti šv. Mišias. Nežinau, koks tai žmogus, koks buvo jo tikėjimas, bet būtent taip nusprendžiau padėkoti. Ir tikrai – po vykusių šv. Mišių man palengvėjo“, – sako mama.

Kunigas: „Gražu ir sveikintina“

Katalikų bažnyčia pritaria donorystei, skatina neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ir organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios kunigas klebonas soc. M. dr. Saulius Matulis sako savo praktikoje nepamenantis šv. Mišių intencijos už organų donorą, todėl šiauliečių intenciją vadina labai teisinga ir gražia.

Saulius Matulis
Foto: Asmeninis albumas

„Kažkas neteko gyvybės, bet organų paaukojimas tam, kad kažkam būtų išgelbėta gyvybė, – kilnus poelgis. Žmonės susitaiko su artimojo netektimi, kartu padarydami labai gerą darbą“, – sako jis, pridurdamas, kad visuomenė turėtų būti labiau šviečiama, kaip tapti organų donoru po mirties.

Beveik visoje Europoje galioja numanomo organų donorystės sutikimo modelis. Tai reiškia, kad piliečiai laikomi pritariančiais organų donorystei ir sutinkančiais aukoti savo organus ir audinius transplantacijai, nebent raštu būtų pareiškę kitaip. Lietuvoje kol kas donorais tampa tik tam pritarimą išreiškę asmenys, tačiau jau diskutuojama apie modelio keitimą.

S. Matulio teigimu, tai būtų labai teigiamas dalykas. „Daugelis nežino, kaip įforminti sutikimą, gal galvoja, kad reikia eiti pas notarą, įrašyti tokį sutikimą testamente. Dar mažai informacijos, žmones reikėtų šviesti labiau“, – sako jis, pridurdamas, kad Katalikų bažnyčia tik nepritaria lytinių ląstelių, smegenų persodinimui ir kt. – tam, kas siejama su žmogaus tapatybe.

Straipsnio autorė – Oksana Laurutytė, Etaplius.lt

Straipsnis parengtas žurnalistų kūrybiniam konkursui „Organų donorystei – taip!“