Kai žemė slysta iš po kojų
J. Povilavičienė teigia pastebėjusi, kad daugelis onkologinių pacientų savo būseną pirmą kartą išgirdus vėžio diagnozę apibūdina vienodais žodžiais: „Atrodo, kad žemė ėmė slysti iš po kojų“. „Ir man taip buvo, pirmiausia norėjosi rėkti, bėgti, ką ir padariau. Išėjusi iš gydytojos kabineto, nuvažiavau prie upės, sėdėjau mašinoje ir raudojau visu balsu“, – pasakoja pašnekovė.
Ji prisipažįsta, kad pas gydytojus lankydavosi ir tikrindavosi sveikatą, tačiau retokai. Tiesa, tąkart, metai prieš išgirstant lemtingą diagnozę, pas gydytoją buvo apsilankiusi, buvo nustatytas uždegimas, nors iš tikrųjų tai jau buvo onkologinės ligos pradžia. Lygiai po metų, kai savijauta smarkiai pablogėjo, J. Povilavičienė ir vėl kreipėsi į medikus, kurie iš karto diagnozavo onkologinę ligą, o atlikus tyrimus patvirtino – ketvirta stadija.
Škac, mirtie
„Leidau sau dar porą savaičių paverkti, bet visada buvau veikli, „bėganti“ per gyvenimą, tad pagalvojau, kad per greitai pasiduodu. Teko „įsispirti“ sau, nusprendžiau, kad nėra čia ko verkti, reikia kažką daryti“, – ligos pradžią prisimena J. Povilavičienė. Pasak jos, didžiausias stiprybės šaltinis jai tuomet tapo šeima: vyro, dukros, tėvų ir artimiausių draugų palaikymas, tikėjimas gydytojų darbu ir malda. „Palaikymas buvo labai didelis, visapusiškas.
Nė vienas neleido nė minutei suabejoti savo jėgomis, nors tokių akimirkų būdavo. Mačiau, kad jie pergyvena, negalėjau sau leisti būti silpna. Labai norėjau pamatyti, kaip anūkas eis į mokyklą, kaip jam seksis, todėl labai norėjau pasveikti“, – pasakoja pašnekovė.
Nors ir turėdama šeimos palaikymą ir sau duotą pažadą nepasiduoti, susitaikyti su liga nebuvo lengva. Pirmuosius penkerius ligos metus J. Povilavičienė slėpė savo diagnozę, apie užklupusį vėžį žinojo tik moters šeima ir keli artimiausi draugai. Sunku buvo atsikratyti ir ligos stigmos, kai išgirdus, kad kažkas susirgo onkologine liga, pirma mintis būdavo – mirtis. Tačiau vėliau viskas pasikeitė.
„Nežinau, turbūt Dievas taip viską sudėliojo, kad pakalbėjus su viena močiute iš Jonavos, kuriai taip pat diagnozuota onkologinė liga, kilo mintis Jonavoje įkurti onkologinių ligonių asociaciją. Taip atsirado „Škac“. Kodėl „Škac“? Todėl, kad škac, mirtie“, – pasakoja J. Povilavičienė.
Svarbu žinoti, kad nesi vienas
Pagalbos onkologiniams pacientams asociacija (POLA) J. Povilavičienės gyvenime atsirado, kai gulėdama ligoninėje naršė internete, ieškodama informacijos apie vėžį. „Įvedus paieškoje „vėžys“, man parodė straipsnius, parengtus POLA darbuotojų. Pradėjau domėtis, kas ta POLA, ką ji veikia? Vėliau jų puslapyje radau informacijos apie POLA kortelę, pasidomėjau, kas tai yra, ir ją užsisakiau“, – pasakojo moteris.
Netrukus ji sulaukė skambučio su pasiūlymu atvykti į Kauną, į teatrą, nes POLA asociacija onkologiniams pacientams, bendradarbiaudama su kultūros įstaigomis, siūlo nemokamus kvietimus į spektaklius ar koncertus.
„Tuo metu aš labai susijaudinau – ne dėl to, kad neturėčiau galimybės nusipirkti bilieto ar kad kažkas su manim negalėtų nuvažiuoti, o dėl to, kad tuo metu aš pasijaučiau ne viena, supratau, kad aš kažkam rūpiu. Atrodė, kad kažkas rūpinasi manimi, pasiūlydamas tokį nereikšmingą dalyką ligos metu. Bet man tai buvo labai reikšminga, tas parodytas dėmesys ir rūpestis“, – prisimena J. Povilavičienė.
Pasak jos, vien žinojimas, kad tu gali kreiptis pagalbos, kad nesi vienišas su savo liga, yra labai daug ir svarbu žmogui, kuris po išgirstos diagnozės kartais jaučiasi stovintis ant bedugnės krašto. „Šis suvokimas padėjo ir man šiandien būti tuo, kuo esu, ir nuoširdžiai sakyti – džiaugiuosi gyvenimu, nes taip gera daryti gera“, – įsitikinusi moteris.
POLA padeda sveikti daugiau kaip 20 tūkst. šeimų Lietuvoje, susidūrusių su onkologinės ligos diagnoze. Prie POLA veiklos ir pagalbos onkologiniams pacientams galite prisidėti ir Jūs, pervesdami 1,2 proc. GPM.
