Kaip pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje pasakojo VUL Santaros klinikų Epileptologijos centro vadovė profesorė med. dr. Rūta Mameniškienė, kai žmogų ištinka epilepsijos priepuolis, aplinkiniai dažniausiai išsigąsta. Tačiau bijoti nereikia, mat tuo metu nieko neskauda.
„Reikia fiksuoti laiką įsimenant minutę, kada prasidėjo priepuolis. Jis dažniausiai trunka vieną minutę. Reikia prižiūrėti, kad žmogus neužsigautų, paversti jį ant šono, prilaikyti galvą ir pabūti šalia. Jei praėjo 3 minutės ir priepolis nesibaigia, reikia kviesti medikus. Tačiau labai retai priepolis būna ilgesnis nei 3 minutės“, – kalbėjo profesorė R. Mameniškienė.
Labai svarbu priepuolio metu žmogui, kol jis pats to nepaprašys, neduoti nei gerti, nei valgyti.
„Jei žmogus jaučiasi po priepuolio pavargęs, o taip būna dažnai, reikėtų jam leisti pailsėti tą dieną ar pusdienį“, – sakė gydytoja.
Nors dažniausiai kalbant apie epilepsijos priepuolį galvojama, kad žmogus turi susmukti, prasidėti traukuliai, reikia atsiminti, kad taip būna ne visada. Mat, pasak gydytojos, būna ir mažų, nepastebimų priepuolių, kurių dešimtmečius nepastebi net ir sergančiųjų artimiausi žmonės.
Penktadalis bijo skiepytis nuo COVID-19
Šiuo metu skaičiuojama, kad epilepsija Lietuvoje serga maždaug 1 proc. visos populiacijos.
Lietuvos epilepsija sergančių sąjungos „EPILĖ“ vadovė Donata Balčikonienė spaudos konferencijoje pristatė tyrimą, kurio metu per savaitę buvo apklausti 108 respondentai, sergantys epilepsija ir gyvenantys Lietuvoje.
„Klausėme, kaip dažnai sergantieji patiria epilepsijos priepuolius. Vieni patiria keletą kartų per mėnesį, kiti keletą kartų per savaitę. Kai kuriems priepuolius pavyksta sukontroliuoti ir jie jų nepatiria jau keletą metų ar daugiau“, – kalbėjo D. Balčikonienė.
43,5 proc. apklaustųjų nurodė, kad priepuolių dažnumas nesikeičia, 45,4 proc. – kad retėja, o dažnėja 11,1 procentų.
Pasak gydytojos R. Mameniškienės, skiriant vaistus nuo epilepsijos gydytojai turi du pagrindinius tikslus: kad priepoliai nesikartotų išvis arba, jei jau kartojasi, kad būtų lengvesni, retesni, greičiau praeitų ir negadintų gyvenimo kokybės.
Tie, kurie daug metų nebepatiria priepolio, tikriausiai tokios anketos nebepildė, nes laiko save sveikais žmonėmis, gyvena pilnavertį gyvenimą. Šie procentai neatspindi visos visuomenės. Iki 70 proc. žmonių, kurie patyrė epilepsijos priepolį, paskyrus pirmąjį vaistą nuo epilepsijos, pavyko suvaldyti priepuolius“, – sakė prof. R. Mameniškienė.
Vis dėlto net trečdaliui tų, kuriems priepuoliai kartojasi ir toliau, nepavyksa jų tinkamai kontroliuoti. Dėl to pacientams tenka konsultuotis su neurochirurgais, dietologais, išbandyti naujus vaistus.
Trūksta psichologo konsultacijų, mokymų
Tyrimo duomenimis, daugiau nei 50 proc. žmonių nebuvo skirtos kitos gydymo paslaugos. O psichologo konsultacijos skirtos tik 20 procentų pacientų.
„Norėčiau, kad 100 proc. žmonių būtų teikiamos psichologo paslaugos ar mokymų programa. Ją buvome pateikę jau buvusiam sveikatos apsaugos ministrui, bet atsakymo negavome. Kitose šalyse tokios mokymų programos yra privalomos, kad žmogus sužinotų, kaip gyventi toliau, kaip nesusižaloti, kaip pritaikyti namų aplinką ir panašiai. Žmonėms reikėtų psichologo pagalbos, socialinio darbuotojo, mokymų“, – kalbėjo D. Balčikonienė.
Higienos instituto duomenimis, 1 iš 216 žmonių, sergančių epilepsija, bando nusižudyti, o 1 iš 1 200 nusižudo. D. Balčikonienė pastebi, kad tokie skaičiai yra 4 kartus dažnesni nei bendros populiacijos, dėl to psichologo pagalba ir mokymai yra labai svarbūs.
Responentų buvo klausta ir tai, ar jie skiepysis vakcina nuo COVID-19. 20 proc. sergančiųjų atsakė, jog bijo skiepytis vakcina, nes galvoja, kad tai jų sveikatą ir ligą paveiks neigiamai.
„Tai netiesa, sergantys epilepsija sėkmingai gali skiepytis nuo įvairių ligų, taip pat ir nuo COVID-19. Tikrai rekomenduoju visiems skiepytis“, – sakė prof. R. Mameniškienė.
Respondentų buvo paklausta, kaip vertina visuomenės požiūrį į sergančiuosius epilepsija.
Tik 2,8 proc. vertina teigiamai, 38 proc. vidutiniškai – visuomenė šiek tiek žino apie ligą, dalis žmonių yra tolerantiški sergančiųjų atžvilgiu ir net 55 proc. neigiamai – visuomenei trūksta žinių apie ligą bei tolerancijos sergantiesiems.
„Jei savo aplinkoje pažįstate 100 žmonių, labai didelė tikimybė, kad bent 1 iš jų sirgs. Kai prieš keletą metų pasakiau viešai, kad sergu epilepsija, sulaukiau klasiokės žinutės, kuri taip pat serga šia liga. Ji sakė, kad labai gaila, jog nežinojo anksčiau, nes kartu būtų buvę daug lengviau“, – prisiminė D. Balčikonienė.
Pasak jos, pagalbos sergančiojo šeimai reikia ne mažiau nei pačiam sergančiajam.
„Jei skaičiuojame, kad Lietuvoje epilepsija serga 25 tūkstančiai žmonių, tai realiai pagalbos reikia 100 tūkstančių žmonių“, – kalbėjo D. Balčikonienė.
Spaudos konferencijoje taip pat buvo pastebėta, jog žmonėms, sergantiems epilepsija, pagal darbo kodeksą vis dar negalima dirbti tam tikrų darbų, nors dauguma jų gali kontroliuoti ligą.
Įvykus epilepsijos priepuoliui, žmogus dažniausiai patiria šiuos požymius:
– staigus riktelėjimas, sustingimas;
– sąmonės sutrikimas;
– akių žvilgsnis į viršų;
– galva atsilošia atgal, liemuo išsiriečia lanku;
– ritmiški raumenų traukuliai;
– putos iš burnos;
– veido pamėlynavimas;
– garsus kvėpavimas;
– vyzdžių išsiplėtimas;
– nevalingas šlapinimasis, tuštinimasis;
– miegas.
