Tačiau nereikėtų pamiršti, kad be šio klastingo viruso, egzistuoja daugybė kitų virusų, kurie taip pat gali turėti lengvesnių ar sunkesnių pasekmių. Prie tokių priskirtini enterovirusai – tai yra grupė Echo ir Koksakio virusų. Tai labai plati virusų šeima, kurios paplitimas aplinkoje pakankamai dažnas. Enterovirusai gana atsparūs aplinkos veiksniams, jie pakankamai ilgai išlieka gyvybingi kambario temperatūroje, išgyvena veikiami skrandžio rūgšties bei virškinimo fermentų. Infekcijos šaltinis – tik žmogus.
Enterovirusai, kaip ir sako jų pavadinimas, pirmiausiai plinta per virškinimo traktą. Kiekvienas žmogus gali užsikrėsti enterovirusu. Jų randama kvėpavimo takų sekretuose, seilėse, nosies sekrete, išmatose. Virusas dauginasi žarnyne ir ilgą laiką gali būti išskiriamas į aplinką. Dažniausiai visų šių virusų plitimas vyksta fekaliniu–oraliniu būdu (neplaunant rankų pasinaudojus tualetu ar prieš valgį) – nuo žmogaus, kuris yra viruso nešiotojas. Galimas virusų plitimas ir oro–lašeliniu keliu per kvėpavimo takus (kai sergantysis kosėja ar čiaudi).
Enterovirusinės infekcijos paplitusios visame pasaulyje, tačiau tikrieji infekcijų mastai nėra žinomi. Šios infekcijos plinta ištisus metus, tačiau vidutinio klimato zonoje didesnis sergamumas registruojamas vasaros – rudens mėnesiais. Imlūs infekcijoms bet kokio amžiaus žmonės, nepriklausomai nuo lyties, tačiau vaikų imlumas didžiausias, o tai priklauso nuo virusų dozės, vaiko imuninės sistemos būklės, higienos įgūdžių. Kadangi egzistuoja daugybė enterovirusų tipų, todėl ir jų sukeltų infekcijų išraiška gali būti labai įvairi – nuo paprasto peršalimo simptomų (karščiavimo, gerklės skausmo, bėrimų), virškinamojo trakto sutrikimų iki tokių sunkių formų kaip smegenų uždegimas, širdies ligos. Paprastai, vyresnio amžiaus vaikams infekcija praeina pakankamai lengvai, kiek sunkesnės ligos formos gali būti naujagimiams.
Tačiau moksliniuose straipsniuose vis dažniau pasirodo informacijos apie enterovirusinių infekcijų sąsają su cukriniu diabetu (cukralige). Nustatyta, kad persirgus enterovirusinėmis infekcijomis (Koksakio ar Echo virusais), vaikai iki 15 m. amžiaus gali susirgti taip vadinamu 1 tipo cukriniu diabetu, t.y. tokiu diabetu, kai susirgus šia liga, vaikui kiekvieną dieną reikia švirkšti insuliną, nes kasa jau pati nesugeba gaminti šio hormono.
Sergamumas vaikų 1 tipo cukriniu diabetu paskutiniame dešimtmetyje nepaliaujamai didėja pasauliniu mastu, ne išimtis ir Lietuva. Tačiau sergamumo 1 tipo CD rodikliai tarp įvairių šalių labai skiriasi. Pastebėta, kad šis sergamumas labai skiriasi ir tarp geografiškai artimų šalių, pvz., Suomijoje jis net tris kartus didesnis nei kaimyninėse Estijoje bei Karelijos respublikoje (Rusija). Ypač didelis sergamumas stebimas Šiaurės Europos šalyse: Suomijoje ir Švedijoje. Lietuva priskiriama prie mažo sergamumo cukriniu diabetu šalių. Kiekvienais metais mūsų šalyje apie 100 vaikų suserga šia nepagydoma liga. Šių mokslinių epidemiologinių tyrimų skirtingų rezultatų priežastys dar nėra pilnai išaiškintos.
Vaikų cukraligės išsivystymą gali įtakoti keletas faktorių. Tai gali būti paveldimumas, kai vienas iš tėvų, brolis ar sesuo jau serga diabetu. Taip pat poveikį gali turėti kūdikio mityba, kai motinos maitino savo kūdikius mažiau nei 3 mėnesius krūtimi arba vaiką pradėjo maitinti grynu karvės pienu, kai jis tebuvo vieno mėnesio amžiaus ar dar jaunesnis. Cukrinio diabeto išsivystymo riziką gali turėti ir grūdinių košių bei sojos produktų įvedimas į mitybą anksčiau nei 3 mėnesių amžiaus kūdikiams.
Tačiau enterovirusinės infekcijos priskiriamos prie vienų iš labiausiai darančių įtaką aplinkos veiksnių, galinčių sukelti cukrinio diabeto išsivystymą. Keletas mokslinių studijų nurodo enterovirusinių infekcijų, kuriomis sirgo motinos nėštumo laikotarpiu, įtaką 1 tipo cukrinio diabeto išsivystyme jų palikuonims. Pastebėta, kas labai svarbu, kad diabetas šiems vaikams išsivysto iki 3 metų amžiaus, o kuo anksčiau susergama cukriniu diabetu, tuo galimos didesnės ligos komplikacijos.
Vaikai, kurie persirgo enterovirusinėmis infekcijomis iki 3 metų amžiaus, taip pat turi didesnę tikimybę susirgti cukralige. Persirgus vieno iš enterovirusų sukelta infekcija, vaikas tam virusui tampa atsparus, tačiau reikia nepamiršti, kad vakcinų nuo Koksakio ir Echo virusų nėra ir kad šių virusų tipų yra labai daug, todėl panašią ligą gali sukelti artimas buvusiajam virusas. Vaistų, kurie veiktų šiuos virusus nėra. Gydomi tik simptomai. Todėl vis pasikartojanti enterovirusinė infekcija gali sukelti didėjantį kasos ląstelių pažeidimą kas ir veda prie cukraligės išsivystymo.
Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune taip pat vyko tarptautinė mokslinė studija, tyrusi sveikų kūdikių, moksleivių bei nėščiųjų enterovirusus bei lyginusi gautus rezultatus su Suomijos tų pačių tiriamųjų grupių gautais duomenimis. Nustatėme, jog Lietuvoje (mažo sergamumo cukralige šalyje) buvo nustatyti didesni tiek Koksakio, tiek ir Echo virusų kiekiai, lyginant su Suomijos (didelio sergamumo šalimi) tiriamųjų duomenimis. Tai gali būti paaiškinama tuo, jog Suomijoje nustatyti enterovirusų tipai labiau linkę sukelti diabetą nei Lietuvoje. Tam reikalingi tolimesni genetiniai virusų tyrimai. Kita šių skirtumų priežastimi gali būti aukštesnė Suomijos socialinė–ekonominė būklė, kuri gali paaiškinti žemesnį šių infekcijų dažnį Suomijoje.
Taigi, norint apsisaugoti nuo enterovirusinių infekcijų, būtina kiekvienam laikytis elementarių higienos taisyklių namuose bei kolektyvuose. Būtinai plauti rankas pasinaudojus tualetu ir prieš valgį, čiaudint ar kosint būtina prisidengti burną ir nosį servetėle, vengti artimo sąlyčio su sergančiais asmenimis. Tai, kad enterovirusinės infekcijos dažniau pasireiškia vaikams, įtakos turi keli veiksniai. Pirma, vaikų organizmas, kitaip nei suaugusių, neturi pakankamai susiformavusio imuniteto. Antra, vaikų higienos įgūdžiai nėra tokie geri kaip suaugusiųjų.
Dažniau enterovirusų sukeltomis infekcijomis serga tie vaikai, kurie daugiau laiko praleidžia kolektyvuose – lanko darželius, mokyklas. Šių infekcijų inkubacinis laikotarpis gana ilgas, vidutiniškai 10–12 dienų, todėl dauguma tėvelių pamiršta, jog užsikrėtus virusu nebūtinai susirgsime sekančią dieną. Dar nejausdami jokių simptomų vaikai lengvai ir greitai infekciją sukeliantį virusą perduoda vieni kitiems. Todėl reikia ugdyti mažamečiams vaikams kasdienės higienos įpročius, susirgus vaikams, neleisti jų į ugdymo įstaigas, dezinfekuoti darželio žaislus, baldus, mokyklos inventorių. Saugos priemonės būtinos ir tėvams, ir darželių bei mokyklų personalui. Tik taip galėsime apsisaugoti nuo enterovirusinių infekcijų, o tuo pačiu sumažinti sergamumą cukriniu diabetu.
