Pateikiame tiesų ir atvirą pokalbį apie alkoholizmą, bei galimybes išgyti, su Anoniminių Alkoholikų (AA) draugijos nariu Jonu.

– Kada Jūs pradėjote sirgti alkoholizmu?

– Kada, pasakyti tiksliai negaliu. Ilgą laiką nepripažinau, kad turiu problemų. Į alkoholizmo liūną nėriau pamažu, pats apie tai nesusimąstydamas. Jaunystėje tikrai negalvojau, kad per daug geriu. Taip jau buvo priimta – per šventes, draugų kompanijoje išgerti. Nereguliarus stikliuko kilnojimas man nesutrukdė sukurti šeimos, įsteigti nuosavą verslą. Turėjau viską: žmoną, du vaikus, savo maisto prekių parduotuvę, kuri nešė nemažą pelną. Gyvenau gerą gyvenimą, pinigų nestigo. Progų švęsti, atrodė, buvo vis daugiau.

Visgi, darbe jaučiau nuolatinę įtampą, dėl kurios pats buvau kaltas. Nemokėjau vesti prekių apskaitos, palaikyti tvarkos. Nuolat gyvenau jausdamas kaltės jausmą, kad ne viską atlieku sąžiningai, tai mane graužė iš vidaus. Alkoholis padėjo man į viską žiūrėti atsainiau, mažiau dėl visko nerimauti. Atsimenu, gerdavau, jei darbo diena būdavo gera, kai būdavo bloga, svaigindavausi dar stipriau. Alkoholis man padėdavo užsimiršti, atsipalaiduoti, pažiūrėti į viską „pro pirštus“.

Alkoholis
Foto: Shutterstock

Lekiant metams, svaigintis pradėjau vis dažniau ir dažniau. Man viskas buvo „dzin“. Kartais būdavo – šauna į galvą mintis, ir važiuoju su draugais prie jūros, palikęs žmoną, vaikus ir nebaigtus darbus. Kartais namo grįždavau antrą ar trečią nakties, meluodavau žmonai, kur ir su kuo buvau. Galiausiai jos kantrybė baigėsi, mes išsiskyrėme. Palikau žmonai, vaikams namus ir grįžau gyventi pas mamą. Tuomet gėriau jau kiekvieną dieną. Jaučiausi vienišas, niekam nereikalingas. Pats buvau dėl to kaltas, bet tuomet dar to nesuvokiau. Kaltinau visus, tik ne save, ir nuolat kartojau sau, kad jei tik norėsiu, tai ir negersiu. Reikės – sustosiu.

– Ar tai realu? Jums pavyko sustoti?

– Ne, aš vis ritausi žemyn. Tiesa, per beveik šešiasdešimt gyvenimo metų, buvau dvylika ar penkiolika kartų išvežtas pas daktarus. Dar gyvendamas šeimoje, gydžiausi, paragintas žmonos, dėl vaikų. Ilgiausiai negėręs išbūdavau metus ar du, tada vėl grįždavau prie senų įpročių. Po kiek laiko vadinamieji „kodai“ pradėjo manęs visai nebeveikti.

– Kokią baisiausią patirtį iš to laikotarpio, kada smarkiai gėrėte, atmenate? Ar galite papasakoti?

– Atsimenu, gėriau ištisomis savaitėmis, be sustojimo. Nuolatiniams poreikiams patenkinti greitai pradėjo trūkti pinigų, tad tiesiog pradėjau imti gėrimus iš savo parduotuvės, už juos nesumokėjęs. Gėriau ir gėrimus dalinau tokiems patiems alkoholikams, kaip ir aš, išrašydamas skolos lapelius. Aišku, niekas man tų skolų negrąžino. Visa tai vedė prie bankroto. Taip galiausiai ir nutiko: parduotuvėje trūko prekių, negalėjau jų papildyti – neturėjau už ką, visus pinigus išleisdavau alkoholiui. Mamos pradėjau prašyti pinigų. Pasiekiau visišką dugną. Galiausiai ir ji neištvėrė gyvenimo su manimi, likus dviem dienom iki šv. Kūčių, ji išsikraustė gyventi pas mano brolį. Likau vienas.

– Ką išgyvenote likęs vienumoje?

– Tada pradėjau „juodai“ gerti iš liūdesio ir nusivylimo savimi. Nieko negalėjau padaryti, „pyliau“ kiekvieną dieną. Alkoholis jau nebeveikdavo manęs raminamai. Pradėjau bijoti, pats nežinau ko. Kartais miegodavau prie atidarytų langų, kitomis naktimis išsigąsdavau ir miegodavau, užsidegęs šviesą, langus užsidaręs. Mane kankino drebulys, pradėjau galvoti apie mirtį. Pridariau kvailysčių, bandžiau nusižudyti, pasiekiau dugną.

– Jau daugiau kaip metus negeriate, kaip tai pavyko?

– Padėjo jau užaugęs sūnus. Privertė gydytis. Netikėjau tuomet, kad reabilitacija gali man padėti, bet žinojau, kad jei toliau leisiu savo dienas kaip iki šiol, tikrai gerai nesibaigs. Tad metus praleidau Vilniaus arkivyskupijos Carito priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“. Griežta dienotvarkė, Dievo žodis, grupiniai užsiėmimai, „12 žingsnių“ programa padėjo man sveikti. Tiesa ne iš karto. Tris pirmus mėnesius maniau, kad jie visi čia bepročiai, glėbesčiuojasi, pasakoja vienas kitam gėdingiausias gyvenimo istorijas.

Mano nuomonė pasikeitė, kai išgirdau vieno alkoholiko pasakojimą: jis negeria jau penkiolika metų. Tuomet pagalvojau, jei jis gali, kodėl aš negaliu? Pradėjau gilintis į save: padedamas ten dirbančių specialistų, aiškinausi savo charakterio ydas, mokiausi suvaldyti pyktį, baimę, ieškojau priežasčių, kurios mane privedė prie tokio besaikio alkoholio vartojimo. Pagaliau suvokiau, kad pats esu kaltas dėl tokio nusigyvenimo. Baigiau kaltinti kitus, dėl paties padarytų klaidų. Suvokiau, kad svarbiausia yra gydyti dvasią. Atleidau sau. Pradėjus gydyti dvasią, atsigavo ir kūnas, ir protas.

– Neseniai palikote Vilniaus arkivyskupijos Carito priklausomų asmenų bendruomenę, šiuo metu gyvenate vienas nuomojamame bendrabučio kambaryje. Ar būnant vienam nekyla pagunda vėl grįžti prie senų įpročių?

– Vieną kartą kilo. Pavyko tuomet atsispirti pagundai, bet buvo nelengva. Galvojau tada sau, man tuoj šešiasdešimt, visą gyvenimą paleidau vėjais, antros šeimos jau nesukursiu, nuolat jausiuosi vienišas. Sūnus kartais paskambina ar aplanko, bet štai su dukra visai ryšiai nutrūko. Ir nieko savo neturiu, viską „pragėriau.“

Šis suvokimas žadino norą išgerti – mintis prislopinti, bet tuomet supratau, kad taip problemų neišspręsiu, vėl jų daugiau prisidarysiu. Išgyvenau tą dieną sakydamas, kad išgersiu rytoj, šiandien dar palauksiu. Tempiau laiką, kaip mokė Vilniaus arkivyskupijos Carito priklausomų asmenų bendruomenėje. Ištvėriau tą dieną, kitą taip pat. Noras išgerti praėjo, apsilankius grupiniame anoniminių alkoholikų užsiėmime. Ir dabar užsiėmimus lankau, jie stiprina mano valią, motyvuoja.

– Ar įmanoma būti alkoholiku ir gerti po nedaug, arba gerti labai retai?

– Neįmanoma. Manau, nuo alkoholio priklausomam žmogui pasakymai „mažiau gerti, saikingiau gerti“ vis tiek vieną dieną baigsis tragedija.

– O kaip susidorojate su socialiniu spaudimu? Daug kas geria, o jūs ne. Ką atsakote, kai Jums pasiūlo išgerti?

– Šeimos nariai man niekuomet nesiūlo. Žmonėms, kurie manęs gerai nepažįsta, atsakau „Ačiū, aš jau atsigėriau.“

– Kokie dabar Jūsų pagrindiniai planai? Kaip galvojate kabintis į gyvenimą?

– Pagrindinis mano tikslas sveikti, nes ši liga – visam gyvenimui. Noriu toliau lankyti grupinius užsiėmimus, skaityti Dievo žodį, gyventi pagal 12 žingsnių programą, blaiviomis akimis žiūrėti į gyvenimą. Toliau noriu dirbti, išsaugoti turimą darbą. Kiekvieną dieną noriu keltis, padėkoti Dievui ir gyventi, nesiskundžiant, kaip viskas blogai, ir kaip visi manęs nesupranta, neklausti savęs, kas bus po dešimt metų. Mano tikslas – gyventi šia diena.

Narkotikus ir kalėjimą perėjęs Vilniaus arkivyskupijos Caritas priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovas kunigas Kęstutis Dvareckas sako, jog visi, norintys blaiviomis akimis žiūrėti į gyvenimą, bendruomenėje laukiami: „Į mus kreipiasi ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo narkotikų, psichotropinių vaistų ar lošimų, priklausomi žmonės.“

K. Dvarecko teigimu, kas antras bendruomenės reabilitaciją baigęs asmuo įveikia priklausomybę. Visgi, sveikimo kelias nebūna lengvas.

„Bendruomenėje turime tikrai nemažai taisyklių. Pagrindinės: nevartoti jokių psichoaktyvių medžiagų, nenaudoti psichologinio ar, juo labiau, fizinio smurto, dalyvauti visuose programos užsiėmimuose, bendruomenę palikti tik išskirtiniais atvejais, – sako vadovas.

– Pati reabilitacijos programa trunka apie 6 mėnesius, po jų asmuo kviečiamas tęsti gydymą, sveikti reintegracijos programoje. Jei reabilitacijos metu asmuo didžiąją laiko dalį praleidžia bendruomenėje, tai reintegracijos metu jau ieško, o vėliau vaikščioja į darbą. Leidžiama dažniau išvykti pas namiškius. Ši programos dalis vidutiniškai trunka dar pusę metų.“