Šiandien esu toje ateityje, kai viskas sukasi apie maistą, sveikatą, gyvenimo būdą. Bet prieš dešimtmetį tai atrodė dar labai tolima. Pamenu, viskas prasidėjo nuo žinių apie maisto medžiagas, chemines reakcijas, kūno fiziologiją, mikrobus... Ak, tie mikrobai, po paskaitų važiuodama namo troleibusu vengdavau prisiliesti prie turėklų. Mitybos planai. Ne, ne tie ištaigūs šiandieniai, o ligoninės valgykloje sudaryti kartu su tuometine dietiste, atsižvelgiant į biudžetą, kur koks sviesto gabalas nuslys, knygoje „Valgyti negalima susilaikyti“ rašo dietistė Toma Dvelytė.
Pamenu griežtus senuko su baltu chalatu pamokslus, kaip svarbu gerai nusiplauti rankas, kaip jas šluostyti. Svarbu netrinti vienkartine popierine šluoste, grakščiai ir labai rimtai į savo darbą žiūrintis žmogus skėsčiojo rankas lyg koks riteris ir skelbė, kad reikėtų tik priliesti! Mokėmės, kaip nesuklysti dedant konvejerio korteles, kokia dieta kokiam pacientui skirta. Tos įvairių spalvų įlaminuotos kortelės su ligonių dietos inicialais. Pamenu tik tas raudonas korteles ir valgyklos damų kalbas, kurių viena padejuoja, kita kažką murma. O mano galvoje sukosi abejonė, ar taip bus ir ateityje...
Pradėjau dvejoti. Šis traukinys į ateitį nebeatrodė toks patrauklus. Nutariau papildomai mokytis kosmetologijos. Tuo metu man tai atrodė lyg „pabėgimo iš kalėjimo“ planas, kurį būčiau galėjusi pritaikyti, jei į ateitį vežantis dietetikos traukinys būtų kur nors užstrigęs. Viskas būtų klostęsi gerai, jeigu įsivaizduočiau, koks makiažas kokiai poniai tinka. Bet ką išmoksi, ant pečių nenešiosi, tad pasiėmiau ir tą sertifikatą.
Po dietetikos studijų išvykau į Norvegiją, nes ten gyveno mano šeima ir būsimas vyras. Tačiau vis nesilioviau blaškytis. Rankose turėjau dietistės diplomą ir kosmetologės sertifikatą. Gerų kortų lyg ir netrūko. Paskambinusi į keletą ligoninių ir grožio salonų sužinojau, kad dietisčių su bakalauru ir kalbančių tik angliškai nereikia. Jos visos puikiai šneka norvegiškai ir turi magistro laipsnį. Kosmetologės ne tik veidą maklioja, kaip buvau išmokusi, bet ir kūną masažuoja, kojų nagus lakuoja. Turėjau ko nors imtis. Susiradau norvegų kalbos kursus ir pradėjau mokytis tuo metu paukščių klegėjimą primenančios kalbos. Nešiojau kavą savo vyro kirpyklos klientams, masažavau jų šlapias galvas ir klausiausi, kaip puikiai tai sugebu (su diplomu visai neblogai) – taip vis labiau tolau nuo tos ateities. Norėdama neprarasti įgūdžių, kirpyklos klientams pasisiūliau sudarinėti mitybos planus. Tai buvo gera patirtis siekiant išsiaiškinti norvegų valgymo įpročius ir sudėlioti jiems tinkamus mitybos planus. Lankydama norvegų kalbos kursus ir įsidarbinusi maisto prekių parduotuvėje, o vakarais dėliodama planus, jutau, kad judu į priekį, bet ne taip sparčiai, kaip norėčiau. Viduje kirbėjo kitokia dietistės vizija, kitoks būdas padėti žmonėms keisti jų gyvenimus.
Maisto prekių parduotuvėje mokiausi vaisių ir daržovių subtilybių. Norvegų kalba ir klientų aptarnavimo įgūdžiai vis gerėjo. Galiausiai gavau pasiūlymą vesti mitybos pamokas ir tapti bent kelių grupių kursų vadove. Tai buvo mano tikroji mokykla apie mitybą, fizinį aktyvumą ir psichinę sveikatą. Kaskart atsistojusi prieš 15 žmonių grupę ir sulaukusi vienas už kitą išradingesnių klausimų apie mitybą ir gyvenimo būdą, turėjau galimybę gilinti savo žinias. Čia ne pacientų kortelės ar dietų lentelės, o keliasdešimt skirtingų žmonių su dar skirtingesniais mitybos įpročiais.
Iki kaulų smegenų supratau, kokie mes unikalūs ir kaip vienas mitybos planas gali visiškai netikti kitam. Suvokiau, kad vieną motyvuoja tikslas įsisprausti į studijų laikų džinsus, o kitą – bent per pusę sumažinti vartojamų vaistų kiekį. Mes dalijomės vieni kitų istorijomis, nusivylimais, laimėjimais. Tai buvo puiki galimybė susipažinti su daugybe drąsių, kuklių, užsispyrusių, dvejojančių, pasiryžusių žmonių.
Kitokios mitybos pamokos prasidėjo gimus sūnui. Galvoje kirbėjo abejonės – kaip aš maitinsiu tą mažą pasaulio stebuklą? Kaip jam užtikrinsiu pilnavertę mitybą, kuri jį augins ir saugos? Taip gimė pirmieji mano sąmoningo vartojimo veiksmai. Kaip rinktis kokybišką maistą, paskaičiuotą ne pagal lentelę, pakuotę ar kainą, o pagal vertę, kurią gaus jo kūnas. Pamenu, mūsų namų šaldytuve sūneliui net buvo skirtas atskiras ekologiško maisto skyrius.
Sūnui pradėjus lankyti darželį, o man toliau tęsiant darbus, gavau pasiūlymą Maisto saugos departamente dirbti patarėja mitybos klausimais. Man tai buvo visiškai naujas pasaulis. Pamenu, kai sulaukiau skambučio, kad į motinystės atostogas išėjusios patarėjos vieta – mano, pamaniau sapnuojanti. Aš? Toji, kuri kadaise skynė serbentus, ravėjo agurkus, vasaromis valė turtingų norvegų namus, masažavo šlapias galvas, nešiojo kavą, dėliojo bulvių dėžes ir ištempė grupes žmonių į šviesesnį rytojų teisingos mitybos keliu. Turbūt iki paskutinės darbo dienos negalėjau patikėti, kad būtent man buvo skirta tokia privilegija. Mokiausi įstatymų, reglamentų, maisto sudėties ir visų kitų niuansų, kurie sudėlioti dar prieš mums nusiperkant ir pradedant valgyti maistą.
Po itin produktyvių ir intensyvių metų gimė dukra. O tuo metu mano kūnas po truputį jau šaukėsi pagalbos. Kai neišgirdau, riktelėjo labai garsiai. Kai dukrelei buvo pusę metukų, man diagnozavo Hodžkino limfomą. IV stadiją. Sužinoję diagnozę ir važiuodami namo pranešti apie tai mamai ir seseriai, mudu su vyru pirmą kartą negalėjome suregzti nė sakinio. Kad ir kokie iššūkiai mus užklupdavo, dažniausiai viską vainikuodavo žodžių junginys „viskas susitvarkys“. Deja, ne šį kartą.
Įpusėjus gydymui jaučiau, kaip silpsta mano kūnas. Valgydama neeksperimentavau, nes iš savo gydytojo gavau aiškią žinutę, kad nereikėtų vartoti jokių papildų ar ekstremaliai keisti mitybos, kad nesutrikdyčiau gydymo. Po jo mano tikslas buvo susigrąžinti tą kūną, kurį turėjau prieš susirgdama. Kupiną energijos ir gyvybės. Šis gyvenimo įvykis man leido suprasti, koks trapus mano kūnas, kiek dėmesio ir globos jam reikia. Kad tik pasirūpinusi savimi, galėsiu skirti dėmesio kitiems.
Chemoterapijos dienomis jausdavausi bejėgė, nesvarbu, kaip stipriai norėjau stotis ir eiti, – tiesiog negalėjau. Mane tai sukrėtė. Aš, visada pilna energijos ir užsidegimo, negaliu atsistoti ir eiti. Mano laimei, po gydymo buvo skirta reabilitacija ir psichologas. Mes lankėme medicininę jogą, mindfullness kursą, mitybos pamokas ir įvairias treniruotes. Tuo metu nusprendžiau atsisakyti mėsos, žuvies, pieno produktų, glitimo, pridėtinio cukraus. Išbandžiau įvairius mitybos principus ir gamybos būdus, kol galiausiai atradau savąjį. Back to life projektas vystėsi visu pajėgumu.
Kadangi dar gydymo metu prasidėję panikos priepuoliai toliau tęsėsi, ėmiau bėgioti. Tai buvo vienas vertingiausių patarimų, kurį gavau iš vėžio klinikoje dirbusios psichologės: „Jei jauti, tarytum sustoja tavo širdis, pabandyk atsistoti ir bėgti. Jausk, kaip krūtinėje vis spartėja ir dažnėja širdies dūžiai, jausk, kad tu esi gyva. Tu esi gyva, Toma.“
Iš pradžių sparčiai žingsniuodavau, po kelis šimtus metrų, kol galiausiai nubėgdavau iki 10–15 km. Buvo nelengva. Bet aš pilna gerkle troškau jaustis gyva. Dėl vaikų ir savosios ateities. Pastebėjau, kaip greitai atgaunu jėgas, kaip lengva rytais atsikelti, kaip pasikeitė mano virškinimas, ypač po chemoterapijos. Girdėjau ne vieną istoriją, kaip po kurso ištisus trejus metus pykindavo. Aš jaučiausi gerai. Valgymo ir sveikatos pokyčiais susižavėjo mano vyras. Jis pirmas išbandė augalinės mitybos principais paremtą mitybą. Netrukus jis apie tai pasakojo visiems savo klientams, ir jie taip pat norėjo tai išbandyti.
Man ši idėja patiko. Pradėjau veikti. Keldavausi anksti ryte dar prieš pabundant vaikams, kad pagaminčiau šviežią visos dienos maistą savo klientams, tada jį išvežiodavau. Būdavo ir tokių, kurių turėdavau laukti tikslią minutę stotelėje, kad atsidarius traukinio durims paduočiau dienai suruoštą maistą. Džiaugiausi jų ir savo rezultatais. Mano energija po truputį grįžo. Gydžiau save man jėgų suteikiančiu maistu, bėgiojimu, joga, mindfullness ir džiaugsmo teikiančiu darbu.
Po kiek laiko pasikeitė mano gyvenimo struktūra. Veikiau, pasikeičiau aš. Mūsų šeima iširo. Su vaikais išsikrausčiau pas mamą, vėliau į savo nuomojamą butą. Įstojau mokytis tarpdisciplininių sveikatos tyrimų magistrantūros Oslo universitete ir vis labiau ilgėjausi Lietuvos. Mokytis norėjau ne dėl diplomo, o dėl žmogaus, kuriuo tapau baigusi studijas. Intuityviai žinojau, kad turiu rinktis būtent šias, o ne praktiškiau pritaikomas studijas. Jos man nesuteikė naujos profesijos, bet įtvirtino tai, kas jau buvau, ir atvėrė kelius naujiems atradimams. Norėjau pamatyti daugiau nei mitybos planus ar treniruočių grafikus, troškau platesnio žmogaus sveikatos suvokimo.
Po studijų, grįžusi į Lietuvą, turėjau tikslą susipažinti su lietuvių mitybos įpročiais. Sukūriau interneto puslapį lietuvių kalba, dirbau su privačiais klientais, rašiau straipsnius, tam tikras įmones konsultavau mitybos klausimais, prisidėjau konsultacijomis prie Renatos Ničajienės knygų serijos „Gero maisto dienoraštis“. Ši knygų serija pasauliniuose kulinarinių knygų apdovanojimuose „Gourmand World Cookbook Awards 2017 kategorijoje „B10 Series“ laimėjo trečią vietą. Tai buvo viena įdomiausių mano patirčių, Renatai esu dėkinga už pasitikėjimą ir tikėjimą manimi.
Taip galiausiai priėmiau sprendimą pasitraukti iš konsultavimo mitybos klausimais ir visą dėmesį skirti ieškojimams. Aš noriu suprasti ir pamatyti daugiau, įžvelgti visas dalis, kurios lemia mūsų gerą savijautą. Sveikatos tyrimai tapo mano aistra. Dievinu skaityti naujausius tyrimus, juos analizuoti, užduoti sau klausimus, svarstyti, reflektuoti, pasakoti ir rašyti apie juos. Tikiu jų galia mūsų dabarties sprendimams, kurie kuria ateitį.
Tai buvo ištrauka iš Tomos Dvelytės ir Indrės Kazėnaitės knygos „Valgyti negalima susilaikyti“ (2019, Alma littera“).
