Apie imuniteto galią įveikti vėžį savo pranešime ką tik įvykusioje 11-oje sveikatingumo, sveikos gyvensenos ir medicinos parodoje „Sveikatos dienos“ kalbėjo Nacionalinio vėžio instituto biomedicinos mokslų daktaras Adas Darinskas.

Adas Darinskas
Foto: Organizacijos nuotr.

Jūs skaitote šį straipsnį, o jūsų organizme vystosi onkologinis procesas

Ryšys tarp vėžio formavimosi, vystymosi ir progresavimo bei imuninės sistemos veiklos yra neabejotinas. Mokslų daktaro teigimu, onkologinis procesas mūsų organizme vystosi visą laiką, o vėžinės ląstelės pradžioje yra tokios pat, kaip daugelis kitų mumyse esančių ląstelių, tad tik imuninei sistemai tenka atsakomybė rūpintis, kad šios ilgainiui nepasirodytų ligos pavidalu.

„Vėžinė ląstelė yra jūsų ląstelė. Ji iš niekur neatsirado, iš niekur neatėjo. Ji tiesiog galėjo būti transformuota virusų, galėjo būti pakitusi dėl tam tikros mutacijos išsikreipus dauginimosi funkcijai. Tai yra ląstelė, kuri tapo nemirtinga – vėžinės ląstelės kultūra gali daugintis itin ilgai“, – tikina A. Darinskas ir priduria, jog imuninė sistema gali pasirinkti, ar susidūrus su tam tikru susirgimu eiti toliau kovoti, ar sustoti ir nekovoti.

„Vėžys sugeba imunitetą apgauti ir pasakyti „viskas tvarkoje, aš savas ir su manimi kovoti nereikia“. Tam jis evoliuciškai turi labai daug mechanizmų, apgaunančių imunitetą. Tuomet jis ima toleruoti visą tą židinį, o židinys organizme daro, ką nori. Tad iš esmės mes esame visiškai priklausomi nuo pagrindinių imuninės sistemos dalyvių – ląstelių. Tokios mažos ląstelės apsaugo mus nuo didelių problemų“, – teigia mokslų daktaras.

Foto: Shutterstock

Svarbiausia – imuninė atmintis

Pagrindiniai imuninės sistemos dalyviai yra ląstelės – makrofagai, leukocitai, eritrocitai ir limfocitai, kurie, pasak A. Darinsko, yra pagrindiniai kovotojai su visu iš pasaulio į mūsų organizmą ateinančiu potencialiu blogiu. Taip pat, būtent jie kontroliuoja, kad mūsų organizme neatsirastų patologinių ląstelių, kurios ilgainiui virsta onkologiniu susirgimu.

Mokslų daktaro teigimu, kiekviena imuninė ląstelė turi savo funkciją, kuri yra itin svarbi formuojant imuninius atsakus. „Tarkim, vos į imuninę sistemą patekus patogenui, į jį iškart sureaguoja grandys, kurios gali išsiskirstyti į dvi, antikūnų ir ląstelinę, dalis.

Antikūnų dalys – tai tiesiog baltymai, plaukiojantys kraujyje, atpažįstantys tam tikrą patogeną ir jį naikinantys. Dažniausiai tai būna virusai, tad visos vakcinos, imunizacija iš esmės irgi veikia per antikūnus“, – teigia A. Darinskas ir priduria, jog daugelis imuninių vaistų šiandien yra konstruojami šios molekulės pagrindu.

Adas Darinskas
Foto: DELFI / Rafael Achmedov

„Antikūnas yra plazmos ląstelių labai gudriai pagaminta baltyminė molekulė – viršuje ji turi variabilų galą, kuris ir atpažįsta patogeną. Todėl daugelis imuninių vaistų šiandien ir yra statomi ant jos. Tai reiškia, kad tu gali surasti bet kokį taikinį ir prie šios molekulės galo prikabinti tai, kas tau patinka – nukreipti imuninį atsaką, kad vyktų kova su tuo“, – tikina mokslų daktaras.

A. Darinskas pabrėžia, jog itin svarbi yra imuninė atmintis, be kurios imuniteto funkcionavimas būtų beprasmis. Tačiau svarbu nepamiršti, jog imuninė atmintis susiformuoja ne iš karto. Tam, kaip ir tam tikroms imuninėms terapijoms, reikalingas laikas. „Vakcinos, kurias mes gauname vaikystėje ir po to nesergame tomis ligomis, nuo kurių esame skiepijami, yra šios atminties išdava – organizmas gali atsiminti, su kuo buvo susidurta, ir kaip su tuo kovoti.

Blogiausia, kai susiduriama su nauju, dar nematytu patogenu. Tuomet patiriame agresyvią imuninę reakciją. Čia geriausias būtų gripo pavyzdys – visi serga ir vis iš naujo, o kodėl? Kadangi gripas po truputį keičia savo paviršių, kad galėtų gyventi ir egzistuoti, o imuninė sistema yra priversta vis iš naujo prie jo prisitaikyti. Dėl to reikia revakcinuotis. Na, arba persirgti“, – teigia mokslų daktaras.

Stresas veikia kaip automatinio susinaikinimo sistema

Taigi, kas atsitinka, kai sutrinka imuninė sistema? Iš esmės, tampame pažeidžiami ir atveriame duris įvairiems susirgimams, tarp kurių slepiasi ir vėžys. Tačiau A. Darinsko nuomone, ne mažiau svarbu yra žinoti, kodėl onkologiniai susirgimai atsiranda ir dėl kokių priežasčių mūsų ląstelės tampa tokiomis, su kuriomis imuninei sistemai tenka susigrumti idant mus apsaugotų. Mokslų daktaras yra linkęs išskirti tris pagrindines priežastis – paveldimumą, aplinkos poveikį ir stresą.

A. Darinsko teigimu, paveldimumo faktorius yra nekontroliuojamas, kadangi visa pagrindinė informacija slypi onkogenuose, o jei šie užkoduoti kažkada pasileisti – jų niekas negali sustabdyti, tačiau kiek kitaip jis vertina aplinkos poveikį.

„Aplinka yra mūsų ląstelių loterija – arba tu gausi tokią mutaciją, kurios nesukontroliuos imuninė sistema, arba negausi. Nuo to priklauso, ar vėžys bus sunaikintas, ar išeis į imunotolerancinę būseną ir pavirs liga. Su aplinkos poveikiu mes nepakovosime, jis yra toks, koks yra, bet genetiškai mes turime tam tikras apsaugos sistemas, kuriose veikia citochromai, įjungiantys apsauginius mechanizmus, kad visas purvas, atėjęs iš aplinkos, nepadarytų mums kritinės žalos ir mūsų organizmas nenueitų į ligos modulį“, – teigia daktaras ir pateikia keletą pavyzdžių, nuolat visuomenėje siejamų su vėžio atsiradimu.

„Telefonas. Jis kenkia ar nekenkia? Telefonas, kaip ir visos elektromagnetinės bangos, šildo audinį. Tai reiškia, jog nuo padidintos temperatūros išsikreipia visa ląstelės baltymų inžinerija. Kuo šis iškrypimas baigsis, niekas nežino – gali nieko nenutikti, o gali atsirasti auglys.

Taip pat ir su įvairiomis pavojingomis medžiagomis, kurių gauname su maistu, oru. Sakykime, iš stabdžių kaladėlių sklindančios dulkės. Juk jos visos keliauja mums į plaučius, niekas jų kažkur nesurenka. O pavyzdžiai čia tik du“, – pasakoja A. Darinskas.

Adas Darinskas
Foto: DELFI / Rafael Achmedov

Tačiau, jo nuomone, bene svariausia ir dažniausia onkologinio susirgimo priežastimi yra stresas.

„Yra dvi streso rūšys – ūmus ir chroniškas. Onkologiniai pacientai dažniausiai yra linkę patirtį chronišką stresą – bet kokią problemą nuleisti į pasąmoninį lygmenį, užsiimti savigrauža ir supresuoti imuninę sistemą. Chroniškas stresas sukelia molekulių, gliukokortikoidų, kurios yra imunosupresantai, sintezę organizme, o šie automatiškai blokuoja imuninės sistemos darbą. Tad jei toks žmogus patiria kokią nors psichologinę traumą arba sukrėtimą, dažniausiai per 5-7 metus pas jį pasirodo onkologinis procesas. Tai veikia kaip kažkokia automatinio susinaikinimo sistema.

Tie žmonės, kurie stresuoja trumpai, greitai ir daužo lėkštes, imuninę sistemą tik užkuria – ji pradeda veikti stipriau“, – teigia mokslų daktaras.

Daugiau apie imuniteto stiprinimą skaitykite straipsnyje „Visa tiesa apie imuniteto stiprinimą: daktaras įvardijo 4 būdus, kiti tik pavers jūsų šlapimą brangiu".