Merginai prieš beveik dvejus metus buvo labai netikėtai diagnozuotas piktybinis kaulų navikasJuingo sarkoma. Jei tai būtų įvykę prieš porą dešimtmečių, veikiausiai būtų atlikta amputacija, tačiau šiandien, kombinuojant medikų žinias ir modernų gydymą, situacija ir gydymo rezultatai radikaliai pasikeitę.

Nuosprendis „išmušė iš vėžių“

Ingridos tėtis Ovidijus pasakojo, kad dukra visada buvo sveika – sportavo, šoko, nepraleisdavo pamokų dėl ligos. Mergaitės liga visiems buvo didelis sukrėtimas.

„Vieną dieną eidama tiesiog suklupo ir koja sutino, pasirodė guzas. Visiškai atsitiktinė trauma, laukėme, kol praeis. Nepraeina, guzas kietas, raumuo įtemptas. Nuėjome pas gydytojus“, – pasakojo jis.

Gydytojai padarė rentgeno tyrimą, tačiau nieko neįprasto nepamatė.

„Sakė sumušimą tepti tepalu. Taip ir darėme visą mėnesį, o guzas tik kietėjo. Galvojome, gal čia kraujas „neišsivaikšto“. Vėl pas daktarus atvykom. Padarė vieną tyrimą, tada kitą ir kabinete man sako – čia gali reikėti ir chemoterapijos. Pasimečiau“, – mena Ovidijus. Šiandien jis jau gali atvirauti, kad ligą pripažinti buvo sunku, bet taip pat buvo labai svarbu neleisti jai užvaldyti kasdienybės.

Porą savaičių Ingridai buvo atliekami tyrimai ir tada pradėtas kombinuotas gydymas.

Foto: Shutterstock

Po chemoterapijos – opos

Paklausta, ar gydymas buvo varginantis, mergina svarsto – sunku, bet ištverti galima.

„Į ligoninę atvažiuodavau savaitei, tada mane išleisdavo namo ilsėtis, tada vėl atvykdavau tyrimams. Šitaip gydymas truko apie dešimt mėnesių.

Net nežinau, kaip įvardinti, ar sunkus buvo gydymas. Iš pradžių buvo daug streso dėl plaukų, pykindavo. Tos pirmosios šešios chemoterapijos buvo išties agresyvios, sunkios. Atsirasdavo opos ant liežuvio, gerklėje. Negalėjau nei valgyti, nei kalbėti – rašydavau, kai kažko norėdavau. Pykdavau, kai nesuprasdavo, ko noriu, kai visi šalia manęs valgydavo, o aš negalėjau“, – atvirai pasakoja ji.

Ingridą guodė tai, kad po operacijos chemoterapijos būsiančios daug lengvesnės.

„Ir šiaip geriau jaučiausi – ir emocionaliai, ir fiziškai. Dingo opos. Be to, buvo vasara, daug laiko praleidau lauke su draugais, daug vaikščiojau ir taip stiprėjo mano imunitetas. Tiesa, iš pradžių maniau, kad man bus tik šešios chemoterapijos, džiaugiausi, kad iki vasaros pasveiksiu. Ir tik tada sužinau, kad dar tik pradžia čia – po operacijos laukė antras raundas“, – kalbėjo jauna vilnietė.

Iš pradžių, vengdama gailesčio ir pasimetusių veidų, ji savo ligą slėpė nuo aplinkinių.
„Apie ligą žinojo tik artimiausi draugai, kad nesklistų apkalbos, kad neklausinėtų žmonės „tai sergi vėžiu?“. Taip, sergu. Tada jie stovi apstulbę, nedrąsiai, ir man nejauku. Vien žodis „vėžys“ jiems yra gąsdinantis“, – ramiai pasakojo pašnekovė.

Gydytoja: tai klastinga paauglių liga, kurią šiandien jau suvaldome

Su Ingrida sutinka ir jos gydytoja hematologė dr. Sonata Šaulytė–Trakymienė (kuri, beje, praėjusiais metais Santaros klinikų kolegų buvo nominuota „Metų gydytoja“). Ji pasakoja, kad, pavyzdžiui, Skandinavijoje, mokykloje susirgus vaikui, socialinis darbuotojas ateina ir bendraamžiams paaiškina apie ligą. Tai daroma tam, kad nebūtų nežinomybės, nepagrįstų baimių.

„Gydymu nenusileidžiame vakarų Europos šalims, bet su „užklasine veikla“ dar galėtume padirbėti“, – svarsto S. Šaulytė–Trakymienė, pridurdama, kad geri išgijimo rodikliai ją paskatino pereiti iš suaugusiųjų į vaikų gydymą.

Paprašyta plačiau papasakoti apie šią ligą – Juingo sarkomą – gydytoja paaiškina, kad daugelio kaulinių navikų užuomazgos susijusios su trauma, kaip įvyko ir Ingridos atveju.

„Kai trauma ilgainiui nepraeina, tik tada ją galime sieti su navikiniu susirgimu. Trauma tik išprovokuoja ligą pasirodyti. Kai pamačiau savo pacientės koją, ji jau atrodė „įspūdingai“. Įprastam patinimui to buvo per daug“, – mena hematologė.

Ši sarkoma gali būti ir kaulinė, ir minkštųjų audinių.

„Tai antras pagal dažnį kaulinis navikas (pirmoje vietoje – osteosarkoma). Būdinga bet kokio amžiaus žmonėms, bet dažniau pasireiškia paaugliams. Tai pakankamai pikta, agresyvi liga, bet su lokalia forma kaip Ingridos, pagijimo rezultatai būna pakankamai geri. Iki daugmaž 1970–ųjų buvo taikomas tik vietinis, chirurginis arba radioterapijos gydymas, rezultatai buvo labai blogi. Dabar, kai turime sisteminį gydymą, situacija pasikeitė radikaliai“, – džiaugėsi pašnekovė.

Kasmet tokių susirgimų būna 1–2, todėl, gydytojos teigimu, natūralu, kad, kai pacientas kreipiasi dėl skausmo ar patinimo, ši diagnozė nebūna pirmoji, šovusi į galvą.

„Labai svarbu viską išnagrinėti – paimama biopsija, nustatoma, kiek liga išplitusi – ir tik tada sudėliojamas gydymo planas. Iš pradžių buvo chemoterapija, tada chirurgija, o tada chemoterapija su spinduline terapija. Gydymas kombinuotas. Iš pradžių būna daug nežinomybės. Tada, po šešių chemoterapijos blokų, labai svarbus atsakas į šį gydymą – jei daugiau kaip 90 proc. ląstelių miršta, jis geras, jei mažiau – blogas. Ir per tuos šešis kursus, kurie trunka kone pusmetį, tu lauki ir nežinai, kas bus. Kai susidėlioji gydymo strategiją, ateina aiškumas ir būna ramiau – tiek gydytojui, tiek pacientui“, – kalba S. Šaulytė–Trakymienė.