Lietuvoje kasmet ūminis miokardo infarktas ir priešinfarktinės būklės yra diagnozuojama iki 40 000 žmonių. Praėjusiais metais Lietuvoje mirtis nuo išeminės širdies ligos buvo dažniausia, nusinešusios 1191 vyro ir 276 moterų gyvybes.
Ūminis miokardo infarktas – kas tai?
Ūminis miokardo infarktas – tai širdies raumenį maitinančių kraujagyslių užsikimšimas. Mūsų gyvybė priklauso nuo dviejų iš aortos atsišakojančių arterijų, kurios tarsi vainikai apgaubia širdies paviršių, todėl dar vadinamos vainikinėmis širdies arterijomis. Priklausomai nuo to, kuri arterijų vieta (artimoji, tolimoji ar smulkiosios šakelės) užsikemša, vystosi įvairaus dydžio miokardo infarktas, neretai sąlygojantis skirtingą susirgimo sunkumą. Tais atvejais, kai trombuojasi artimasis stambios vainikinės arterijos spindis, infarktas neretai komplikuojasi gyvybei pavojingais ritmo sutrikimais ar staigia mirtimi. Tokias atvejais vos per 5 minutes nepradėjus pirminio gaivinimo žūva krauju nebeaprūpinamos smegenys ir jų pakitimai tampa negrįžtami.
Kaip atpažinti ūminį miokardo infarktą
9 iš 10 atvejų ištikus ūminiam miokardo infarkto priepuoliui, žmogus skundžiasi labai stipriu skausmu krūtinėje, ar jos užspaudimu trunkančiu nuo kelių iki keliolikos minučių. Skausmas širdies plote būna labai intensyvus, dažniausiai plėšiančio, duriančio pobūdžio, neretai plintantis į kaklą, apatinį žandikaulį ir kairiąją ranką, lydimas panikos, mirties baimės, šalto prakaito pylimo. Skausmas linkęs atsinaujinti ir kartotis.
Patyrus tokius skausmus visuomet būtina kviesti greitąją medicinos pagalbą (dažniausiai daroma klaida, manant, kad skausmas savaime praeis, nes anksčiau taip nebuvo), o galutinai diagnozė nustatoma arba atmetama medicinos personalui užrašius elektrokardiogramą. Tokiais atvejais pirmoji pagalba yra nitroglicerinas po liežuviu ir aspirino tabletė.
Auksinių minučių svarba
Labai svarbu, kad kuo anksčiau atpažintume pirmuosius širdies infarkto požymius ir nedelsiant kreiptumės į medikus. Pastarieji, esant laiku diagnozuotam miokardo infarktui, turi galimybių išgelbėti širdies raumenį – nes pirmosios dvi valandos yra pačios svarbiausios, kuomet galime atlikti intervencines gydomąsias procedūras, atkemšant kraujagysles, taip širdies raumenį išgelbstint nuo žūties ir nekrozės. Bemaž visais atvejais pašalinus trombą arba esant kraujotaką trikdančiai aterosklerotinei plokštelei yra implantuojamas stentas, taip atstatant vainikinės arterijos spindžio praeinamumą. O kai pradelsiamas intervencinio gydymo laikas, net ir gydant pavėluotai, pacientui išliks širdies raumens pažeidimas ir širdies nepakankamumo požymiai, neretai visam likusiam gyvenimui.
Kas tie į širdies vainikines arterijas implantuojami stentai?
Žodis „stentas“ kilo iš anglų dantų gydytojo Čarlzo Stento (Charles Stent, 1807 – 1885 m.), kuris pirmasis pradėjo naudoti tuščiavidurius vamzdelius dantų protezų gamybai, pavardės. Didžioji šlovė Stentui atėjo, kai jis pasiūlė tuščiaviduriu vamzdžiu apgaubti transatlantinį vandenyno dugnu nutiestą kabelį: iki tol jį ne vieną sykį buvo pragraužusi sūraus jūros vandens korozija.
Dauguma dabar naudojamų vainikinių arterijų stentų yra tvirti tuščiaviduriai vamzdeliai, kurių sienelių angutės primena groteles. Kai kurie naujausi stentai gaminami iš plonyčio metalo plaukelių pynės. Tokia struktūra reikalinga, kad stentai išliktų lankstūs ir stabilūs judant ir sukantis vainikinėms arterijoms.
Implantuojamas stentas išpučiamas pripučiamu balionėliu iki 10 – 20, o esant lėtiniam susirgimui neretai ir daugiau, atmosferų! Palyginimui, pripūstos lengvojo automobilio padangos slėgis siekia ~ 2 atmosferas, autobuso iki 9 atmosferų. Taip išplėstas stentas prie sienelės prispaudžia esančias aterosklerotines plokšteles ir atkuria susiaurėjusį spindį. Deja, kito būdo kaip pašalinti aterosklerotines plokšteles nėra.
Stentai dažniausiai gaminami iš nerūdijančio plieno, platinos ir iridžio lydinio, tantalo, nitinolio, kobalto ir chromo lydinio, titano ir kitokių metalų.
Visiškai biodegraduojantys (suyrantys) stentai – labiausiai ambicinga modernioji stentų gamybos technologija. Siekiant, kad stentai būtų stabilūs veikiami trumpalaikės jėgos, jie gaminami iš medžiagų, kurios gyvame organizme ilgainiui suyra. Biodegradaciniai stentai sudaryti iš absorbuojamų polimerų, suyrančių metalų – grynos geležies ir magnio lydinio.
Vainikinių stentų atsiradimo istorija
Pirmąją gydomąją procedūrą atveriant vainikinę kraujagyslę balionėliu 1978 m. atliko Andreas Gruntzig. Tai buvo revoliucinis gydymo būdas, tačiau jis turėjo trūkumų: kartais pasireikšdavo ūminė kraujagyslės okliuzija ir išplėstos vietos trombavimasis. Tai skatino ieškoti naujų sprendimų, pasibaigusių stentų sukūrimu. 1986 m. Puel ir Sigwart pagamino pirmąjį vainikinių arterijų stentą, kuris išplėtė vainikinę arteriją ir neleido jai užsikimšti. Nors šie stentai saugojo nuo okliuzijos, jie sukeldavo sunkių arterijos vidusienelės pažeidimą ir uždegimą. Kiek vėliau atlikti tyrimai parodė, kad stentavimas gali būti visiškai saugus, jei kartu skiriami du trombocitus agregaciją slopinantys vaistai.
Siekiant sumažinti stentų trombavimąsi ir pakartotinių intervencijų riziką 2001 metais pradėti naudoti vaistus išskiriantys stentai, dar labiau apsaugantys nuo trombų formavimosi. Ilgainiui, jau po 5 metų pasaulyje didžioji dalis naudojamų stentų sudarė vaistais dengti stentai bei naujos jų kartos.
Patyrusiam ūminį širdies infarktą, svarbiausia:
– naujai atsiradus labai stipriam duriančio, spaudžiančio pobūdžio skausmui krūtinėje, neretai plintančiam į kaklą ar kairiąją ranką, būtina kviesti greitąją medicinos pagalbą ir užrašyti elektrokardiogramą;
– susirgus yra svarbi kiekviena minutė, kad kuo greičiau galėtume atverti ir sugrąžinti kraujotaką vainikinėse arterijose;
– ypač svarbus paciento vaistų vartojimo drausmingumas: iki gyvenimo pabaigos teks vartoti gydytojo paskirtus 5-7 rūšių vaistus, kad vėl neužsikimštų stentuota širdies kraujagyslė bei nesiformuotų nauji aterosklerozės židiniai;
– kiekvieno vartojamo vaisto poveikis yra unikalus ir skirtingas: būtina slopinti padidėjusį krešumą, mažinti arterinį kraujospūdį, blogojo cholesterolio koncentraciją bei koreguoti esamus rizikos veiksnius;
– gydytojo paskirtų vaistų niekada nepakeiskime maisto papildais, liaudiškais medicinos preparatais. Juos, pasitarus su gydytoju, galima vartoti greta skiriamų vaistų;
– turintiems ŠKL rizikos veiksnių (padidintas AKS, cholesterolis, rūkymas, viršsvoris, cukrinis diabetas ir kt.), nors ir neturint jokių nusiskundimą, būtina jų korekcija, mažinant širdies infarkto išsivystymo riziką ateityje;
– tinkamai vykdant gydytojo rekomendacijas, visomis galimomis mokslo įrodymais grįstomis priemonėmis koreguojant rizikos veiksnius, pacientas dažnai grįžta į įprastinį kasdienio gyvenimo ritmą.
