Milijonui žuvų taukų papildus vartojančių puikiai pažįstamas jų sukeliamas intensyvus žuvimi dvelkiantis atsirūgimas. Tačiau tai nėra didelė kaina už širdies ligų, kurios išlieka pagrindine mirties priežastimi ir Lietuvoje, rizikos sumažinimą.
Problema ta, kad žuvų taukai nieko nedaro. Ar bent jau nedaro to, ką, kaip manėme, turėtų daryti. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusi stulbinamų atradimų serija virto žavesio atslūgimu ir hipotezės nepatvirtinančiais tyrimų rezultatais.
Štai todėl kardiologai, dietologai ir kiti gydytojai skyrė didelį dėmesį Amerikos širdies asociacijos mokslinėms sesijoms, kurios prieš dvi savaites buvo surengtos Čikagoje. Čia buvo pristatyti dviejų didelių žuvų taukų tyrimų, apėmusių daugiau nei 34 tūkstančius tiriamųjų, rezultatai. JoAnn Manson iš Harvardo universiteto pristatė pirmojo tyrimo rezultatus: jie nepatvirtino hipotezės. Jos tyrimas nustatė, kad žuvų taukų papildai nedaug prisideda prie širdies ligų prevencijos. Po 15 minučių, stovėdamas ant tos pačios pakylos, kitas Harvardo universiteto mokslininkas Deepakas Bhattas tvirtino priešingai. Jo tyrimas nustatė, kad išgryninti žuvų taukai sumažino koronarinės širdies ligos riziką įspūdingais 25 procentais.
Tokia žuvų taukų istorijos raida yra intriguojanti, trikdanti, jaudinanti ir liūdinanti tuo pačiu metu. Be viso kito, ji rodo, kad mokslo pažanga ne visuomet yra tokia linijinė, kaip mums atrodo. Tyrimų metodams tobulėjant, statistikos galia auga, o mokslininkai tikrina dar detalesnes hipotezes. Tačiau tikroji tiesa apie žuvų taukus išlieka tokia pat slidi, kaip ir pati žuvis.
Žymieji Grenlandijos mėsėdžiai
Žuvų taukų ir sveikos širdies istorija prasidėjo 1970-aisiais, kai du Danijos mokslininkai nuvyko į Šiaurės Vakarų Grenlandijos pakrantę tirti vietinių gyventojų, kurie buvo apibūdinami kaip „ko gero, patys didžiausi mėsėdžiai pasaulyje“. Nepaisant jų itin didžiule mėsos gausa pasižyminčios mitybos, smalsumą kėlė tai, kad bendruomenės nariai nesirgo diabetu, o nuo 1963 iki 1967 metų užfiksuoti vos trys širdies ligų atvejai. Mokslininkai ištyrė 130 vietos gyventojų inuitų ir padarė intriguojantį atradimą: jų kraujo lipidų kiekis buvo mažesnis nei danų.
Tai nebuvo nulemta genetiškai. Danijoje gyvenančių inuitų lipidų kiekis kraujyje buvo panašus į danų. Po beveik dešimtmetį trukusių tolesnių tyrimų mokslininkai padarė išvadą, kad skirtumas atsirado dėl mitybos. Kalbant detaliau, skirtumą nulėmė dideli suvartojamos žuvies ir jūrų žinduolių kiekiai, kurių omega-3 riebalų rūgščių aptikta Grenlandijos gyventojų kraujyje.
Po kelerių metų „Naujosios Anglijos medicinos žurnalas“ paskelbė tyrimą, analizavusį žuvies ir kitų jūros gėrybių suvartojimo ir koronarinės širdies ligos santykį. Buvo tirti 852 vidutinio amžiaus Nyderlandų vyrai, tyrimas apėmė 20 metų laikotarpį. Tyrimas aptiko stulbinamą dozės ir reakcijos santykį.
Kaip rašė tyrimo autoriai, „mirtingumas nuo koronarinės širdies ligos tarp suvartojusių bent 30 gramų žuvies per dieną buvo daugiau nei 50 procentų mažesnis nei tų, kurie žuvies nevalgė“.
Žuvų taukų aukso karštligė
1990-aisiais jūros gėrybės patraukė širdies ligas analizuojančių mokslininkų dėmesį. Tais metais buvo paskelbtas 51 tyrimas, besiaiškinantis žuvų taukų ir širdies ligų ryšį, o praėjusį dešimtmetį buvo paskelbti tik keturi tokie tyrimai. Tačiau tyrimai buvo daugiausia apžvalginio pobūdžio. Jie lygino valgančių daug žuvies ir to nedarančių žmonių sveikatos būklę. Tą darydami jie atskleidė išties intriguojančią koreliaciją tarp žuvies valgymo ir širdies ir kraujagyslių sistemos būklės. Tačiau šie tyrimai neįrodė ir negalėjo įrodyti priežastinio ryšio.
Ar žuvyje esantys riebalai buvo toji priežastis, dėl kurios žmonės rečiau sirgo širdies ligomis? Galbūt. Tačiau buvo ir kitų tikėtinų priežasčių. Pavyzdžiui, gali būti, kad daugiau žuvies valgo pasiturintys žmonės, ir tie pasiturintys žmonės, kaip užsigrūdinę Grenlandijos gyventojai, taip pat daugiau laiko praleidžia lauke užsiimdami fizine veikla, tad būtent toji fizinė veikla būtų priežastis, nulemianti retesnį sergamumą širdies ligomis, o žuvies vartojimas tebūtų ženklas, rodantis mažesnį sergamumą širdies ligomis, bet ne to priežastis. Viskas galėtų būti ir netgi dar paprasčiau: kai žmonės valgo žuvį, jie rečiau renkasi nesveiką greitąjį maistą – mėsainius, riebaluose keptą vištieną ar saldumynus.
Tad šiuo atveju buvo reikalingas kontroliuojamas atsitiktinės imties tyrimas (RTC), kuris laikomas mitybos tyrimų „auksiniu standartu“, nes gali parodyti priežastį. Tyrimas pradėtas 1993-aisiais – tuomet 11324 širdies smūgį patyrusiems žmonėms iš visos Italijos buvo skiriama žuvų taukų, vitamino E arba apskritai nieko. Vitaminas E neturėjo jokio poveikio. Lyginant su juo, žuvų taukai pasižymėjo stebinamu rezultatu: jie 10 procentų sumažino sergamumą širdies ligomis.
Kitas stulbinamas kontroliuojamas atsitiktinės imties tyrimas buvo atliktas beveik po dešimtmečio. Šį kartą žuvų taukų papildai lėmė 18645 japonų 19 procentų mažesnį sergamumą širdies ligomis. Neįtikėtina, tačiau žuvų taukai galėjo netgi prisidėti prie daug žuvies ir jūrų gėrybių suvartojančių žmonių sveikatos pagerėjimo. 2008-aisiais mokslininkai paskelbė 114 tyrimų apie žuvų taukus ir širdies ligas. Aiškėjant biologinei žuvų taukų svarbai, ypač jų reikšmei mažinant uždegimus, jie tapo sveikatingumo panacėja, teikiantys akivaizdžią visokeriopą naudą – nuo kraujospūdžio ir trigliceridų koncentracijos iki skausmo, regėjimo ir psichinės sveikatos.
Hipotezės nepatvirtinančių tyrimų rezultatų lavina
Tačiau geri laikai netruko ilgai. 2010-aisiais pirmasis reikšmingas hipotezės nepatvirtinantis kontroliuojamas atsitiktinės imties tyrimas, paskelbtas „Naujosios Anglijos medicinos žurnale“, parodė, kad žuvų taukai „pacientams, kurie patyrė miokardo infarktą ir sulaukė šiuolaikiškos antihipertenzinės, antitrombozinės ir lipidus keičiančios terapijos, pastebimai nesumažino širdies ir kraujagyslių sistemos problemų“.
2012-aisiais JAV beveik 20 milijonų suaugusiųjų vartojo vienokio ar kitokio pobūdžio žuvų taukų papildus. Tačiau mokslininkams minėtasis santykis ėmė apkarsti, ir greitai. Plataus masto kontroliuojamas atsitiktinės imties tyrimas, taip pat paskelbtas „Naujosios Anglijos medicinos žurnale“, parodė, kad kasdien vartojami omega-3 riebiųjų rūgščių papildai „nesumažino širdies ir kraujagyslių sistemos ligų pavojaus tiems žmonėms, kuriems jis grėsė“.
Situacija ir toliau prastėjo. „Amerikos medikų asociacijos žurnalas“ paskelbė metaanalizę apie žuvų taukus, nagrinėjusią 20 tyrimų ir apimančią 68680 objektų. Jos išvada buvo tokia: „Omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių papildai nesiejami su mažesne įvairių priežasčių nulemto mirtingumo, kardialinės mirties, staigios mirties, miokardo infarkto ar insulto rizika“. Po metų žuvų taukų tyrimai pasiekė savo zenitą: buvo paskelbti 169 tyrimai. Šio skaičiaus kol kas aplenkti nepavyko.
Šie metai atrodė esantys patys blogiausi žuvų taukams. Liepą dar viena metaanalizė, besiskelbianti „plačiausiu iki šiol atliktu sisteminiu omega-3 rūgčių poveikio širdies ir kraujagyslių būklei vertinimu“, nustatė, kad žuvų taukų papildai „neturi įtakos arba turi labai mažai įtakos mirtingumui ar širdies ir kraujagyslių sistemos būklei“. Dar daugiau, jų apgaulingi privalumai „kyla iš bandymų, pasižyminčių didesne šališkumo rizika“. Žvelgiant iš mokslinio požiūrio taško, atrodė, kad žuvų taukams atėjo galas.
Tarsi to dar būtų negana, paskutinė vinis į šių papildų karstą buvo įkalta Čikagoje – tai buvo J. Mason kontroliuojamas atsitiktinės imties tyrimas, per penkerius metus analizavęs 25871 dalyvį. Rezultatai parodė, kad „Omega-3 sočiųjų rūgščių papildų vartojimas nenulėmė mažesnio sergamumo pagrindinėmis širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis“.
Nejaugi žuvų taukai sugrįžta?
Visgi žuvų taukams galas dar neatėjo, mat po kelių minučių, kai buvo pristatyti J. Mason tyrimo rezultatai, D. Bhattas paskelbė savojo kontroliuojamo atsitiktinės imties tyrimo rezultatus, kurie buvo tokie jaudinantys, kad kardiologai plojo atsistoję. 8179 žmones per ketverius metus analizavęs tyrimas parodė, jog žuvų taukai 25 procentais sumažino širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Taip nutiko žmonėms, kurie jau buvo gydomi tokiais širdies ligų vaistais kaip statinai. Staiga ir netikėtai žuvų taukai įgijo antrą kvėpavimą.
Visa tai kelia klausimą: kas iš tiesų vyksta? Kodėl iš pradžių žuvų taukus vartoti atrodė sveika, tuomet nebeatrodė sveika, ir staiga jie vėl tapo sveiki?
Vienas iš atsakymų yra statinai. Kai buvo atlikti pirmieji žuvų taukų tyrimai, šis populiarus cholesterolio kiekį mažinantis vaistų tipas neegzistavo. Gali būti, kad bet koks teigiamas žuvų taukų poveikis, kurį jie kažkada darė, tapo perteklinis dėl statinų. Kitaip tariant, statinai tiesiog nugalėjo žuvų taukus. Žinoma, tai nepaaiškina pastarojo D. Bhatto tyrimo rezultatų. Tačiau tas tyrimas apėmė labai dideles dozes.
Ar esmė dozėje?
Dozė iš tiesų paaiškina labai daug. Pirmojo kada nors atlikto kontroliuojamo atsitiktinės imties žuvų taukų tyrimo metu tiriamiesiems buvo skiriamas vienas gramas žuvų taukų. 2007-aisiais atliktame tyrime buvo skiriama 1,8 gramo. O pastarajame D. Bhatto tyrime buvo skiriama tokia didelė dozė (du gramai du kartu per dieną – iš viso keturi gramai), kad riba tarp maisto papildo ir farmacinio įsikišimo tampa neryški.
Jei lygintume su daugeliu hipotezės nepatvirtinusių tyrimų, juose naudotos nedidelės, o kai kuriais atvejais – visai menkos dozės. Pavyzdžiui, 2010-aisiais paskelbtame hipotezės nepatvirtinusiame tyrime tiriamieji suvartojo apie 0.375 gramų žuvų taukų. J. Mason tyrime jo dalyviai suvartojo 840 miligramų omega-3. Statinai nebūtų veiksmingi, jei žmonės negautų pakankamai didelės dozės. Tad kodėl turėtų veikti maža žuvų taukų dozė, ypač tiems žmonėms, kurie jau buvo gydyti statinais?
Be to, skirtingas žuvų taukų vartojimo rezultatas gali būti susijęs ir su žuvų taukų tipu. Japonų tyrime ir pastarajame D. Bhatto tyrime, kurie pateikė žymiausius rezultatus žuvų taukų tyrimų istorijoje, nebuvo naudoti įprastiniai žuvų taukai. Juose naudoti žuvų taukai su EPA – tai viena iš dviejų pagrindinių riebiųjų rūgščių, aptinkamų žuvų taukuose. Kita rūgštis vadinama DHA. Iš šių dviejų daugiau dėmesio tenka DHA, nes jos gausu žmogaus smegenyse. Tačiau EPA pasižymi savo biologine svarba. Ji paverčiama molekulių šeima, kurios vadinamos prostaglandinais ir „specialiaisiais tarpininkais“ – jie reguliuoja uždegimus, skystina kraują ir, manoma, mažina širdies smūgio riziką.
Tad priežastis gali slypėti EPA. Bet priežastis taip pat gali ir būti ir dozė. Statinai irgi gali vaidinti svarbų vaidmenį.
Tiesa, aršiausi žuvų taukų kritikai taip pat gali būti teisūs: žuvų taukai gali nedaryti nieko, o jų numanomi privalumai gali būti atsiradę paprasčiausiai dėl netinkamo tyrimo plano ar tiesiog netyčia, nors visgi tokia tikimybė atrodo menka. Kaip bebūtų, nors širdies būklė buvo esminis žuvų taukų tyrimų objektas, tai ne vienintelis tirtas dalykas. Esti įrodymų, kad žuvų taukai gali prailginti nėštumo laikotarpį ir mažina nerimą. EPA taip pat gali pasižymėti depresiją mažinančiu poveikiu.
Galimas ir dar vienas variantas: tikėtina, kad egzistuoja reikšmingas kintamasis, kuriam kol kas niekas neskyrė tinkamo dėmesio – pavyzdžiui, deguonis. Nepaisant savo įvaizdžio, žuvų taukai nėra iš esmės „žuviški“. Jie tik turi tokį kvapą, mat omega-3 riebiosios rūgštys ima reaguoti su deguonimi (tokio tipo oksidacija dar vadinama „aitrumu“). Kai kurie lipidus tyrinėjantys mokslininkai įsitikinę, kad žuvų taukų vartojimas, kai jis tampa oksiduotas, nepasižymi tokiais pat privalumais.
Ar žmonėms reiktų liautis vartojus žuvų taukus? Ar kaip tik derėtų pradėti juos gerti? O kaip žmonės, kurie niekados nevalgo žuvies? Ar didelė EPA dozė yra atsakas į mūsų problemas? Po pusę amžiaus trukusių tyrimų mes, ko gero, neturime norimo atsakymo, tačiau turime geresnių klausimų. Tikėsite tuo ar ne, dabar reikia dar daugiau tyrimų. Šiuo metu vykdomas dar vienas plačios apimties žuvų taukų tyrimas, kurio rezultatai turėtų būti paskelbti maždaug už metų.
