2017 m. savo tyrimus ir patirtį mokslininkas apibendrino knygoje „Įveikti Alzheimerį. Pirmoji veiksminga prevencijos ir gydymo programa“ (iš anglų k. vertė Jolita Parvickienė, išleido „Tyto alba“).
„Alzheimerio ligą galima sustabdyti ir net atgauti prarastas pažintines (kognityvines) funkcijas“ – drąsūs teiginiai net ir iš pasaulinio garso neuromokslininko lūpų. Bet dr. Dale’as Bredesenas pratęs pasiginčyti dėl visuotinai priimtų dogmų teisingumo. Daugiau kaip 30 metų intensyviai tirdamas Alzheimerio ligos molekulinius mechanizmus, įgijęs didelę darbo su tūkstančiais pacientų patirtį, dr. Bredesenas įsitikinęs, kad daugelis medicinos dogmų dėl demencijos geriausiu atveju yra ne visai teisingos, blogiausiu – visiškai klaidingos.
„Nors valstybinės institucijos, farmacijos įmonės ir biotechnologijų burtininkai išleido milijardus ieškodami vaistų nuo Alzheimerio ligos, 99,6 proc. jų buvo visiškai niekam tikę, neperėję bandymų fazės“, – rašo neuromokslininkas savo knygoje.
Daugumos kitų ligų moksliniai tyrimai vyksta lėtai, bet jie bent juda tinkama kryptimi, pasiekiama reikšmingų laimėjimų, pateisinančių didžiules išlaidas – tik ne Alzheimerio tyrimai. Iš 244 eksperimentinių vaistų, išbandytų 2000-2010 m., patvirtintas tik memantinas, bet jo poveikis gana silpnas. Genetikos mokslas pasistūmėjo ne ką toliau, tik atskleidė ApoE geną – pagrindinį ligos rizikos veiksnį.
Gydytojai ir pacientai susitaikė su beviltiška padėtimi – dauguma Alzheimerio ligos diagnozę priima kaip lėtos ir kankinčios mirties nuosprendį.
Sudie „ilgam atsisveikinimui“
Knygos autoriaus Dr. D. Bredeseno, nuomonė visiškai kitokia. „Alzheimerio liga gali būti užkardyta, o prarastos pažintinės funkcijos atkurtos. Niekas neturėtų mirti nuo Alzheimerio“, – sakė D. Bredesenas laikraščiui „Holistic Primary Care“. Priešingai oficialiai dogmai, kankinamas „ilgas atsisveikinimas“ sergant demencija nebūtinai neišvengiamas.
Šis viltingas teiginys pagrįstas nuodugniu mechanizmų, paskatinančių Alzheimerio ligą, supratimu ir ilgamete holistinės, individualizuotos, sveika gyvensena paremtos programos taikymo patirtimi.
Šią programą neuromokslininkas vadina ReCODE protokolu (angl. Reversal of Cognitive Decline trumpinys). Pastaraisiais metais jis kuria ligos gydymo algoritmus, kurie padėtų gydytojams praktikams nustatyti rizikos veiksnius, suderinti mitybą, vaistažolių papildų vartojimą, gyvenseną, o kartais vaistus – kiekvienam asmeniui individualiai. Laikantis programos, vaistai, sako D. Bredesenas, yra desertas, o ne pirmasis patiekalas.
Tyrimai, padėję sukurti ReCODE, prasidėjo 1989 m. Pirmasis straipsnis apie šią programą, tada vadintą MEND (Metabolic Enhancement for Neurodegeneration) buvo išspausdintas 2014 m. žurnale „Aging“ – jis tuojau tapo skaitomiausiu straipsniu žurnalo istorijoje.
ReCODE – ne šiaip sidabrinė kulka, paleista į vieną sutrikimą, tai sidabrinis užtaisas, paleidžiamas į daugybę pažintinių funkcijų sutrikimą sukeliančių veiksnių.
Kaip atpažinti „neuroteroristus“
Stulbinamą Alzheimerio ligos gydymo sąstingį tradicinėje medicinoje veikiausiai lemia aklas laikymasis neteisingos nuostatos, kad beta amiloidų sankaupos smegenyse – pagrindinis ligos ženklas – yra ir jos sukelėjos, sako Bredesenas. Ištisus dešimtmečius buvo tiriami kone tik beta amiloidai ir kūriami vaistai jiems šalinti.
Bet tokie vaistai dažniausiai arba neveikia pažintinių funkcijų (nebent susilpnina amiloidinių plokštelių formavimąsi), arba netgi spartina jų silpimą. Nes beta amiloidai pažintinėms funkcijoms nekenkia, jie nėra pirminė sutrikimo priežastis. Amiloidinės plokštelės veikiau yra smegenų gynybinės reakcijos į infekcijas, sisteminį uždegimą ar išorinius veiksnius padarinys.
Tyrinėdamas Alzheimerio ligos etiologiją dr. D. Bredesenas su bendradarbiais nustatė pagrindinius ligos sukėlėjus, arba neuroteroristus, tai dalis jų:
1. atsparumas insulinui,
3. jautrumas glitimui,
4. pralaidus žarnynas,
5. perdirbtas daug angliavandenių ir mažai maistinių medžiagų turintis maistas,
6. transriebalai, lėtinis stresas,
7. nejudrus gyvenimo būdas,
8. miego sutrikimai,
9. žarnyno, burnos ir nosies mikrofloros funkcijos sutrikimai,
10. rūkymas,
11. odontologinės infekcijos,
12. aplinkos toksinų poveikis,
13. mikotoksinai,
14. borelijų infekcija (Laimo liga),
15. herpes virusas,
16. babeziozė ir kitos paplitusios lėtinės infekcijos.
Nustačius sukėlėją ir susidorojus su jais, įmanu sustabdyti ligą ir net atgauti kai kurias prarastas funkcijas.
Organizmo veiklos sutrikimas
Būklę, kurią vadiname Alzheimerio liga, skatina kompleksas lėtinių stresorių, kurie kartu sutrikdo natūralią sveiką smegenų veiklos pusiausvyrą ir nuo sinapsių formavimosi, ir atminties palaikymą stumteli užprogramuotos neuronų mirties ir atminties praradimo link. Iš dalies tai panašu į kaulų formavimosi-irimo pusiausvyrą. Susidarius tam tikroms aplinkybėms šių dviejų procesų pusiausvyra sutrinka, ir kaulo ląstelės ima nykti. Galiausiai kaulas tampa trapus, o žmogus suserga osteoporoze.
Jeigu smegenys sveikos, išlaikoma neuronų palaikymo ir jų irimo homeostazė, todėl atmintis palaikoma arba ištrinama. Netaisyklinga mityba, lėtinės virusinės ir bakterinės infekcijos, aplinkos toksinių medžiagų poveikis, paveldimumas ir net vaistai gali šią pusiausvyrą sutrikdyti, ir tuomet prasideda neuronų ir jų sinapsių irimas. Ilgainiui išsivysto demencija.
Kaip dauguma ligų, Alzheimeris prasideda, kai normali fiziologinė organizmo veikla ima trikti.
Dr. D. Bredesenas knygoje išskiria tris demencijos, kurią sukėlė ne insultas ar galvos trauma, tipus pagal vyraujančius požymius.
1 tipas, arba uždegiminis (karštasis): skatina infekcija, sisteminį uždegimą sukelianti mityba, pralaidus žarnynas, lėtinis atsparumas insulinui.
2 tipas, arba atrofinis (šaltasis): skatina hormoniniai sutrikimai ir neuronų funkciją palaikančių medžiagų stygius.
3 tipas, arba toksinis (klastingasis): skatina toksinis sunkųjų metalų, ksenobiotikų ar pelėsių išskiriamų mikotoksinų poveikis.
Atsparumas insulinui siejamas su Alzheimerio liga. Jis skatina sisteminį uždegimą, todėl paskatina amiloidinių plokštelių formavimąsi. Kai insulinas nugabena gliukozę į ląsteles, insuliną skaidantis fermentas jį suardo, tačiau šis fermentas dar ardo ir beta amiloidus smegenyse. Jei insulino organizme yra perteklius, visos šio fermento pajėgos siunčiamos skaidyti insulino, bet tokiu atveju daugėja beta amiloidų.
Jautrumas glitimui – dar vienas iš rizikos veiksnių. Ilgainiui glitimas pažeidžia žarnyno gleivinę, tada susidarę uždegiminiai junginiai iš virškinamojo trakto patenka į kraujotaką, imuninė sistema puola su jais kovoti, todėl prasideda sisteminis uždegimas. Būklei pažengus lygiai taip pat gali būti pažeidžiamas ir kraujo-smegenų barjero vientisumas.
Tačiau daugeliui žmonių Alzheimerio ligą skatina sukėlėjų kompleksas, kuriame esama vyraujančio kurio nors tipo sukėlėjo; jis ir tampa pagrindiniu gydymo taikiniu.
