Dažniausias – kraujo vėžys
„Kraujo vėžys, arba leukemija – dažniausia vaikų vėžio forma, šie atvejai sudaro 25–30 proc. visų vaikų onkologinių susirgimų. Ir tai yra viena ligų, kurio gydymo rezultatai, palyginti su 1970–1980 metų rodikliais, labai pagerėjo. Pavyzdžiui, prieš keturis ar daugiau dešimtmečių leukemija vaikui iš esmės buvo mirties nuosprendis. Dabar gi pasveiksta labai daug kraujo vėžiu sergančių vaikų“, – sako Santaros klinikų Vaikų ligoninės Vaikų onkohematologijos centro vadovė gydytoja onkohematologė doc. dr. Jelena Rascon.
Pasak jos, šia statistika gali pasigirti ne vien pačios moderniausios pasaulio medicinos klinikos, bet ir Santaros klinikų Vaikų ligoninė. Vaikų onkohematologijos centro gydymo nuo leukemijos rezultatai jau nė kiek nebeatsilieka nuo pagal tą patį protokolą, arba tais pačiais metodais, vaikus gydančių Skandinavijos šalių rodiklių.
Prieš vaikų vėžį – kartu su užsienio kolegomis
„Gerus gydymo rezultatus iš dalies lėmė įvairių šalių medikų, gydančių onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, vienijimasis. Susitarus, kad kelių šalių medikai laikysis to paties gydymo modelio – vadinamojo tarptautinio gydymo protokolo, arba akademinio klinikinio tyrimo – vėliau galima atlikti statistinę analizę, įvertinti, kuris gydymo būdas veiksmingesnis“, – aiškina doc. dr. J. Rascon.
Lietuvoje gydyti vaikus nuo vėžio kokiais nors pačių atrastais, moksliškai patikrintais būdais iš tiesų sunkiai būtų įmanoma. Ir visai ne dėl to, kad čia kuo nors prastesni gydytojai. Priežastis, kodėl efektą duoda tik medikų vienijimasis, yra ta, kad vaiko vėžys – labai reta vaikų liga. Per metus Lietuvoje diagnozuojama net 18 tūkst. suaugusiųjų vėžio atvejų ir tik 80 įvairių vaikų vėžio atvejų. Kai kurie šių onkologinių susirgimų būna itin reti – iki vieno–dviejų atvejų per metus. Tai reikštų, kad apsiriboję vien savo šalies pacientais, net ir talentingiausi medicinos mokslų daktarai negalėtų sukaupti pakankamai praktikos, kurią pavyktų tinkamai išanalizuoti ir padaryti išvadas apie veiksmingiausias gydymo priemones.
Neatsilieka nuo skandinavų
Kaip pasakoja gydytoja onkohematologė dr. Goda Elizabeta Vaitkevičienė, Santaros klinikų vaikų onkohematologijos specialistų bendradarbiavimas su skandinavais prasidėjo daugiau kaip prieš 15 metų. Pirmuosius žingsnius šia kryptimi žengė, ryšius mezgė gydytoja onkohematologė prof. dr. Lina Ragelienė.
„Kartu su profesore į Skandinavijos šalis pradėję važinėti mūsų šalies specialistai ne tik stebėjosi tuo, ką matė, bet labai greitai patys pradėjo diegti atitinkamas priemones. Mokėmės labai sparčiai. Vertėmės per galvas, nemiegojome naktimis, nes norėjome juos pasivyti. Dėl to progresas vyko sparčiai aukštyn kylančia kreive. Iš pradžių tai buvo kursai, konsultacijos, o proveržis buvo sprendimas naudoti tuos pačius, kaip ir jų, gydymo protokolus bei įsijungti į bendros su skandinavais grupės veiklą. Ir nors iš pradžių, kad ir kartu dirbant, mūsų duomenys jų analizėse ir ataskaitose nefigūravo, pastarųjų metų duomenys jau įtraukiami, o mūsų leukemijos gydymo rezultatų kreivės niekuo nesiskiria nuo skandinavų. Jau dvejus metus esame pilnateisiai jų draugijos nariai, ir tai yra svarus mūsų darbo bei rezultatų įvertinimas. Prie to prisidėjo ir mūsų laboratorijos personalas, kuris išmoko dirbti pagal mūsų pasirinktą protokolą, ėmė taikyti atitinkamas priemones“, – pasakoja Vaikų onkohematologijos centro gydytoja dr. G. E. Vaitkevičienė.
Norėtų greitesnės pagalbos
Kaip prisimena Vaikų onkohematologijos centro Vaikų onkohematologijos skyriaus vedėja gydytoja hematologė Sigita Stankevičienė, jos darbo pradžioje, internatūros metais, svarbiausia buvo turėti tinkamų, efektyvių vaistų. Ligonių buities komfortas ir kiti dalykai dar nebuvo svarbi tema. Be to, tekdavo valstybės institucijoms įrodinėti šį poreikį, remiantis pacientų išgyvenamumo rodikliais, aiškinant, kad gydomi onkohematologijos pacientai gali visiškai pasveikti.
„Kita vertus, gerai supratome, kad, dirbant mažoje šalyje ir turint mažą pacientų skaičių, būtų labai sunku sukurti ką nors inovatyvaus. Labai daug metų dirbome bendroje draugijoje su vokiečiais. Vėliau pasirinkome remtis skandinavais, kurie palankiai įvertino mūsų galimybes naudotis Santaros klinikų diagnostine aparatūra ir laboratorijomis“, – pasakoja skyriaus vedėja.
Pasak gydytojos S. Stankevičienės, Vaikų onkohematologijos centras šiuo metu yra pasiekęs labai daug –šiandien čia dirbantys medikai mažai kuo turėtų skųstis. Gal tik norėtųsi greitesnės reakcijos į prašymus valstybės lygmeniu, kai iš Ligonių kasų reikia ko nors išimtinai. „Mūsų pacientų būklės nėra lėtinės – negalime laukti mėnesio ar dviejų mėnesių. Jei ligos eigoje pastebime ką nors netipiško ir matome, kad su kokiu nors medikamentu turime 10–15 proc. tikimybę, kad pacientas išgyvens, turime šią galimybę išnaudoti“, – aiškina Vaikų onkohematologijos skyriaus vedėja.
Ilgas vaistų kelias iki paciento
Anot doc. dr. J. Rascon, kasmet labai daug inovatyvių vaistų sukuriama vėžiu sergantiems suaugusiesiems. Deja, vaikams tokį klinikiniais tyrimais patikrintą vaistą gauti daug sunkiau. Viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad vėžys yra reta vaikų liga, todėl tokio vaisto kelias, privalantis eiti per klinikinius tyrimus, yra labai ilgas. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis pasaulio ir Europos šalimis, sveikatos apsaugai skiriamos labai mažos investicijos. Tačiau, nepaisant to, leukemijos, neuroblastomos ir sarkomos gydymo rezultatai yra pakankamai geri. Šį fenomeną iš dalies lemia didžiulis personalo atsidavimas.
„Lankydamiesi Vakarų šalių analogiškose ligoninėse, pastebime ten žymiai daugiau personalo, ženkliai daugiau slaugytojų vienam pacientui, nepaisant to, kad ir ten skundžiamasi, jog to nepakanka“, – dalijosi savo įspūdžiais rugsėjo paskutinę savaitę iš Briuselio, iš Europos vaikų onkologijos organizacijos 20-mečiui skirto renginio grįžusi doc. dr. J. Rascon.
Šiandien rūpi ne tik gydyti vaiką
Briuselyje, anot doc. dr. J. Rascon, buvo išsakyta mintis, kad pagydyti vaiką nuo vėžio reikia labai didelių valstybės investicijų: gerų vaistų, gerų sąlygų, gerų tyrimų, gerų kraujo komponentų ir transfuzijų, kurių svarbiausia – kaulų čiulpų transplantacija.
Šiame renginyje dalyvavo ir žmonės, kurie, būdami vaikai, sirgo vėžiu, tačiau pasveiko. Jie buvo dėkingi, kad gyveno šalyje, kur jiems buvo taikomi patys pažangiausi gydymo metodai ir priemonės. Žmonės iš Švedijos pasakojo, kad turėjo visas sąlygas, jų vaikui susirgus vėžiui, įskaitant valstybės suteiktą dvejų metų nedarbingumą ir šiuo laikotarpiu skirtas išmokas.
„Tokiose šalyse, kaip Kosovas ar Ukraina, vėžiu sergantys vaikai iki šiol negali gauti vaistų, tenka juos įsigyti privačiai ir labai brangius. Nesunku suvokti, kokia didelė pažanga vaikų onkologijos srityje pasiekta per pastaruosius 30–40 metų Lietuvoje. Susirgę vėžiu vaikai gauna visus jiems reikalingus vaistus, šeimos nariui suteikiamas iki metų trunkantis nedarbingumas, paramos fondai yra įrengę du namus, kuriuose nemokamai gali apsistoti sergančių vaikų šeimos nariai. Rūpinamasi ne vien gydyti vaiką, bet ir padėti visai šeimai, nes onkologinė vaiko liga yra didžiulė psichologinė trauma artimiesiems“, – sako doc. dr. J. Rascon.
„Santaros žinių" informacija
